Palaikų paieškas lydėjo laimingi sutapimai

Pa­lai­kų paieš­kas ly­dė­jo lai­min­gi su­ta­pi­mai

Vil­niaus uni­ver­si­te­to do­cen­tui dr. Gin­tau­tui Vė­liui ir Lie­tu­vos gy­ven­to­jų ge­no­ci­do ir re­zis­ten­ci­jos ty­ri­mo cent­ro vy­riau­sia­jam is­to­ri­kui Da­liui Žy­ge­liui praė­ję me­tai bu­vo iš­skir­ti­niai: Vil­niaus Naš­lai­čių ka­pi­nė­se pa­vy­ko ras­ti Adol­fo Ra­ma­naus­ko-Va­na­go (1918–1957) už­ka­si­mo vie­tą. D. Žy­ge­lis sa­ko, kad šią is­to­ri­ją ga­li­ma va­din­ti ir ste­buk­lu, ir li­ki­mu. Pa­sa­ko­ji­mas – tar­si de­tek­ty­vas su mis­ti­kos ženk­lais.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

Kū­nai bu­vo sle­pia­mi

Pra­ne­ši­mą apie A. Ra­ma­naus­ko-Va­na­go pa­lai­kų paieš­ką G. Vė­lius ir D. Žy­ge­lis skai­tė Šiau­lių fo­tog­ra­fi­jos mu­zie­ju­je.

Pa­sak D. Žy­ge­lio, nuo 1944 me­tų Lie­tu­vo­je tuo­me­ti­nė MGB pra­dė­jo vyk­dy­ti mir­ties baus­mes, iki 1947 me­tų su­šau­dy­ta per 700 as­me­nų. Pa­lai­kai ras­ti ir eks­hu­muo­ti 1994 me­tais Tus­ku­lė­nų dvar­vie­tė­je.

Nuo 1947 me­tų So­vie­tų Są­jun­go­je bu­vo pa­skelb­tas va­di­na­ma­sis mir­ties baus­mės mo­ra­to­riu­mas. 1950 me­tais pra­si­dė­jęs ant­ra­sis mir­ties baus­mių vyk­dy­mo eta­pas tę­sė­si iki 1952 me­tų. Kur pa­slėp­ti šie pa­lai­kai, iki šiol ne­ži­no­ma.

D. Žy­ge­lis pa­ci­ta­vo ar­chy­vuo­se ras­tą do­ku­men­tą, ku­ria­me Lie­tu­vos sau­gu­mie­čiai apie 1952 me­tus vir­ši­nin­kams Mask­vo­je skun­džia­si, kad ne­be­tu­ri kur dė­ti „su­šau­dy­to kon­tin­gen­to“. Ke­lio­se vie­to­se už­ka­si­mus pa­ste­bė­jo žmo­nės, iš­kaps­tė šu­nys, lau­ki­niai žvė­rys.

Nuo 1952 iki 1956 me­tų eg­ze­ku­ci­jos bu­vo vyk­do­mos Mask­vos Bu­tyr­kų ka­lė­ji­me, pa­lai­kai kre­muo­ja­mi. Į šį lai­ko­tar­pį pa­te­ko ir vi­sos Lie­tu­vos re­zis­ten­ci­jos va­das Jo­nas Že­mai­tis-Vy­tau­tas.

Nuo 1956 me­tų mir­ties baus­mės vyk­dy­mas vėl grą­žin­tas į Vil­nių su nu­ro­dy­mu, kur slėp­ti nu­žu­dy­tų­jų pa­lai­kus. Da­bar jau ži­no­ma – jie lai­do­ti Naš­lai­čių ka­pi­nė­se.

Slėp­ti rep­re­si­jų au­kas ka­pi­nė­se, sa­ko D. Žy­ge­lis, ne­bu­vo nau­jie­na. Iš Ru­si­jos „Me­mo­rial“ gau­ti do­ku­men­tai by­lo­jo, kad jau 1937–1940 me­tais di­džių­jų va­ly­mų me­tu bu­vo MGB reg­la­men­tas slėp­ti nu­žu­dy­tų­jų pa­lai­kus epi­de­mi­jų me­tu mi­ru­sių žmo­nių ka­pi­nė­se.

Ne­ti­kė­ti su­ta­pi­mai

A. Ra­ma­naus­ko-Va­na­go pa­lai­kų paieš­kos bu­vo pra­dė­tos 2007 me­tais.

2015 me­tais pra­si­dė­jo lai­min­gų su­ta­pi­mų vir­ti­nė. Jau­nas is­to­ri­kas Da­rius Ind­ri­šio­nis, ra­šy­da­mas ma­gist­ro dar­bą apie mir­ties baus­mės vyk­dy­mą kri­mi­na­li­niams nu­si­kal­tė­liams Lie­tu­vo­je, Vi­daus rei­ka­lų mi­nis­te­ri­jos ar­chy­ve pa­ste­bė­jo įdo­mų su­ta­pi­mą: daž­nai mir­ties įvyk­dy­mo da­ta nu­si­kal­tė­liams Lu­kiš­kių ka­lė­ji­me su­tap­da­vo su mir­ties baus­mės vyk­dy­mu po­li­ti­niams ka­li­niams KGB ka­lė­ji­me.

Ge­no­ci­do au­kų mu­zie­ju­je gi­du dir­bęs D. Ind­ri­šio­nis sa­vo ini­cia­ty­va su­rin­ko vi­są in­for­ma­ci­ją apie po­li­ti­nių ka­li­nių eg­ze­ku­ci­jų da­tas. Nuo 1956 iki 1969 me­tų da­tos su­ta­po 13 kar­tų.

Prie re­ci­dy­vis­tų mir­ties įvyk­dy­mo ak­tų bu­vo pa­ra­šy­ta, kad jų kū­nai už­kas­ti Vil­niaus Naš­lai­čių ka­pi­nė­se. Iš­kel­ta ver­si­ja, kad ir po­li­ti­nių ka­li­nių pa­lai­kai yra to­se pa­čio­se ka­pi­nė­se.

Pir­mą kar­tą į Naš­lai­čų ka­pi­nes 2015 me­tais nu­vy­kęs D. Žy­ge­lis pa­ma­tė ke­lių hek­ta­rų te­ri­to­ri­ją su tūks­tan­čiais be­bai­gian­čių iš­nyk­ti kau­bu­rė­lių.

„Ku­riam lai­kui ty­ri­mai su­sto­jo, gal­vo­jo­me, ką da­ry­ti. Ir tuo me­tu įvy­ko tai, ką ga­li­ma va­din­ti ir ste­buk­lu. Į Ge­no­ci­do au­kų mu­zie­jų atė­jo pe­da­go­gė su moks­lei­vių gru­pe, ves­da­ma pla­ni­nę pa­mo­ką. Mir­ties baus­mių vyk­dy­mo ka­me­ro­je ji su­vo­kė, kad čia bu­vo įvyk­dy­ta eg­ze­ku­ci­ja jos se­ne­liui. Ją iš­ti­ko tam tik­ras emo­ci­nis šo­kas. Atk­rei­pė­me dė­me­sį – kas at­si­ti­ko?“ – pri­si­mi­nė D. Žy­ge­lis.

Paaiš­kė­jo, kad mo­te­ris ne­se­niai iš tė­vo bu­vo su­ži­no­ju­si šei­mos pa­slap­tį. Jos se­ne­lis bu­vo 1941 me­tų su­ki­lė­lis, 1945 me­tais so­vie­tų areš­tuo­tas ir nu­teis­tas 10 me­tų la­ge­rio baus­me. 1955 me­tais grį­žo į Vil­nių. Vėl areš­tuo­tas, su­kurp­ta by­la, nu­teis­tas mir­ties baus­me ir su­šau­dy­tas.

Iki ant­ro­jo suė­mi­mo se­ne­lis gy­ve­no Tram­va­jų gat­vė­je, ne­to­li Naš­lai­čių ka­pi­nių. Vie­ną 1958 me­tų nak­tį Naš­lai­čių ka­pi­nių pri­žiū­rė­to­jas ir duob­ka­sys at­pa­ži­no at­vež­tą kū­ną – už­ka­sė sa­vo kai­my­ną. Ir tą ak­me­nį ne­šio­jo­si sa­vy­je.

Prieš mir­tį, 1973 me­tais, pri­saik­di­nęs su­šau­dy­to­jo sū­nų, kad pa­slap­tis bus iš­sau­go­ta, pa­ro­dė apy­tiks­lę už­ka­si­mo vie­tą. Sū­nus pa­slap­tį lai­kė iki pat 2013–2014 me­tų, kol, su­šlu­ba­vus svei­ka­tai, ga­liau­siai pa­ti­kė­jo duk­rai. Ji ir bu­vo mo­te­ris, atė­ju­si į mu­zie­jų.

Ne­ga­na to, mo­ters tė­vas pa­sa­kė, kad au­go kar­tu su ka­pi­nių sar­go sū­nu­mi – jis ga­lįs daug pa­pa­sa­ko­ti. At­sek­ti ga­li­mą pa­lai­do­ji­mo vie­tą gar­baus am­žiaus drau­gams ne­bu­vo leng­va. Pa­sak ar­cheo­lo­gi­nių ty­ri­mų va­do­vo G. Vė­liaus, ga­liau­siai jie pa­ro­dė plo­tą su maž­daug 150 ka­pų.

„Ka­dan­gi liu­di­nin­ko tė­vas bu­vo po­li­ti­nis ka­li­nys, su­šau­dy­tas KGB ka­lė­ji­me, per jį sie­kė­me įro­dy­ti, kad Naš­lai­čių ka­pi­nė­se slėp­ti su­šau­dy­tų po­li­ti­nių ka­li­nių pa­lai­kai“, – sa­kė D. Žy­ge­lis.

Vie­tą iš­skai­čia­vo

Naš­lai­čių ka­pi­nė­se dau­giau­siai lai­do­ti vi­suo­me­nės at­stum­tie­ji. Pa­gal įvai­rius duo­me­nis bu­vo su­skai­čiuo­ta per 3 000 ka­pų.

Pa­sak G. Vė­liaus, ka­pi­nės la­bai jaut­ri vie­ta, to­dėl ar­cheo­lo­gi­niai ty­ri­mai tu­rė­jo bū­ti tiks­lin­gi.

1956–1969 me­tais bu­vo su­šau­dy­ti 206 as­me­nys, 70 pa­gal to me­to trak­tuo­tes – už po­li­ti­nius nu­si­kal­ti­mus. Bu­vo su­rink­ti duo­me­nys apie vi­sus as­me­nis be išim­ties: var­das, pa­var­dė, am­žius, ypa­tin­gi po­žy­miai, ūgis, su­šau­dy­mo da­tos.

Ka­pi­nių ad­mi­nist­ra­ci­jos kny­go­se pa­vy­ko ras­ti įra­šus apie at­vež­tus lai­do­ti le­ga­liai, bet ku­rio­je ka­pi­nių vie­to­je jie lai­do­ti, ne­bu­vo nu­ro­dy­ta. Tik nuo 1960 me­tų at­si­ra­do frag­men­tiš­ki, ne­tvar­kin­gi įra­šai apie tai, kur už­ka­sa­mi le­ga­lūs pa­lai­kai, at­vež­ti iš li­go­ni­nių.

Naš­lai­čių ka­pi­nių in­ven­to­ri­za­ci­ja bu­vo da­ry­ta 1962 me­tais – praė­jus 5 me­tams po Va­na­go su­šau­dy­mo. Paaiš­kė­jo, kad ka­pi­nių pla­nas su­da­ry­tas ga­na tiks­liai. Prieš pra­de­dant ar­cheo­lo­gi­nius ty­ri­nė­ji­mus, paieš­kos da­ly­viams rei­kė­jo at­sek­ti neeg­zis­tuo­jan­čias lai­do­ji­mo kryp­čių tai­syk­les.

2017 me­tais bu­vo iš­kas­ta pir­mo­ji per­ka­sa. Ka­pa­vie­tė­je bu­vo ap­tik­ti pa­lai­kai kars­te be šau­dy­mo žy­mių, o gre­ti­mo­je duo­bė­je – dvie­jų as­me­nų pa­lai­kai su šau­ti­niais kau­ko­lių su­ža­lo­ji­mais. As­me­nys įmes­ti į duo­bę bet kaip, už­pil­ti che­mi­ne me­džia­ga. At­ka­sus dar vie­ną ki­tą ka­pa­vie­tę, pa­vy­ko nu­sta­ty­ti, kad duob­ka­sys tą pa­čią die­ną su­šau­dy­tus mes­da­vo į vie­ną duo­bę. Tai ir bu­vo rak­tas.

2017 me­tais, ra­dus gi­mi­nes, pa­gal DNR bu­vo iden­ti­fi­kuo­tas KGB rū­siuo­se su­šau­dy­tas as­muo, už­kas­tas Naš­lai­čų ka­pi­nė­se. Tai bu­vo po­stū­mis, kad bū­tent šio­se ka­pi­nė­se rei­kia ieš­ko­ti Va­na­go pa­lai­kų: su­šau­dy­ti as­me­nys pa­slėp­ti tarp le­ga­lių ka­pų.

At­li­kus teo­ri­nius skai­čia­vi­mus, ga­li­ma Va­na­go už­ka­si­mo vie­ta pa­si­ro­dė prie­šin­ga­me kam­pe, nei bu­vo pra­dė­ti ar­cheo­lo­gi­niai ty­ri­nė­ji­mai.

Kū­nų se­ka iš anks­to pa­reng­ta­me są­ra­še ir rea­ly­bė­je ati­ti­ko. Tri­jų žmo­nių ka­pe bu­vo 20 me­tų ir 60 me­tų kri­mi­na­li­niai nu­si­kal­tė­liai ir 39 me­tų Va­na­gas.

A. Ra­ma­naus­ko pa­lai­kai bu­vo įmes­ti vei­du į duo­bės dug­ną. Iki ra­di­mo aki­mir­kos paieš­kos da­ly­viai bu­vo ge­rai įsi­žiū­rė­ję į Va­na­go nuo­trau­kas, rent­ge­no nuo­trau­ką, pa­da­ry­tą po žiau­raus su­mu­ši­mo. Pa­ma­tę ra­di­nį, iš kar­to su­pra­to: tai at­si­ti­ko.

Rei­kė­jo su­lauk­ti ge­ne­ti­kų pa­tvir­ti­ni­mo. DNR su­ta­po ir su duk­ters, ir su bro­lio mė­gi­niu.

Ban­dė klai­din­ti

„Tai – ne ka­pai, o bru­ta­lios už­ka­si­mo vie­tos“, – ro­dy­da­mas nuo­trau­kas, sa­kė G. Vė­lius. Virš ka­pų bu­vo už­kas­tos at­lie­kos iš gy­dy­mų įstai­gų: am­pu­tuos ga­lū­nės, abor­tų pa­sek­mės, su­lū­žu­si įran­ga. Ka­pi­nė­se už­ka­si­nė­ti ir pa­lai­kai, iš­vers­ti įvai­rių sta­ty­bų me­tu, pa­vyz­džiui, sta­tant San­tuo­kų rū­mus Vil­niu­je.

Ka­si­nė­jant ap­tik­ta ir ra­di­nių – kan­dik­lis, šu­kos, aki­niai.

Ypa­tin­gas ra­di­nys – vie­nas su­šau­dy­tas as­muo bu­vo už­kas­tas su dir­žu. Iš­li­ko si­dab­ri­nė sag­tis su stau­gian­čiu vil­ku, Ge­di­mi­no stul­pais. Ka­li­niai ne­ga­lė­jo tu­rė­ti dir­žų, to­dėl ke­lia­ma prie­lai­da, kad as­muo nu­šau­tas ar­ba su­šau­dy­tas ne įka­li­ni­mo įstai­go­je.

„Ma­ny­tu­me, kad čia ga­lė­jo bū­ti lai­do­ja­mi po 1956 me­tų net ne Vil­niu­je žu­vę re­zis­ten­tai. Žvelg­da­mi į per­spek­ty­vą, ti­ki­mės, kad An­ta­no Krau­je­lio-Siau­bū­no pa­lai­kai ga­li bū­ti pa­slėp­ti to­se ka­pi­nė­se“, – sa­kė D. Žy­ge­lis.

Paieš­kos da­ly­vius ban­dy­ta ir klai­din­ti. Pa­sak D. Žy­ge­lio, į Gy­ven­to­jų ge­no­ci­do ir re­zis­ten­ci­jos ty­ri­mo cent­ro va­do­vy­bę krei­pė­si vie­nas iš bu­vu­sių aukš­čiau­sių Lie­tu­vos sau­gu­mo pa­rei­gū­nų.

„Sau­gu­mie­čiai, kaip ži­nia, tu­ri sa­vo agen­tū­rą. Kiek ži­no­me, gran­di­nė­lė bu­vo to­kia: bu­vęs ka­gė­bis­tas krei­pė­si į jam ži­no­mą as­me­nį ir taip atė­jo in­for­ma­ci­ja iki mū­sų. Nu­ro­dė vie­tas, esan­čias už pu­sės ki­lo­met­ro: ne­va, mes ei­na­me ne­tei­sin­gu ke­liu. Pa­ban­dė­me šiek tiek pa­kas­ti, bet bu­vo aki­vaiz­du, kad že­mė ne­ju­din­ta. Toks pik­ta­va­liš­kas klai­di­ni­mas bu­vo pir­mą kar­tą“, – sa­kė D. Žy­ge­lis.

Pa­lai­kų te­beieš­ko

Po su­si­ti­ki­mo D. Žy­ge­lis at­sa­kė į „Šiau­lių kraš­to“ klau­si­mus.

– Kiek apy­tiks­liai yra ne­ži­no­mų po­ka­rio re­zis­ten­tų ka­pų?

– Par­ti­za­ni­nio ka­ro me­tu žu­vo apie 24 tūks­tan­čius žmo­nių. To­kių, ku­riems įvyk­dy­ta eg­ze­ku­ci­ja (areš­tuo­ti, nu­teis­ti mir­ties baus­me ir su­šau­dy­ti), yra apie 1 500. Va­di­na­si, vi­sa ki­ta ma­sė yra žu­vę ko­vos lau­ke, pa­lai­do­ti ar­ti­mų­jų ar­ba pa­slėp­ti rep­re­si­nių struk­tū­rų. Į šei­mos ka­pus pa­te­ko ne­daug, di­džio­ji da­lis bu­vo už­kas­ti žvyr­duo­bė­se, ap­link mies­te­lius.

1988 me­tais įvy­ko pir­mo­sios pa­lai­kų paieš­kos Že­mai­ti­jo­je. Te­ko kal­bė­tis su tais žmo­nė­mis: jie sa­kė, kad tuo­met iš už krū­mų dar fil­ma­vo ka­gė­bis­tai.

Tuo me­tu gy­ve­no daug liu­di­nin­kų, vie­tos bu­vo pa­kan­ka­mai aiš­kios. 1990–1995 me­tais vy­ko ma­si­nės paieš­kos ir per­lai­do­ji­mai – po 10, 20 kars­tų. Tai bai­gė­si maž­daug 1995–1997 me­tais.

Tam tik­rą lai­ką bu­vo šti­lis. Po tru­pu­tį pa­grei­tį įga­vo ge­no­ci­do cent­ras, žmo­nės pra­dė­jo kreip­tis į mus. Nu­sis­to­vė­jo įsta­ty­mi­nė ba­zė, nie­kas ne­be­ga­lė­jo sa­va­va­liš­kai at­lik­ti ty­ri­mų.

Kas ne­bu­vo su­ras­ta iki 1995 me­tų, yra pro­ble­mi­nės vie­tos. Va­di­na­si, daž­nu at­ve­ju gi­mi­nės pa­tys ieš­ko­jo, ne­ra­do, nu­si­vy­lė, už­me­tė tą dar­bą ir ga­liau­siai iš­gir­do apie dar vie­ną ga­li­my­bę: pa­ban­dy­ti pa­dė­ti ga­li spe­cia­lis­tai pro­fe­sio­na­lai.

Bet liu­di­nin­kai da­bar jau yra la­bai se­ni, in­for­ma­ci­ja iš­sky­du­si. Jei iš de­šim­ties vie­ną kar­tą ran­da­me, jau lai­ko­me vi­sa ne­blo­gu re­zul­ta­tu – 10 pro­cen­tų.

– Nuo ko pra­dė­ti ieš­ko­ti ar­ti­mų­jų pa­lai­kų?

– Vi­są tu­ri­mą in­for­ma­ci­ją su­ra­šy­ti raš­tiš­kai ir ad­re­suo­ti į Lie­tu­vos gy­ven­to­jų ge­no­ci­do ir re­zis­ten­ci­jos ty­ri­mo cent­rą ad­re­su Vil­nius, Di­džio­ji g. 17, ge­ne­ra­li­niam di­rek­to­riui.

Laiš­kas nu­krei­pia­mas man, aš su­si­sie­kiu su raš­to pa­tei­kė­jais, gi­mi­nai­čiais ir ta­da ban­do­me aiš­kin­tis vi­są in­for­ma­ci­ją. Jei te­ri­to­ri­ja daug­maž api­brėž­ta, ga­li­me pra­dė­ti sa­vo ty­ri­mą. De­ja, daž­niau­siai in­for­ma­ci­ja te­bū­na „šia­me lau­ke“, „šia­me miš­ke“ ar „pa­miš­kė­je“.

Bū­na, kad žmo­gus ro­do la­bai tiks­lią vie­tą, o pa­ka­sus met­rą ma­to­si, kad že­mė ne­ju­din­ta.

– Ko­kio­se keis­čiau­sio­se vie­to­se yra te­kę ras­ti re­zis­ten­tų pa­lai­kų?

– Ka­pi­nė­se. So­vie­ti­nė­je Ru­si­jo­je nuo 1937 me­tų to­kia pra­kti­ka bu­vo nau­do­ja­ma, bet paieš­ka – spe­ci­fi­nė.

Yra, tar­ki­me, bu­vu­sio kai­mo te­ri­to­ri­ja, ku­ri da­bar bai­gia užaug­ti miš­ku, pa­sta­tų ne­be­li­kę.

Bū­na, kad pa­lai­kai at­si­tik­ti­nai su­ran­da­mi. Kai Rie­ta­vo dva­ro te­ri­to­ri­jo­je bu­vo vyk­do­ma res­tau­ra­ci­ja, ar­cheo­lo­gai ga­na gi­liai su­ra­do pen­kių as­me­nų pa­lai­kus, ar­te­fak­tai ro­dė, kad, ti­kė­ti­na, par­ti­za­nų. Juos jau ruo­šė­si pa­lai­do­ti kaip neat­pa­žin­tus. Ta­da ši me­džia­ga pa­te­ko pas ma­ne.

At­ro­do, neį­ti­kė­ti­na: po mė­ne­sio aš įvar­di­jau var­dais ir pa­var­dė­mis. Sis­te­ma bu­vo pa­pras­ta: ži­no­jau vie­tą – Rie­ta­vas, ras­ti 5 as­me­nys, vie­nas iš jų – mo­te­ris.

Man rei­kė­jo pa­si­kel­ti KGB ata­skai­tas ir paieš­ko­ti vi­sų Rie­ta­vo at­ve­jų, kur bū­tų 5 as­me­nys ir vie­na iš jų mo­te­ris. To­kie at­ve­jai per po­ka­rį bu­vo du. In­tui­ty­viai pa­si­rin­kau tei­sin­gą va­rian­tą. Gi­mi­nių paieš­ka, in­for­ma­ci­ja – vi­si šū­viai bu­vo į de­šim­tu­ką ir su­tei­kė pa­si­ti­kė­ji­mą sa­vo jė­go­mis.

Ki­tas va­rian­tas – su Gin­tu dir­bo­me Dzū­ki­jo­je, ne­to­li Zer­vy­nų. Bun­ke­ry­je miš­ke 1952 me­tais žu­vo pen­ki par­ti­za­nai. Įra­šas KGB by­lo­je bu­vo: „tru­py ban­di­tav za­ko­pa­ny na mes­te“. Iš­ty­rė­me vi­są bun­ke­rį la­bai de­ta­liai, ga­li­ma sa­ky­ti, šaukš­tais iš­ka­sė­me, su­ra­do­me per 1 000 ra­di­nių, bet pa­lai­kų ne­ra­do­me. Ta­da mi­nė­tą fra­zę in­terp­re­ta­vo­me šiek tiek pla­čiau, pa­lai­kus ap­ti­ko­me įtar­ti­na­me įdu­bi­me.

– Ieš­ko­da­mi pa­lai­kų, su­si­du­ria­te su gi­mi­nių emo­ci­jo­mis?

– Gi­mi­nės man la­bai svar­bu, san­ty­kis yra jaut­rus. Vie­ni gi­mi­nės, pra­dė­jus dirb­ti Naš­lai­čiuo­se, nuo­šir­džiai siū­lė: jei­gu trūks­ta ma­te­ria­li­nės pa­gal­bos, mes tik­rai pa­da­ry­si­me vis­ką. Ma­no at­sa­ky­mas bu­vo toks: jei žmo­gus už vals­ty­bės lais­vę paau­ko­jo gy­vy­bę, vals­ty­bė ma­žiau­siai, ką ga­li pa­da­ry­ti, tai ini­ci­juo­ti ir fi­nan­suo­ti to­kius ty­ri­mus.

Iš vi­so dir­bu 25 me­tus, o su Krau­je­liais – jau per 20 me­tų. Ne­ban­dy­si, skep­tiš­kai vis­ką at­me­ti­nė­si, nie­ko ir ne­bus. A. Ra­ma­naus­ko at­žvil­giu kiek ko­le­gų, pa­skui spaus­da­mi ran­ką, sa­kė: „Da­liau, ne­ti­kė­jo­me, kad įma­no­ma“.

– O pa­ts ar ti­kė­jo­te?

– Kal­bė­jau apie me­ta­fi­zi­nį ry­šį. Mo­ky­to­jos atė­ji­mas yra ste­buk­las, po jos atė­ji­mo pa­sa­kiau: mes ra­si­me. At­si­tik­ti­nu­mai at­si­tik­ti­nai neat­si­tin­ka. Ir A. Ra­ma­naus­ko at­ra­di­mas bū­tent 2018 me­tais, kai jam – 100 me­tų, kai vals­ty­bės at­kū­ri­mo šimt­me­tis. Ste­buk­las, su­ta­pi­mas – kaip no­ri va­dink.

Mums rei­kė­jo iš­siaiš­kin­ti sis­te­mą, mes ją iš­siaiš­ki­no­me. Mes jo ne­ra­do­me – mes iš­skai­čia­vo­me. Ačiū Die­vui, kad lo­gi­ka ne­bu­vo pa­žeis­ta. Ka­pi­nių sar­gas ir duob­ka­sys tu­rė­jo sa­vo sis­te­mą, jo sū­nus mums už­si­mi­nė, kad kar­tais tė­vas kas­da­vo ne iš ei­lės. Jei A. Ra­ma­naus­ko at­ve­ju bū­tų pa­žei­dęs tvar­ką, lik­tų at­si­tik­ti­nu­mas. Kiek ki­tų as­me­nų paieš­ko­se bus pa­žeis­ta lo­gi­ka, pa­ro­dys lai­kas.

– Ko­kie šios va­sa­ros pla­nai?

– Tęs­ti paieš­kas Naš­lai­čių ka­pi­nė­se ir dar­bas Dzū­ki­jo­je. Yra vil­ties ir ga­li­my­bių, dirb­si­me tam, kad su­ras­tu­me Ka­zi­mie­rai­čio, Ba­liu­ke­vi­čiaus-Dzū­ko pa­lai­kus.

– Mi­nė­jo­te, kad 1988 me­tais KGB fil­ma­vo pa­lai­kų at­ka­si­mą, o ieš­kant Va­na­go pa­lai­kų bu­vo­te klai­di­na­mi. Mi­ru­sie­ji iki šiol ke­lia pa­vo­jų?

– Va­di­na­si, taip. Yra ta spar­nuo­ta fra­zė, kad bu­vu­sių ka­gė­bis­tų ne­bū­na. Klai­di­ni­mas A. Ra­ma­naus­ko at­ve­ju tą įro­do.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Vil­niaus uni­ver­si­te­to do­cen­tas dr. Gin­tau­tas Vė­lius (dešinėje) ir Lie­tu­vos gy­ven­to­jų ge­no­ci­do ir re­zis­ten­ci­jos ty­ri­mo cent­ro vy­riau­sia­sis is­to­ri­kas Da­lius Žy­ge­lis Šiau­lių fo­tog­ra­fi­jos mu­zie­ju­je pa­sa­ko­jo, kaip pa­vy­ko ras­ti Adol­fo Ra­ma­naus­ko-Va­na­go pa­lai­kus.

„Jei iš de­šim­ties vie­ną kar­tą ran­da­me, jau lai­ko­me vi­sa ne­blo­gu re­zul­ta­tu – 10 pro­cen­tų“, – apie už­kas­tų­jų paieš­kas sa­kė Lie­tu­vos gy­ven­to­jų ge­no­ci­do ir re­zis­ten­ci­jos ty­ri­mo cent­ro vy­riau­sia­sis is­to­ri­kas Da­lius Žy­ge­lis.