Naujausios
Pakruojiečiai mėgino atkurti senųjų Vėlinių tradicijas
Daugiau nei prieš dvidešimt metų Pakruojo ramuviečiai bei jų bendraminčiai iš visos šalies ir Latvijos mėgino atkurti senųjų, pagoniškų švenčių tradicijas. Kiekvieną šventę (Rasas, Jorę, Užgavėnes bei kitas) rengdavo vis kita grupė entuziastų, dalyvaujančių neformaliame judėjime „Suvienytoji Aukštaitija“. Pakruojiečiai bendraminčius penketą metų kvietė į Vėlines.
Janina ŠAPARNIENĖ
pakruojis@skrastas.lt
Simboliai
Buvusi anų laikų Pakruojo ramuviečių ir miesto jaunimo neformalaus folklorinio ansamblio lyderė Aušra Jarašiūnaitė — Rukienė prisiminė, kaip vykdavo ši bendravimo su Anapusiniu pasauliu šventė.
„Pirmosios trejos Vėlinės organizuotos Pakruojo dvare. Visi dalyviai, skambant prūsiškai dainai “Kas tan šauki žalia varia“, eidavo pro improvizuotus vartus — dviejų žmonių iškeltomis rankomis laikomą austą rankšluostį“, — pasakojo Aušra.
Rankšluostį dažniausiai laikydavo ji pati bei kokios kitos grupės lyderis.
Praėję simbolinius vartus, švenčiantieji Vėlines imdavo degančią žvakę ir ratu apeidavo iš anksto padengtą bendrą vaišių stalą. Ugnies ratas turėjo saugoti jame esančiuosius tiek nuo blogos akies, tiek nuo negeros minties, padaryti nepasiekiamus jokiam blogiui. Apėjusysis žvakę perduodavo kitam dalyviui ir sėsdavo už stalo. A. Rukienė prisiminė, jog sykį į Vėlines suvažiavo gal šešios ar septynios dešimtys žmonių iš Lietuvos bei Latvijos. Tą kartą simbolinį apsauginės ugnies ratą aplink stalą dalyviai ėjo po tris iš karto — kad apeiga neužsitęstų pernelyg ilgai.
Visiems dalyviams susėdus, į atskirą molinį indą buvo įdedama po dalelę kiekvieno ant stalo esančio patiekalo — ruošiama auka vėlėms. Joms nunešti įpilama ir naminio alaus. Vėlinių šventėjai kiekvienas atsilauždavo po gabalėlį nuo bendro naminės duonos kepalo, po to užkandžiaudami pasakojo apie mirusius artimus žmones, prisiminė gražius jų gyvenimo momentus.
Pagarba ugniai ir medžiams
Prisiminams išsekus, visi kildavo nešti aukos. Dvaro pievoje esančiame aukure uždegdavo ugnį. Į ją kiekvienas dalyvis dėdavo po gabalėlį atrinktojo maisto, tuo pačiu mintimis ar pusbalsiu kreipdamasis į deivę Gabiją. Vaikinai šalia aukuro ant žemės nuliedavo kitą auką — alaus.
Prie aukuro buvo dainuojamos vadinamosios našlaičių dainos: „Toli toli tolumėlė, toli mano giminėlė, užu debesėlių...“, “Augo kieme dagilis“, kitos. Skambėdavo latviškos giesmės. Jas, pritardamas kanklėmis, giedodavo panašaus į “Suvienytąją Aukštaitiją“ Latvijos jaunimo patriotinio judėjimo aktyvistas, dievturis Andrius Mičiulis.
Po ugnies apeigų Vėlynių dalyviai būriu traukė aplankyti medžių, kiekvienam skirdami dainą: ąžuolui — apie ažuolėlį, liepai — apie liepelę. Nes mirusiųjų Vėlės, jei ir negyvenančios medžiuose, tai nusileidžiančios į juos pailsėti.
A. Rukienė prisiminė ir diskusiją šalia vieno iš lankomų medžių: uosis čia ar ne? Nes tamsoje atpažinti jau numetusį lapus medį pasirodė nelengva.
Paskutiniuosius metus, Vėlinių minėjimui persikėlus į pakruojiečių namus, aukos vėlėms buvo nešamos ir medžiai lankomi Linksmučių senkapyje. Čia taip pat buvo giedama ir dainuojama, paliekama maisto vėlėms, uždegamos žvakutės.
Vėlinės suburia artimus žmones
Iš kapinių Vėlinių dalyviai grįždavo prie stalo. Tik ne iš karto prie jo sėsdavo — pirma plaudavosi rankas vandeniu, organizatorių pilamu iš ąsočio, šluostydavosi jų paduotu rankšluosčiu.
„Tai — pastangų šventę švęsti švariam bei žmonių atidumo, dėmesio vienas kitam simboliai“, — sakė A. Rukienė.
Prie stalo buvo žaidžiami vadinamieji žaidimai — mįslės, reikalaujantys užrištomis akimis atspėti, kur yra koks daiktas, kurio neįmanoma pamatyti: „Tamsu tamsu, žalioj girioj tamsu“, “Raganėla pamotėla, man paskolink adatėlę“, kiti. Tamsos, užrištų akių simbolika juose — bendravimas su Anapusiniu pasauliu, vėlėmis. Pasak senojo tikėjimo, jos, nors jau išėjusios, vistiek yra ne kažin kur, o šalia gyvųjų.
Per Vėlines eiti ir santūrūs rateliai, skirti šeimai, giminei: „Bėk bėk, bitiala, į sava vietu, ieškok motulės (tėvelio, sesulės, brolelio) per visu svietu“... Muzikuojama kanklėmis, nes triukšmingi instrumentai tokiai šventei netinka.
„Vėlinės, kaip šventė, neturi oficialios pabaigos, nei, sakykim, Rasos, kurias užbaigia patekėjusi saulė. Vėlinių dalyviai išsiskirsto, kai išdainuoja visas dainas, pamini artimuosius ar šiaip jiems brangius žmones“, — sakė A. Rukienė.
Stalas
Ant Vėlinių stalo dalyviai sunešdavo būtinai mažiausiai dvylika patiekalų. A. Rukienė priminė, kad valgiai privalo atitikti šventės prasmę. Tinkamiausi — vadinami tamsieji patiekalai, dažniausiai tinkantys ir pasninko laikui: duona (būtiniausiai), burokėliai, rauginti agurkai, grūdų šiupinys, džiovinti vaisiai. Ant stalo dedama medaus, vaišinama žolelių arbatomis. Bulvės Vėlinių stalui netinka.
PALIKIMAS: Aušra Rukienė mano, jog anų dešimtmečių dvasia nedingo — ją kaip palikimą tebesinešioja buvę ramuviečiai, nors jau nutolę nuo šio judėjimo.
MEDŽIAI: Pakruojo dvaro medžius prieš dvidešimt metų per Vėlines lankydavo ir apdainuodavo ramuviečių judėjimo entuziastai iš visos Aukštaitijos bei Latvijos.
Autorės nuotr.
PRAEITIS: Prieš dvidešimt metų jauni pakruojiečiai ir jų bendraminčiai mėgino atkurti senąsias lietuvių šventes su apeigomis. Trečia iš kairės — Aušra Jarašiūnaitė Rukienė.
Nuotrauka iš Aušros RUKIENĖS albumo
