Naujausios
AKTUALUS INTERVIU
Pakeliui į laisvą visuomenę
„Res non verba“ (“Darbais, ne žodžiais“), — tokiu šūkiu Šiaulių Juliaus Janonio gimnazija pasitinka 160-ąją sukaktį, kurią paminės savaitgalį. Gimnazijos direktorius Rimas Budraitis sako, kad didžiausias šiandieninės mokyklos tikslas — išugdyti laisvus, atsakingus žmones. O didžiausia žmogaus problema — nematyti, negirdėti, nesimokyti.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Janoniečiai visi lygūs
— Koks bus J. Janonio gimnazijos 160-asis gimtadienis?
— Labai nesureikšmindami šios sukakties, norime atsigręžti į istoriją, į buvusius ir esamus gimnazijos mokytojus ir mokinius.
Šiuo metu gimnazijoje mokosi 767 mokiniai, dirba 77 pedagogai. Esame įsipareigoję savo ypatingai mokyklai. Sukaktis yra gera proga kiekvienam bendruomenės nariui prisiliesti prie gimnazijos ištakų.
Investavome į estetinę aplinką (atlikome remontą), gimnazijos simbolius, leidinius, ugdymą. Norime, kad sukakčiai atlikti darbai išliktų.
Mokyklos istorija — labai įdomi, nuo įkūrimo Svisločiuje (dabartinė Baltarusija). Į Šiaulius mokykla atkelta su dėstytojais, studentais, priemonėmis, suolais, biblioteka.
Gimnazija pastatyta iš šventų plytų — caro laikais nugriautų Pašiaušės vienuolyno, kolegijos ir net bažnyčios. Žadame po jubiliejaus ten pasodinti ąžuoliuką.
— Kur slypi paslaptis, kad buvę mokiniai su pasididžiavimu kalba apie mokyklą?
— Manau, kiekviena mokykla savo mokiniui yra savaip brangi. Galbūt mes ypatingi metų skaičiumi ir besimokiusių, dirbusių žmonių garsiais vardais.
Kaip tik savaitgalį telefonu kalbėjau su maestro Sauliumi Sondeckiu, kuris žadėjo atvykti į šventę. Nuostabus žmogus: koks patriotizmas, koks atsidavimas mokyklai! Kažkada net su jo orkestru įteikėme abiturientams brandos atestatus.
Orientuojamės į kiekvieną buvusį mokytoją ir mokinį. Visus kviečiame į šventę.
Ateitį lemia praeitis
— Gimnazijoje veikia istorijos muziejus, kuriam suteiktas ilgamečio mokytojo, muziejaus įkūrėjo, Šiaulių miesto Garbės piliečio Jono Krivicko vardas. Kokiais mokyklos istorijos įvykiais, asmenybėmis didžiuojatės?
— Čia mokėsi keturi Vasario 16-osios akto signatarai (Mykolas Biržiška, Jonas Vileišis, Steponas Kairys ir Alfonsas Petrulis), trys broliai Biržiškos, trys broliai Vileišiai, Povilas Višinskis, Stasys Šalkauskis ir daugybė kitų.
— Kiek praeitis svarbi šiandienos mokiniui, formuojant jo pasaulėžiūrą?
— Mūsų gimnazija laikosi tam tikros krypties, kurią lemia praeitis. Pavyzdžiui, kiekvienas pirmaklasis gimnazistas (devintokas), atėjęs į mūsų mokyklą, daro savo giminės medį.
— Kiek šiandieninėje mokykloje turėtų būti tradicijos, kiek modernumo?
— Atgimimo pradžioje ilgai bendravome su Anglijos Braitono mokykla. Mūsų šūkis yra „Res non verba“ (“Darbais, ne žodžiais“), jų šūkis buvo “Nova et vetera“ (“Nauja ir sena“). Pasaulio švietimo, pažinimo patirtis liepia eiti į ateitį, pasiremiant savo šaknimis, istorija.
Manau, ir šeimoje (tai Lietuvoje stipriai primiršta) taip turi būti. Skandinavijoje esu matęs nuostabių pavyzdžių, kai giminės daiktai saugomi, yra didžioje pagarboje. Tarybinio laikotarpio mąstymo pasekmės liko, nežinome savo šeimos istorijos, savo miesto, mokyklos.
Susvetimėjimas ir konkurencija
— Dažnai į mokyklas lekia strėlės, kad jose neugdomas patriotiškumas, pilietiškumas, dvasingumas. Ar pajėgi mokykla būti reikšminga asmenybei formuotis?
— Mokykla gali daug, bet pagrindas yra šeima. Jei šeimos ir mokyklos tikslai skiriasi, rezultato neturėsime.
Stengiamės bendrauti su tėvais, bet bendravimas, ryšys turėtų būti dar glaudesnis. Tam yra objektyvių priežasčių: laiko trūkumas, tėvai užsiėmę darbais.
— Atgimimo metais daug kalbėta apie tautinę mokyklą. Ar ją įsivaizduojate vis labiau globalėjančioje visuomenėje?
— Sunku įsivaizduoti, kad rimtai sugrįžtume prie tautinės mokyklos. Vis greičiau besisukančiame gyvenime aš jaučiu ir institucijų, ir žmonių atotrūkį nuo bendražmogiškų vertybių ir, kaip švietimietis, tautinės mokyklos teiginių.
Yra daug susvetimėjimo, konkurencijos. Tendencijos šiuo metu nedėkingos ugdymui, patriotiniam auklėjimui.
Blogiausia, kad nebeturime pavyzdžių, į ką žiūrėti. O jeigu jie yra, ko gero, nežinomi, pasislėpę. Tada prasideda balsavimas kojomis — emigracija, iš bedarbystės plaukiančios problemos, nusikaltimai.
Kažkada fiksavau, kokiose srityse blogąja prasme Lietuva pirmauja Europoje. Surašiau kokį trisdešimt punktų ir išsigandau.
Labai rūpi Lietuvos ateitis. Valstybės ir laisvų bei atsakingų žmonių bendruomenės ateitis. Neturime pilietinės visuomenės, laisvų, atsakingų žmonių. Žmonės jaučiasi nesaugūs. Labai stipriai egzistuoja dvi Lietuvos.
Tikslas — išugdyti laisvus žmones
— Yra nuomonių, kad didžiausia valstybės padaryta klaida — pamoka ir mokslas paversti komercine preke. Sutinkate?
— Mokamas mokslas, žinoma, problema. Mokinio krepšelis turi teigiamų pusių, bet atsirado konkurencijos momentų. Pasaulio švietimo grandai, kaip Dinas Finkas, sako, kad konkurencijos tarp mokyklų neturėtų būti. Pačioje mokykloje, tarp mokytojų, taip pat.
Puikus pavyzdys — Suomija. Šalis sugebėjo skirti dėmesio visoms mokykloms, o nepaleisti į laukinį kapitalizmą ir rinkos santykius. Mes gyvename rinkos sąlygomis: išliksi— neišliksi. Dėl to pralaimime visi.
— Kaip sutinkate žinią, kad ne tik kaimo vietovėse, bet ir mieste, viena po kitos uždaromos mokyklos?
— Labai liūdnai. Ir neturiu pasiūlyti jokių išeičių. Mažėjant mokykloms, turbūt neįmanoma vienos kitos neuždaryti. Bet kiekvienos mokyklos uždarymas — labai skaudus. Išgyvenu dėl visų mokyklų. Juolab, kad iš jų ateina mokiniai pas mus. Su dideliu dėkingumu stengiuosi pabrėžti tų mokyklų indėlį į mūsų gimnazijos darbo rezultatus.
— Ką uždaromos mokyklos rodo apie mūsų visuomenę ir valstybę?
— Manau, kad Lietuvoje labiausiai ir trūksta valstybės. Valstybinio požiūrio. Ir ypač — į žmogų. Kodėl mes nepasimokome iš Estijos, Latvijos, Gruzijos? Nebežiūrėkime į tolimą Europą. Yra šalia, pašonėje pavyzdžių.
Didžiausia žmogaus problema — nematymas, negirdėjimas, nesimokymas. Žmogus turi mokytis visą gyvenimą, nuo gimimo iki pabaigos. Ne tik mokiniai. Mokytojas pirmiausia yra pats didžiausias mokinys. Jei tik sustos mokytis, jis — nebe mokytojas. Procesas nenutrūkstamas, mokytojas visada turi bėgti priekyje viso to, kas vyksta valstybėje. Jis ruošia mokinį ateities gyvenimui.
— Vis reformuojama švietimo sritis, bet švietimo problemos stovi vietoje. Kur turėtų judėti šiandieninė mokykla?
— Didžiausias tikslas — išugdyti laisvus, atsakingus žmones. Iš kurių susikurtų laisva ir atsakinga visuomenė, kiekvienas žmogus pasiimtų savo dalį atsakomybės už save, už savo artimą, aplinką.
Bet turėtume dirbti drauge ir mes, eiliniai šios valstybės piliečiai, ir šios valstybės vadovai. Deja, kol kas atskirtis nemaža. Lietuva nėra vientisa. Ne vienodus tikslus išpažįsta.
VARPAS: J. Janonio gimnazijoje, minint 160 metų sukaktį, pakabintas varpas: juo pirmą kartą bus paskambinta šeštadienį. Šis varpas yra Australijos lietuvių — Isoldos Poželaitės-Davis, Kazimiero Butkaus ir Vlado Morkio — didelės paramos gimnazijai simbolis. Varpas išlietas už V. Morkio palikimo lėšas.
SUKAKTIS: 160-ąją sukaktį mininčios Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijos direktorius Rimas Budraitis kviečia visus buvusius ir esamus mokytojus ir mokinius į šventinius renginius.
Jono TAMULIO nuotr.
Jono TAMULIO repr.
PRADŽIA: 1851 m. iš Pašiaušės bažnyčios plytų pastatytas pastatas ir iš Svisločės (dabartinė Baltarusija) perkelta gimnazija į Šiaulius.
Apie gimnaziją trumpai
1851 metais Šiauliuose pradeda veikti berniukų gimnazija.
1914 metais ji pradeda veikti kaip lietuviška gimnazija.
1920 metais tampa Šiaulių valstybine gimnazija.
1928 metais pavadinama Šiaulių valdžios berniukų gimnazija.
Po Antrojo pasaulinio karo gimnazija perorganizuota į vidurinę mokyklą.
Nuo 1946 metų vadinama J. Janonio vidurine mokykla.
1965 metais įvedamas humanitarinis profilis.
1991 metais pradedama ruoštis humanitarinio profilio gimnazijos atkūrimui, iškeliamos pradinės klasės.
1996 metais suteikiamas gimnazijos statusas.
