Naujausios
Pagyvenę, bet nepalūžę
Pagyvenę žmonės šiandien kavinėse bendraus gerdami nemokamą kavą ar arbatą, klausysis nemokamų koncertų, vyks į nemokamas ekskursijas. Proga — Tarptautinė pagyvenusių žmonių diena. Kodėl tik tą dieną mes prisimename savo tėvus, senelius? „Šiaulių krašto“ kalbinti pagyvenę žmonės vieningai teigia: didžiausia gyvenimo rykštė yra vienatvė, o geriausias vaistas — bendravimas.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Pensijoje įgijo naujas profesijas
Mokytojų pensininkų klubo „Šviesa“ vadovė Aldona Žičkienė įsitikinusi: senatvė yra laikmetis, į kurį kiekvienas ateina nežinodamas, koks jis bus.
„Džiaugiuosi šiuo laiku. Mano sveikata pakankamai stipri, turiu gražių tikslų, didžiosios šeimos tragedijos jau praeityje ir, tikiuosi, jų nebebus. Senatvė manęs nebaugina. Nes vienas etapas jau nueitas, darbo, šeimos tikslai įgyvendinti“, — sako A. Žičkienė.
Mokykloje mokytoja dirbo 45-erius metus. Pradėjo mokydama pradinukus, dirbo choreografe, o paskutinis, jau brandaus amžiaus pasiekimas — geografijos mokytoja.
Iš mokyklos A. Žičkienė išėjo supratusi, kad amžiaus distancija tarp jos ir mokinių tampa labai didelė. Bet niekada netikėjo, kad gerai atlikti darbą galima tik gaunant didelį atlyginimą: „Jei mokytojas norės gyvenimo džiaugsmo, jam reikės daugiau veiklos ir pasiekimų, nei eiliniam mokytojui. Tik tada jis jausis laimingas“.
Ilgametei mokytojai neteko susidurti su piktu požiūriu, kad pensininkai užima jauno žmogaus vietą. Savo pavyzdžiu įrodė, kad senas žmogus nėra tas, kuris nieko naujo nebegali pasiekti.
Jau būdama pensinio amžiaus, įgijo dvi naujas profesijas. Dirbo draudimo kompanijoje vadybininke: nors veikla buvo nepažįstama, jaunimas įvertino už pasiektus rezultatus. Antra nauja sritis — buhalterija, nes trūko žmogaus, sugebančio dirbti pagal šiandienos reikalavimus.
Sėkmės raidės — MOK
A. Žičkienė nenorėtų grįžti į jaunystę, nes gyvenimas pokariu buvo labai sunkus: „Dabar gyvenimas aukščiausio lygio, nes atsirenku tai, ko reikia, ir nebesiblaškau“.
Mokytojų pensininkų klubo vadovė įsitikinusi, kad jos sėkmė slepiasi po trimis pirmosios žodžio „mokytojas“ raidėmis “MOK“: meilė, optimizmas ir kūryba.
Moteriai nesvarbu, kaip ją vadina — pagyvenusia, pensininke ar senjora. Nes žodis — tik mažytė gyvenimo detalė, į kurią nereikia kreipti dėmesio, o turtas yra amžius ir vertybių bagažas.
Amžiumi turtingi žmonės kartais jaučiasi nepelnytai nustumti. Net „Šiaulių dienų“ šventėje pagyvenę žmonės anksčiau eidavo eisenos gale. A. Žičkienė to nenutylėjo, ir jos pastaba buvo išklausyta.
O iš valstybės vadovų ponia Aldona prašo vieno: „Tegul neatiduoda, bet tegul neatima. Teisingas požiūris būtų: esame paėmę ir negrąžinę“.
Ir pensininkui reikia pasipuošti
Šiaulių miesto pagyvenusių žmonių asociacijos pirmininkė Kristina Švambarienė pasitinka trykšdama gera nuotaika: „Nėra kada senti: pensijoje gyvenu linksmiau nei jauna. Dabar viena koja — laisvesnė“.
Šypseną pridengia rūpesčio šešėlis, nes gyvenimas nėra toks paprastas. Gelbsti, kad abu su vyru gauna pensijas, turi „antraeilius“ darbelius. Bet ne vienas bendramintis klube sunkiai suduria galą su galu.
„Skriaudą jaučiame: pensija ir taip nedidelė, o ją žada mažinti. Brangūs vaistai brangsta, o jų reikia vis daugiau. Sunkus laikas, bet apie krizę nesinori kalbėti“, — nukerta.
K. Švambarienė prisipažįsta jaunystėje galvojusi, na kiek tam pensininkui reikia: visko turi, o dar pensiją gauna. Dabar suprato, kad kartais pensininkui reikia daugiau nei jaunam žmogui. Batai suplyšta, drabužiai pasensta, o poreikiai nesumažėja. O jei dar yra vaikų, anūkų, kuriems ne visada gyvenime pasiseka...
Neseniai K. Švambarienė minėjo 68-ąją sukaktį. Jauna būdama tokį žmogų būtų nurašiusi. „Kai sukako penkiasdešimt, labai išgyvenau — atrodė, jau gyvenimas baigiasi. Bet kai sukako šešiasdešimt, gyvenimas vėl tapo visai nieko“, — juokiasi moteris.
Klube pasikalba su bendraamžėmis, kurios namuose, tarp keturių sienų, jaučiasi vienišos. Todėl ateina dainuoti, bendrauti. Dėmesys, pačių rengiami gimtadieniai, minėjimai tampa didele ir laukta švente. Dalyvauja ir talkose, organizuoja susibūrimus, namuose lanko sergančius.
„Vienatvė — didelė rykštė. Todėl svarbiausia — dėmesys ir bendri interesai. Buvimas tarp žmonių praturtina“.
Gyvenimas nežuvo
K. Švambarienė, beveik visą gyvenimą dirbusi medicinos srityje, įsitikinusi: jei žmogus atitinka reikalavimus, dėl amžiaus iš darbo neturėtų būti atleidžiamas.
Paklausta apie pagarbą vyresniam žmogui, liūdnai nusišypso: „Retenybė“. Pateikia pavyzdį: miesto autobusu važiavo koncertuoti į Rėkyvą, rankose laikė nešulius su rūbais. Net paprašyti jaunuoliai neužleido vietų. Diskriminaciją pajunta ir nuėjusi į parduotuvę, nes vyresniems žmonėms drabužių pasirinkimas — itin nedidelis.
Bet K. Švambarienė turi savo laimės receptą. Jis susideda iš sveikatos, galimybės judėti ir laimingų vaikų.
„Tokių metų didelės laimės kaip ir nebėra. Bet ją reikia susikurti ir pasidžiaugti tuo, kas yra. Gyventi šiandien. Nes vis atrodydavo, kad kada nors gyvensiu geriau, kad nėra laiko ilsėtis“.
Atsisveikindama uždainuoja: „Tik nereikia galvot, kad gyvenimas žuvo...“
Sveikatą dovanoja judėjimas
„Būtų labai sunku, jei būtume po vieną. Jei reikėtų užsidaryti namuose, pražūčiau“, — sako septyniasdešimt penkerių Stasys Kaniušas, Šiaulių miesto sporto veteranų klubo prezidentas, daugkartinis Lietuvos veteranų čempionas.
Klubo nariai — buvę garsūs miesto, respublikos sportininkai, treneriai — iki šiol sportuoja, dalyvauja varžybose, konkursuose. Žaidžia stalo tenisą, šachmatais, šaškėmis, smiginį, krepšinį, sportuoja sporto salėje, plaukia baseine. Kiek kas sugeba, nes visų amžius peržengęs penkiasdešimtmetį. Judėjimas, veterano įsitikinimu, ir yra sveikata.
Bendravimas buvusiems sportininkams — vienas iš vaistų. dėmesio veteranai labiausiai pasigenda.
S. Kaniušas iki šiol jaudindamasis prisimena pavasarį vykusį susitikimą su Verbūnų moksleiviais: „Vaikai nusipelniusių veteranų nepažįsta, jų bendravimas buvo iki graudulio gražus. Mums, seniems, — džiaugsmas, nes tokių sambūrių trūksta“.
Ne vieną bendražygį, kuriam kažkada plojo visas miestas, tenka išlydėti į Anapilį. Veteranams suskausta širdį, kai su miestą garsinusiais žmonėmis neateina atsisveikinti sporto vadovai. Sunkią akimirką pasigendama elementaraus dėmesio ir užuojautos.
Dėl mažėjančių pensijų ir krizės S. Kaniušas nesuka galvos — gyvenime buvo sunkesnių momentų, dešimt metų praleido tremtyje.
Profesinę karjerą S. Kaniušui teko baigti, kai reikėjo rinktis: pensija ar darbas. Buvo skaudu išeiti iš mokyklos, nes jautė, kad dar gali dirbti.
Sportui šešias dešimtis metų atidavęs vyras klubui vadovauja be atlygio. Pirmyn stumia entuziazmas. Bet išduoda ir norą — išleisti biografinę knygą, kurią jau pradėjo rašyti. Jam gyvenimas buvo ir tebėra įdomus.
VEIKLA: Stasys Kaniušas, Šiaulių miesto sporto veteranų klubo prezidentas, neįsivaizduoja gyvenimo be veiklos ir sporto.
GALIMYBĖS: „Kartais pagalvoju: kiek čia beliko. Reikia skubėti, eiti, paskutinį šansą gaudyti“, — blogai nuotaikai nepasiduoda Šiaulių miesto pagyvenusių žmonių asociacijos pirmininkė Kristina Švambarienė.
SVAJONĖ: Mokytojų pensininkų klubo „Šviesa“ vadovė Aldona Žičkienė turi slaptą svajonę — anūkų vestuvėse sušokti valsą.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
išnaša: „Senatvė yra laikmetis, į kurį kiekvienas ateina nežinodamas, koks jis bus.
SKAIČIAI
Lietuvoje kasmet vis didesnę gyventojų dalį sudaro pagyvenę, t. y. 60 metų ir vyresni, žmonės. 2008 metų pradžioje pirmą kartą mūsų šalyje pagyvenusių žmonių skaičius viršijo vaikų iki 18 metų amžiaus skaičių. Pagyvenusių žmonių grupėje sparčiausiai daugėja 80 metų ir vyresnių gyventojų. Pagyvenusių moterų yra 1,8 karto daugiau negu vyrų.
Valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos dydis šių metų pradžioje buvo vidutiniškai 811 litų.
Senatvės pensininkų skaičius per metus išaugo 4 tūkstančiai ir 2009 metų pradžioje sudarė 592,8 tūkstančio.
Statistikos departamento inf.
