Naujausios
Mūšio 75-mečio minėjimas prasidėjo Raseiniuose: partizanų atminimas pagerbtas Raseinių kapinėse bei Vedecko ąžuolyne prie Raseinių. 1945 metais Vedecko sodyboje buvo įsikūrusi NKVD būstinė, čia buvo vežami užkasti žuvusiųjų partizanų palaikai.
Po šv. Mišių aukos minėjimas persikėlė į Virtukų mišką Kelmės rajone. Renginyje dalyvavo įvairių Lietuvos kariuomenės dalinių kariai, Lietuvos kariuomenės kūrėjai savanoriai, sąjungininkai iš JAV. Prie paminklo, skirto žuvusiems Virtukų mūšyje, plazdėjo ir Ukrainos vėliava, atkeliavusi iš Donecko oro uosto mūšio.
Lietuvos šaulių sąjungos Garbės sargybos kuopos šauliai skyrė salves Lietuvos laisvės kovotojams, lietuvių tautai ir Lietuvai.
Virtukų mūšis vyko 1945 metais liepos 22 dieną tarp Lietuvos partizanų Žebenkšties rinktinės ir jų stovyklą apsupusių NKVD karių.
Kautynės tęsėsi nuo 10 iki 13 valandos. Baigiantis šoviniams, vadas Juozas Čeponis-Budrys davė įsakymą atsitraukti. J. Žemaičio vadovaujamas trisdešimties partizanų būrys traukėsi Vilkiškių kaimo link su trimis sužeistaisiais. Jų atsitraukimą savanoriškai dengė Liudo Jankausko-Žirgo vadovaujamas Liolių būrys ir rinktinės ginkluotės skyriaus viršininkas Petras Markevičius-Pranckus, ūkio dalies viršininkas Bronius Rožanskas-Rainys.
Mūšyje žuvo 16 partizanų. Kol kas žinoma trylika pavardžių, dėl dar trijų asmenų identifikavimo laukiama patvirtinimo iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro. Žuvo Liudas Jankauskas, Janina Čepaitė, Elena Gailiūtė, Onutė Lukošiūtė, Viktoras Gailius, Alfonsas Jankauskas, Janina Elzbergaitė, Benediktas Venclauskas, Kazys Globys, Edvardas Makauskas, Petras Markevičius, Bronius Rožanskas, Petras Rudys.
Renginį jau ne vienerius metus organizuojantis K. Markevičius Virtukų mūšio vietą vadina dvasinės stiprybės panteonu: „Virtukų kautynes aš laikau pasiaukojimo simboliu, apie kurį negali būti užmiršta.“ K. Markevičiaus senelis Petras mūšyje žuvo būdamas 33-ejų.
Antanas Kliunka, Parlamento gynėjas, prisiminė, kaip nuo 1990 metų dalyvavo partizanų palaikų paieškose ir perlaidojime. Vedecko ąžuolyne trijuose duobėse buvo rasta 10 palaikų.
A. Kliunka į minėjimą atsinešė iš partizano Leono Laurinsko-Liūto (1926–2013) gautą partizanų vėliavą. Partizanas, patikėdamas relikviją, prašė, kad vėliava dalyvautų partizanų pagerbimo renginiuose.
Antanas Miceika, perskaitęs eilėraštį „Virtukų mūšis“, prisiminė, jog jo tėvelio, kilusio iš Kiaulininkų kaimo Raseinių rajone, jaunystės draugas buvo Jonas Žemaitis-Vytautas. Virtukų mūšį dar mena A. Miceikos mama ir teta.
Kautynių minėjimas tęsėsi giliau miške, ten, kur vyko mūšis. Liolių klebonas Algimantas Žibėnas pašventino vėliavą ir naują – kardo – paminklą, ragindamas prisiminti žuvusiuosius.
„Kadaise netoli čia gyvenome. Dėkoju, kad prisimenate – jei ne jie, nebūtume susirinkę. Amžiną atilsį žuvusiems, o susirinkusiems – sveikatos, sėkmės“, – į renginio dalyvius kreipėsi Jono Žemaičio-Vytauto dukterėčia Aušra Marija Vilkienė.
Vėliavą iškilmingai pakėlė kelmiškis buvęs tremtinys Vainius Urbonavičius ir kražiškis kraštotyrininkas Edvardas Dirmeikis.
Renginyje Lietuvos himną giedojo ir patriotines dainas dainavo Kauno Vytauto Didžiojo bažnyčios kamerinis choras „Cantate Domino“ (vadovas Rolandas Daugėla). Šauliai pasodino ąžuoliukus žuvusiems, o kariai savanoriai kvietė vaišintis kareiviška koše.
Šiemet itin gausiai dalyvių sulaukusį renginį organizavo „LDK palikuonys“ – Kęstutis Markevičius, Gediminas Armonavičius, „Jungtinės Virtukų pajėgos“ – Ričardas Samuilis, Kęstutis Matuliauskas, Gediminas Sebeckas, Osvaldas Paldavičius.
