Naujausios
Pagal Dievo planą
Ričardas Pikelis su šeima į protėvių žemę, Grasmanių sodybą Mandeikių kaime (Šiaulių rajonas), grįžo iš Altajaus krašto. Įsikūrė prie poros šimtų metų ąžuolo. Išauginę keturis savo vaikus, priglaudė ir keturis globotinius. „Šeima yra Dievo planas žmogui“, — sako Ričardo žmona Liubovė.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Namas yra šeima
Netoli Grasmanių sodybos susibėga Šiaulių, Akmenės ir Joniškio rajono ribos. Dešiniau stūkso Meškų kalvelė, kur meškos, kalba žmonės, vaikus vesdavusios.
R. Pikelis, pasitikęs kieme, veda prie sodybos tvirtybės simbolio — ąžuolo, kurį sodino vienas iš protėvių — liuteronų latvių Grasmanių. Pasakojama, kad sodintojui tebuvę 12 metų. O ąžuolas jau, ko gero, skaičiuoja du šimtmečius.
Tiek laiko žmonės, karta iš kartos, tebegyvena šioje vietoje. Tik senoji latviška pavardė buvo sulietuvinta į Grosmanus. Nutrūkus vyriškai paveldėtojų linijai, Grosmanų pavardė išnyko, dabar — Pikeliai.
Šeima gyvena 1917 metais statytame name. Ankstesnioji troba stovėjo kiek tolėliau: Ričardas dar atsimena styrojusį seną kaminą. Atsimena ir plūktą dabartinės virtuvės aslą, kur ropojo būdamas vaikas.
„Namas yra šeima“, — sako Ričardas.
Pakvietęs vidun, ant stalo vieną po kitos deda senąsias nuotraukas, kuriose liko įamžintas seniai Anapilin išėjusiųjų gyvenimas.
Namie tebesaugoma latviškai gotišku šriftu išleista Biblija, kurios gale proseneliai, seneliai surašė svarbiausias šeimos datas: gimimus, vestuves, mirtis. Likusias R. Pikelio protėvių gyvenimo nuotrupas.
Susitiko Altajuje
R. Pikelis taupiai pasakoja apie savo gyvenimą Lietuvoje ir Sibire. Aštuntajame dešimtmetyje, studijuodamas Vilniaus universitete lietuvių kalbą ir literatūrą bei klasikinę filologiją, per Spalio šventes su draugu nukabino vėliavą nuo bendrabučio Olandų gatvėje.
„Buvo karšta širdis ir tikėjimas karštas. O tokias vietas stebėdavo saugumiečiai. Apie mus pranešė, buvome surasti. Neteisinu savęs — tokiais metodais nieko nelaimėsi. Bet veikė idealizmas — neseniai buvo susideginęs Romas Kalanta. Širdis degė, norėjosi darbų, norėjo keisti santvarką.“
Aukščiausiojo teismo nuosprendis: dveji metai lygtinai. Pagelbėjo geras advokatas ir geros charakteristikos. Apie pažangų studentą net TSKP dėstytoja atsiliepė teigiamai.
Po teismo iš universiteto buvo išmestas. Nors kabinosi į gyvenimą dirbdamas įvairius darbus, vyras šypsosi: jo liežuvis tiems laikams buvo per daug palaidas. 1979 metais apsisprendė išvykti į Altajų.
„Altajus mane visada traukė. Buvau prisiskaitęs Vytauto Almanio knygučių — apie taigą, Sniego žmogų“, — sako Ričardas.
„Ieškojo Sniego žmogaus, o rado mane“, — kvatoja Liuba. Ji gimė Altajuje. Tėvas, Pavolgio vokietis, čia atsikėlė iš Kazachstano, kai buvo leidžiama išvykti iš tremties vietos.
Liubovė po vestuvių pasiliko savo vokiškąją pavardę — Zeibel. Vyras tam neprieštaravo. Šiemet moteris gavo Lietuvos pilietybę. O kokios tautybės ji jaučiasi? Moteris šypsosi: ji palaiko tuos, kurie yra skriaudžiami. Jei blogai kalbama apie vokiečius, stoja vokiečių pusėn, jei apie lietuvius — lietuvių, jei apie rusus — rusų pusėn.
Vienijantis jausmas
1988 metais Ričardas tolimame krašte sulaukė tautiečio su lietuviška spauda. Buvo prasidėjęs Sąjūdis.
Liuba sako, kad apsispręsti važiuoti į Lietuvą nebuvo sunku. Tik nemanė, kad apsigyvens vienkiemyje, senoje sodyboje.
Į vyro protėvių žemę grįžo su trimis vaikais — dviem sūnumis ir dukra. Pirmasis įspūdis — tamsus kambarys ir žodžiai: „Čia tu gyvensi“. Dabar Liuba juokiasi: trauktis nebebuvo kur.
Tąkart, likusi viena, išėjo į lauką. Tik namas ir ąžuolas: nėra kaimynų, nemoka kalbos. Penkerius metus priešinosi. Bet pamažu įsitraukė į gyvenimą. Kartu sukūrė jaukius namus ir aplinką.
„Čia mano šaknys. Ši vieta buvo tai, kas telpa žodyje “Tėvynė“, — pro langą žvelgia R. Pikelis.
Prieš du dešimtmečius grįždamas namo, vyras parą negalėjo miegoti — laukė, kada prasidės Lietuva. Įsitikino: grįžimas prie savo šaknų teikia meilę, dovanoja džiaugsmą. Šis jausmas visus labai vienija.
Mylėk savo artimą
Liuba ir Ričardas dėkoja Dievui. Prie stalo — už kasdieninę duoną, už aplankiusius svečius.
„Žmones kamuoja dvasinė krizė. Bet ten, kur yra meilė, nėra baimės. Šviesa nugali tamsą“, — nusišypso Liuba.
Kieme sustoja geltonasis autobusiukas. Atsidaro namų durys ir pasigirsta keturi žvalūs pasisveikinimai: „Laba diena!“ Iš mokyklos grįžo visas ketvertas. Jauniausiajai — septyneri, vyriausiajam — trylika.
„Mylėk savo artimą, kaip patį save“, — ruošdama pietus, moko vaikus Liuba. Ir priduria: “Šeima yra Dievo planas žmogui. Šeima yra tvirtovė. Nori sugriauti pasaulį — sugriauk šeimą.“
Senoji Grasmanių Biblija tebeguli ant stalo. Jos išmintimi šeima vadovaujasi iki šiol. Kaip ir ant sienos pakabintais 10 Dievo įsakymų.
Tvirtos šaknys
Šimtametis sodybos ąžuolas nebėra vienišas. Pakalnėje stiebiasi šeimos sodinamas liepynas. Jame vasarą dūzgia bitės iš kone 100 avilių.
Šeimos gyvenimas protėvių žemėje tęsiasi. Juk vienas iš sūnų pasakė: „Norėčiau čia gyventi“. Tvirtos šaknys — nedžiūva.
ŠILUMA: Ričardo Pikelio ir Liubovės Zeibel namai atviri, dosnūs bei šilti ir artimui, ir svečiui.
ĄŽUOLAS: Grosmanių sodybos ąžuolas skaičiuoja porą šimtmečių. Prie jo išaugo ne viena giminės karta.
BIBLIJA: Šeima saugo iš rankų į rankas perduotą Bibliją, kurios gale surašytos svarbiausių giminės įvykių datos.
STIPRYBĖ: Ričardas Pikelis prie senojo ąžuolo, sodybos tvirtybės simbolio.
POŽIŪRIS: „Namas yra šeima“, -- sako Ričardas Pikelis, į senąją sodybą grįžęs prieš du dešimtmečius.
Jono TAMULIO nuotr.
