Naujausios
Gerbiami mūsų misijos ,,Kariai –kariams” rėmėjai,
Mes skubiai ruošiamės aštuntai kelionei pas Donecke ir Chersone kovojančius bendraminčius, nes privalome paremti Ukrainos ginkluotųjų pajėgų kontrpuolimą.
Su šiauliečių Kornelijaus Slotkaus ir Viktoro Vacherio bei Vilniaus Rotary klubo nario Remigijaus Lapinsko pagalba įsigijome du banderomobilius. Trečią bandreromobilį perka Igno Hofmano suburti žemdirbiai. Šiuo metu visus tris pikapus komplektuojame dronais ir Starlink sistemomis.
Grįždami iš Ukrainos įvykdysime vieną labai svarbų Mariupolio ,,Azovstalio’’ gynėjų prašymą: į Lietuvą gydymui parvešime ,,Azovstlyje”sužeistą ir Rusijos nelaisvėje kankintą Mariupolio 56 –os brigados vadą majorą Oleksandrą Voronenko. Ši brigada kartu su Azovo pulku apsuptame Mariupolyje, o po to ,,Azovstaly’’ kovėsi 88 -as paras.
Ieškodami jam pagalbos kreipėmės į Lietuvos Kariuomenės vadą ir į mūsų rėmėjus Remigijų Lapinską bei Virginijų Savukyną, kurie paprašė Lietuvos apygardos Rotary vadovybės paramos. Jų visų pastangomis mums pavyko išrūpinti Oleksandrui Voronenko gydymą ir reabilitaciją mūsų šalyje.
Kelionių į kovojančią Ukrainą metu mes susidurdavome su beveik neįveikiamu lenkų ir ukrainiečių pasieniečių bei muitininkų biurokratizmu ir pasityčiojimu, kuris kartais trukdavo net kelias paras. Ne visi tai iškęsdavo, todėl nusispjovę su labdaros kroviniu grįždavo atgal į Lietuvą, Mes visą tą laiką galvojome: ,,Juk jiems ten, ,,Azovstaly’’ sunkiau”, ir tai mums padėdavo ištverti.
Oleksandras iš nelaisvės ištrūko kartu su kitais Azovo pulko karininkais ir gynėjais, kai šie 2022-09-21 buvo apkeisti į Putino ,,kūmą” Medvedčiuką.
Tėvynėje, Kijeve, jis buvo truputį apgydytas ir grįžo į savo 56 – ą kariuomenės brigadą, kur iki š.m. kovo 29 d. tarnavo štabo karininku. Kaip jis pats sako: ,,nes nebuvo kam”.
Keliaudami į Donecko, Belogorovkos frontą su parama Nacionalinės gvardijos oro žvalgybos daliniui, kuriam vadovauja Robert – Black, mes balandžio 4 d. Svitlovodske susitikome su Oleksndru, kur jis tvarkė savo išėjimo į atsargą dokumentus. Ir aptarėme būsimą jo ir vaikų kelionę į Lietuvą (nuotraukoje jis viduryje). Jis labai mūsų paprašė kartu į Lietuvą paimti ir vaikus, nes yra vienintelis jų globėjas. Jo vaikai taip pat labai daug iškentėjo, nes kol jis buvo nelaisvėjo, vaikai gyveno rusų okupuotoje Chersono srityje. Jie buvo priversti slapstytis, nes okupantai Mariupolio gynėjų šeimas tiesiog medžiojo.
Jis į Lietuvą atvyksta su iš kojos neišimta kulka, nes Ukrainos gydytojai nesiryžo rizikuoti. Be to, nelaisvėje jį kankinę rusų budeliai sužalojo širdį.
Įsivaizduoti, kas vyko Mariupolio Azovstaly, galima perskaičius 2023-03-21 ,,Oleksa Voron” įrašą fb paskyroje: ,,Šiandien yra mano gimtadienis. Ne kalendorinis... Prieš metus šią dieną aš kartu su vienu kariu patekau į pasalą Mariupolio centre. Atvykome į savanorių būstinę, bet ten jau buvo priešas. Stebuklingai išlikau. Nesu religingas žmogus, nesimeldžiau, bet po tokių atvejų pradedi galvoti...Viena kulka skriejo man į galvą, pataikė į kairę ausį. Mane išgelbėjo dar 2014 metais gautas šalmas. Tie, kurie pamatė tą šalmą labai stebėjosi.
Dar viena kulka skriejo į širdį, bet pataikė į kišenėje buvusios metalinės ylos rankeną. Ši skilo. Šerdis kažkur nuskriejo, o metalinis apvadas įsmigo į petį, iš kur buvo ištrauktas tik spalį. Trečioji kulka, tiksliau – fragmentas, pataikė į dešinę koją, netoli nuo arterijos. Pora centimetrų į šoną – ir labai greitai būčiau nukraujavęs. O dabar dar galėjau eiti...
Ketvirta kulka sutrupino riešo sąnarį, todėl iš rankų paleidau kulkosvaidį ir nebegalėjau atsišaudyti. Po šių sužeidimų atsitraukėme į savo pozicijas, pas Azovo karius. Kažkoks civilis gydytojas, jaunas vaikinas, gydė ir net čia pat susiuvo man ranką, purviname koridoriuje, kišeninio žibintuvėlio šviesoje, aidint šūviams ir sprogimams. Ir aš net šiandien nežinau jo vardo, ar išliko, ar išsikapstė...
Po to kelias valandas laukiau evakuacijos ir to nesitikėjau, nes aplinkui virė pragaras. Tačiau medikai atvažiavo. Buvau praradęs daug kraujo, bet perpylimo nereikėjo. Tokio džiaugsmo dar nebuvau patyręs, kai buvau atvežtas į „ligoninę“, kuri buvo organizuota Iljičiaus gamyklos požeminėje perėjoje. Liaudis ją pavadino „skervėju“, nes tai buvo visų vėjų perpučiamas vamzdis. Tą pačią dieną ,,ligoninė” buvo perkelta į bunkerį, kur man suleido antibiotikų ir gydė pagal išgales. Ten buvo išgelbėta labai daug žmonių. Amžinai būsiu dėkingas. Žemai lenkiuosi gydytojams bei medicinos personalui.
Tokiomis baisiomis sąlygomis jie įvykdė žygdarbius, viršijančius žmogaus galimybes. Tačiau daugelis jų ir šiandien vis dar yra nelaisvėje. Ten labai daug sužeistų, tame tarpe medikų...
Prašau Prezidento, Užsienio reikalų ministerijos, Ukrainos saugumo tarnybos ir visų struktūrų, susijusių su belaisvių apsikeitimu:ištraukite juos, patikėkite, ten visai nesaldu! Jie ten miršta! “
Baigdamas, pacituosiu dar vieną 2023-03-29 ,,Oleksa Voron” įrašą socialiniuose tinkluose:
,, Baigėsi dar vienas mano gyvenimo etapas. Šiandien dėl patirtų sužeidimų ir bendros sveikatos būklės, kuri labai pablogėjo po patirtų kankinimų nelaisvėje, buvau atleistas iš Ukrainos ginkluotųjų pajėgų gretų. Neklauskit manęs, kas toliau ir kaip. Jei norite pasijuokti , pasakykite Dievui apie savo planus. Gal net grįšiu. Bet ne iš karto. Reikia pasigydyti, pailsėti, pabūti su vaikais, kurių nuo 2014 metų beveik nemačiau.”
Šiuo metu ieškome, kas galėtų pasirūpinti kario vaikais, kol Oleksandras bus gydomas. Šiam tikslui intensyviai renkame lėšas. Oleksandras labai nori mus supažindinti su didvyriškos 56 –osios Mariupolio brigados, kuri dabar kaunasi Donecko srityje., ties Bachmutu, vadais.
Vykdami susitikti su kariaujančiomis brigadomis, mes dedame visas pastangas joms atvežti tai, ko gyvybiškai prireiks būsimame puolime.
Visi, kurie dar galite paremti mūsų misiją į Ukrainos frontą, aukokite į sąskaitą: LKKSS Prisikėlimo apygardos Šiaulių skyrius LT13 7300 0101 7289 0488, su prierašu (Kariai – kariams)
SLAVA UKRAINI!
HEROJAM SLAVA!
