Pabėgėliais tampame neigdami Lietuvą

Pa­bė­gė­liais tam­pa­me neig­da­mi Lie­tu­vą

Šiau­lie­tis Ka­zys Ce­les­ti­nas Al­mi­nas, Lie­tu­vos Nep­rik­lau­so­my­bės gy­ni­mo Sau­sio 13-osios bro­li­jos Šiau­lių sky­riaus pir­mi­nin­kas, Šv. Ka­zi­mie­ro or­di­no Šiau­lių ap­skri­ties kom­tū­ras, už sa­va­no­rys­tės kul­tū­ros sklai­dą Lie­tu­vo­je įver­tin­tas Gab­rie­lės Pet­ke­vi­čai­tės-Bi­tės at­mi­ni­mo me­da­liu „Tar­nau­ki­te Lie­tu­vai“.

„Anks­čiau, kai į Šiau­lius at­va­žiuo­da­vo sim­fo­ni­nis or­kest­ras, sce­no­je bū­da­vo dau­giau žmo­nių nei sa­lė­je. Da­bar ši pro­por­ci­ja kei­čia­si. Jei at­si­gau­na kul­tū­ra, at­si­gaus ir Lie­tu­va“, – ma­no lau­rea­tas.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

Pri­vi­le­gi­jų sau al­ter­na­ty­va

– Ko­kį įspū­dį pa­li­ko at­mi­ni­mo me­da­lio tei­ki­mo ce­re­mo­ni­ja?

– Ne­ma­niau, kad yra tiek pui­kių Lie­tu­vos švie­suo­lių. Ap­do­va­no­ji­mas „Tar­nau­ki­te Lie­tu­vai“ su­bu­ria aka­de­mi­kus, vys­ku­pus, poe­tus ir šiaip nuo­šir­džius žmo­nes, ku­rie dir­ba ne dėl rei­ka­lo, ne dėl at­ly­gi­ni­mo, bet iš šir­dies ir Lie­tu­vai. Ne dėl to, kad pa­gal įsta­ty­mą kas nors rei­ka­lau­ja, bet iš di­de­lio no­ro. Pa­bu­vi­mas to­je ap­lin­ko­je yra di­džiu­lė šven­tė, ku­rios iš anks­to neį­si­vaiz­da­vau.

Ap­gai­les­ta­vau, kad tai vy­ko Pa­ne­vė­žy­je, o ne Šiau­liuo­se. Šiau­liai, tu­rė­da­mi is­to­ri­jo­je švie­suo­lių, nepa­nau­do­ja to­kių ga­li­my­bių, ku­rias pa­nau­do­ja ki­ti. O švie­suo­lių Šiau­liuo­se tik­rai ne­trūks­ta.

– Jū­sų va­do­vau­ja­ma Šv. Ka­zi­mie­ro or­di­no Šiau­lių kom­tū­ri­ja Šiau­lių švie­suo­liams tei­kia Le­li­jos gar­bės ženk­lą. Kaip ki­lo idė­ja įver­tin­ti mies­to švie­suo­lius?

– Vie­šu­mo­je do­mi­nuo­ja smur­tas, nu­si­kal­ti­mai, nei­gia­mi reiš­ki­niai, at­ro­do, kad ne­bė­ra ge­rų žmo­nių. O jų su­tin­ki, ma­tai ir juos rei­kia iš­kel­ti, pa­ro­dy­ti, kad ne­bū­tų pa­mirš­ti. Tai yra mū­sų vals­ty­bės atei­tis.

Šie­met ap­do­va­no­jo­me pro­fe­so­rių Ka­zi­mie­rą Žu­per­ką. Per­nai – bu­vu­sį il­ga­me­tį UAB „Rū­ta“ ge­ne­ra­li­nį di­rek­to­rių Al­gir­dą Gluo­dą, už­per­nai – ber­niu­kų ir jau­nuo­lių cho­ro „Da­gi­lė­lis“ va­do­vą Re­mi­gi­jų Ado­mai­tį.

Švie­suo­lių yra vi­so­se sri­ty­se. Ir dar­bi­nin­kų švie­suo­lių.

– Šie­met pir­mą kar­tą „An­ge­lo glo­bė­jo“ no­mi­na­ci­ja įteik­ta jau­na­jai mies­to švie­suo­lei – smui­ki­nin­kei Lie­pai Jur­gu­ta­vi­čiū­tei. At­sig­rę­žė­te į jau­ni­mą?

– „Tar­nau­ki­te Lie­tu­vai“ me­da­lis, ma­nau, ir­gi tu­rė­tų bū­ti tei­kia­mas moks­lei­viams ir stu­den­ti­jai. Mes, vy­res­nie­ji, jau kaip ir ati­tar­na­vę. Pas­ka­ta tar­nau­ti Lie­tu­vai tu­rė­tų bū­ti pri­vi­le­gi­jų sau al­ter­na­ty­va.

Jei vals­ty­bė­je yra švie­suo­me­nės, ji yra ne­nu­ga­li­ma. Prieš­ka­rio Lie­tu­vo­je bu­vo išug­dy­ta švie­suo­me­nė, ku­ri, ne­prik­lau­so­mai nuo ko­man­dos su­tik­ti ar­mi­ją ne­si­prie­ši­nant, vis tiek ėjo į miš­kus, gy­nė­si, no­rė­jo iš­lais­vin­ti Lie­tu­vą. Tai yra vals­ty­bės stip­ru­mas. No­ri­si, kad švie­suo­liai bū­tų iš­ke­lia­mi kaip ži­bin­tas.

– Ar neap­mau­du, kad vie­šo­jo­je erd­vė­je švie­suo­liai re­čiau ma­to­mi, juos už­go­žęs bliz­gan­čių vir­še­lių eli­tas?

– Ma­ny­čiau, iki šiol do­mi­na­vo tru­pu­čiu­ką kai­liu­ką pa­si­bliz­gi­nęs ka­lė­ji­mo kul­tū­ros eli­tas. Ne vel­tui sa­ko­ma, kad yra diag­no­zė BMW.

Ap­do­va­no­ji­mo me­tu mi­nė­jau: da­bar sa­ko­ma – blo­gas yra Sei­mas. Pir­miau­sia pa­da­ry­ki­me švie­sų rin­kė­ją, ku­ris su­vok­tų, kas yra tik­ra. Ir ta­da tu­rė­si­me švie­sų Sei­mą.

Svar­bu, kad dau­gu­ma pi­lie­čių ga­lė­tų at­skir­ti kas yra kas, kur kai­liu­kas pa­bliz­gin­tas, o kur yra tik­ra. Tai nė­ra grei­tas dar­bas, bet lais­ty­ti me­de­lį, ti­kint, kad jis su­ža­liuos, yra vil­tin­ga.

Sa­va­no­rys­tė – kul­tū­ros iš­da­va

– Kaip jūs su­vo­kia­te tar­nys­tę Lie­tu­vai?

– Aš kit­ko ne­su­vo­kiu – kaip bū­tų ga­li­ma ne­tar­nau­ti Lie­tu­vai? Bu­vo­me di­si­den­tai. Kai gi­liu so­viet­me­čiu po Jo­ni­nių ant Ker­na­vės pi­lia­kal­nio žmo­nės iš­si­skirs­tė, ne­li­ko jo­kios žy­mės, jo­kios šiukš­lės. Po Są­jū­džio mi­tin­gų ne­bū­da­vo šiukš­lių.

Mei­lė Tė­vy­nei ir tar­na­vi­mas Lie­tu­vai tu­rė­tų pra­si­dė­ti nuo lop­še­lio-dar­že­lio, die­giant, kad ant Tė­vy­nės že­mės ne­ga­li­ma nu­mes­ti jo­kio po­pie­riu­ko, jo­kios nuo­rū­kos.

Kai į Są­jū­dį atė­jo žmo­nės, ku­rie pra­dė­jo nuo­rū­kas ant že­mės mė­ty­ti, Tė­vy­nė ne­be­bu­vo svar­bi. Svar­bu bliz­gu­mas. Bū­tent jie išė­jo į val­džią.

Vė­lia­vą iš­kel­ti rei­kia ne to­dėl, kad gre­sia bau­da, o su ma­lo­nu­mu. Taip pat, kaip iš­ties­ti ran­ką ga­li­ma iš rei­ka­lo ar­ba su mei­le ir no­ru ap­ka­bin­ti.

– Esa­te įver­tin­tas už sa­va­no­rys­tę. Kas jums svar­biau­sia sa­va­no­rys­tė­je?

– La­bai džiau­giuo­si, kad ma­no vi­sa veik­la nie­ka­da ne­bu­vo pri­vers­ti­nė.

Nuo­pel­nas – ne ma­no, ap­do­va­no­ji­mą prii­mu ne sa­vo as­me­niui. Man svar­bu idė­ja, vi­zi­ja, tiks­las, o ne pa­mi­nė­ta pa­var­dė. Kai so­viet­me­čiu at­si­sa­kiau pa­ra­šy­ti straips­nius ir tuo pa­čiu pra­ra­dau ga­li­my­bę bū­ti pro­fe­so­riu­mi, man bu­vo pa­sa­ky­ta, kad ma­no pa­var­dės ne­bus nie­kur. Aš įpra­tau. Už­jau­čiu žmo­nes, ku­rie dir­ba dėl sa­vo pa­var­dės iš­kė­li­mo, o ne dėl idė­jos.

Man ap­do­va­no­ji­mas sie­ja­si ir su Kry­žių kal­no iš­sau­go­ji­mo, žo­džio, ti­kė­ji­mo, lais­vės sie­kiu. Kai bai­gė­si gink­luo­ta ko­va už lais­vę, pra­si­dė­jo kry­žių sta­ty­mo ko­va. Esu prie to pri­si­dė­jęs, kaip ir prie Ka­ta­li­kų baž­ny­čios kro­ni­kos. Ma­lo­nu, kad šis ties­tas ke­lias da­vė vai­sių.

Sa­va­no­rys­tė yra kul­tū­ros iš­da­va. Šv. Ka­zi­mie­ro or­di­no de­vi­zas yra „Gy­ven­ti da­rant ge­ra“. Or­ga­ni­za­vo­me Pa­dė­kos die­ną. Bū­ti­na pa­si­džiaug­ti žmo­nė­mis. Pa­vyz­džiui, mo­te­ris, pa­ti sun­kiai ga­lą su ga­lu su­du­rian­ti, ra­do pi­ni­gus, ieš­ko­jo žmo­gaus, ku­ris pa­me­tė, grą­ži­no. Iš jos kai­my­nai juo­kė­si. Pra­šė net nie­kam pa­var­dės ne­skelb­ti, kad pirš­tais neuž­ba­dy­tų.

Kiek­vie­nas mes kaž­ką da­ro­me, to­bu­li­na­me. Tie, ku­rie to­bu­li­na bom­bas, sie­kia su­nai­kin­ti kuo dau­giau žmo­nių. Mes, to­bu­lin­da­mi krikš­čio­niš­ką­jį pi­lie­tiš­ku­mą, no­ri­me iš­sau­go­ti kuo dau­giau žmo­nių, iš­sau­go­ti kul­tū­rą, pa­gar­bą sau ir ki­tiems, sa­vo ir ki­toms re­li­gi­joms.

Ma­nau, kad su­lig ma­ni­mi veik­la ne­si­baigs.

Kur­ti po­zi­ty­vią Lie­tu­vą

– Kaip jū­sų gy­ve­ni­me at­si­ra­do Šv. Ka­zi­mie­ro or­di­nas?

– Sa­ko, Die­vas šyp­so­si, kai žmo­gus pla­nuo­ja. Ma­tyt, ta Die­vo šyp­se­na pa­dė­jo ir man – vi­siš­kai ne­pla­nuo­jant. Ži­no­jau, kad yra toks or­di­nas. Bi­ru­tė Žy­man­tie­nė, anks­tes­nė šv. Ka­zi­mie­ro or­di­no kom­tū­rė, pa­siū­lė Di­džia­jam Ma­gist­rui ma­no kan­di­da­tū­rą.

Įsi­jun­giau į veik­lą, ku­ri man la­bai ar­ti­ma – kur­ti po­zi­ty­vią Lie­tu­vą.

A. de Sent-Eg­ziu­pe­ri sa­kė, kad yra vie­nin­te­lė tik­ra ver­ty­bė – tai žmo­gaus san­ty­kis su žmo­gu­mi. Jei pi­lie­tiš­ku­mo pra­džia yra ne­nu­mes­ti šiukš­lės, tai kul­tū­ros pra­džia – ne pi­ni­gai, ne kul­tū­ros sky­riai, ne kul­tū­ros mi­nis­te­ri­jos, bet žmo­gaus san­ty­kis su žmo­gu­mi.

Džiau­giuo­si Lie­tu­vos at­si­ga­vi­mu. At­si­gau­na jau­ni­mas. Po ieš­ko­ji­mų, po­li­ti­nių ir pi­lie­ti­nių, kul­tū­ri­nių pa­kly­di­mų. Lau­kė­me Va­ka­rų kul­tū­ros, bet iš Va­ka­rų pir­miau­sia ati­te­kė­jo kul­tū­ros ka­na­li­za­ci­ja. Tik pa­skui pa­ma­tė­me, kad ne tai rep­re­zen­tuo­ja Va­ka­rus.

Te­ko ku­rį lai­ką gy­ven­ti Pran­cū­zi­jo­je, pa­ma­čiau, kad kla­si­ki­nės mu­zi­kos sa­lės per­pil­dy­tos. Ma­ne nu­ste­bi­no, kad gy­dy­to­jas išei­na į ho­lą, pa­duo­da pa­cien­tui ran­ką, prii­ma taip, kaip lauk­tą gi­mi­nai­tį. Toks san­ty­kis per­si­duo­da vi­so­se sri­ty­se, išug­do pi­lie­tiš­ku­mą.

Mes ne­tu­ri­me neig­ti Lie­tu­vos ar­ba to, kas yra Lie­tu­vo­je, o tu­ri­me ją kur­ti. Neig­da­mi Lie­tu­vą, Sei­mą, Vy­riau­sy­bę, esa­me to­kie pat pa­bė­gė­liai iš Lie­tu­vos dva­sia, kaip ir tie pa­bė­gė­liai Eu­ro­po­je. Tu­ri­me kur­ti sa­vo Lie­tu­vą, ne­bū­ti pa­bė­gė­liais sa­vo kul­tū­ro­je.

– Ko­kia jū­sų Lie­tu­vos vi­zi­ja?

– Sun­kus klau­si­mas. Vi­zi­ja yra, tik kad ji bū­tų rea­li, sun­kiau. Vi­zi­jo­je ma­tau po­zi­ty­vią Lie­tu­vą. Ma­tau, kad da­bar­ti­nė kar­ta, kaip pi­lie­čiai ir kul­tū­ros žmo­nės, yra ženk­liai ki­to­kia.

Anks­čiau, kai į Šiau­lius at­va­žiuo­da­vo sim­fo­ni­nis or­kest­ras, sce­no­je bū­da­vo dau­giau žmo­nių nei sa­lė­je. Da­bar ši pro­por­ci­ja kei­čia­si. Tai at­spin­di mū­sų per­spek­ty­vą, vi­zi­ją, vil­tį. Jei at­si­gau­na kul­tū­ra, at­si­gaus ir Lie­tu­va.

De­mok­ra­ti­jai rei­kia par­ti­jų

– Esa­te ak­ty­vus že­mai­tis. Ar svar­bu iš­sau­go­ti sa­vas­tį?

– Vi­so­se sri­ty­se svar­bu iš­lai­ky­ti ta­pa­tu­mą. Esu ki­lęs nuo Pla­te­lių. Kol bai­giau mo­kyk­lą, ne­mo­kė­jau ki­tos kal­bos, tik že­mai­čių. Esu Že­mai­čių kul­tū­ros drau­gi­jos „Sau­lau­kis“ ini­cia­to­rius, ma­no ini­cia­ty­va iš­leis­ti že­mai­čių li­tai (di­zai­ne­ris – Vi­lius Pu­ro­nas), Že­mai­čių kul­tū­ros drau­gi­jos na­rio bi­lie­tas – Že­mai­čių pa­sai.

Kai iš­lei­do­me že­mai­tiš­kus li­tus, rea­ly­bė­je cir­ku­lia­vo rub­lis. Su­ra­dau di­džiau­sią Šiau­liuo­se pa­tal­pą – tuo me­tu tai bu­vo spor­to ma­nie­žas. Ten vi­sa pre­ky­ba vy­ko už že­mai­tiš­kus li­tus. Sie­kė­me, kad val­džia at­kreip­tų dė­me­sį ir grei­čiau bū­tų įves­ti lie­tu­viš­ki pi­ni­gai ir pa­sai. Že­mai­tiš­ki li­tai da­bar yra ta­pę nu­miz­ma­ti­ne ver­ty­be.

Bet esu ka­te­go­riš­kai prieš Že­mai­čių par­ti­ją. Pran­cū­zi­jo­je Pran­cū­zų par­ti­jos nė­ra, Vo­kie­ti­jo­je nė­ra Vo­kie­čių par­ti­jos. Že­mai­čių par­ti­ja yra že­mai­čių pa­nie­ki­ni­mas, vi­si že­mai­čiai yra že­mai­čiai, o ne par­ti­ja. Nep­riim­ti­na, kad že­mai­čių kor­ta nau­do­ja­ma ne­šva­rio­je po­li­ti­ko­je. Kaip ir pe­ti­ci­ja „Iš­sau­go­ki­me lie­tu­vių kal­bą“ – dėl tri­jų rai­džių. Jos pa­grin­di­nis tiks­las iš­lai­ky­ti konf­lik­tą su Len­ki­ja, kas yra nau­din­ga ne Lie­tu­vai.

Taip, lie­tu­vių kal­bą rei­kia gin­ti, svar­bu, kad bū­tų lie­tu­viš­ki už­ra­šai.

Ma­nau, svar­biau lie­tu­viš­ko­mis rai­dė­mis su­si­ra­ši­nė­ti tiek te­le­fo­ni­nė­mis ži­nu­tė­mis, tiek laiš­kais, nei pa­si­ra­šy­ti ant pe­ti­ci­jos, kad su­si­kir­šin­tu­me su len­kais.

– Bu­vo­te vie­nas Šiau­lių są­jū­džio or­ga­ni­za­to­rių, Šiau­lių mies­to Są­jū­džio ini­cia­ty­vi­nės gru­pės na­rys, Šiau­lių są­jū­džio ta­ry­bos na­rys, Lie­tu­vos Per­sit­var­ky­mo Są­jū­džio Sei­mo na­rys. Kaip ver­ti­na­te šian­die­nos Šiau­lių po­li­ti­nį gy­ve­ni­mą?

– Šiau­liai ne­si­ski­ria nuo ki­tų mies­tų, čia taip pat pa­kan­ka­mai do­mi­nuo­ja hib­ri­di­nio ka­ro pa­sek­mė, ne vi­si su­vo­kia, kad yra jo įta­ko­je.

Hib­ri­di­nio ka­ro įta­ka – kal­bė­ji­mas, kad ne­rei­kia par­ti­jų, kad rei­kia kel­ti as­me­ny­bes į rin­ki­mus. Lais­va Lie­tu­va ga­li bū­ti, kai yra de­mok­ra­ti­ja. De­mok­ra­ti­ja ga­li bū­ti, kai yra par­ti­jos. At­si­sa­ky­da­mi par­ti­jų, nai­ki­na­me Lie­tu­vos lais­vę ir de­mok­ra­ti­ją.

Tai, kad Šiau­liuo­se iš­rin­ko­me me­rą ne pa­gal par­ti­jas, ro­do, kad tru­pu­tį per daug pa­si­da­vė­me iš ki­tos vals­ty­bės bru­ka­mai idė­jai, nu­spren­dė­me, kad mums rei­kia ne­par­ti­nių. Man tai pa­na­šu į sta­ty­bi­nin­ką pa­gal skel­bi­mą. Atė­jo, pa­sta­tė, o jei su­kry­pu­si sie­na, kas at­sa­kys? Fir­ma at­sa­ky­tų, o sta­ty­bi­nin­kas ga­li bū­ti ne­be­su­ran­da­mas.

Da­bar par­ti­jos daž­nai ne­be­dir­ba iš sa­vo gi­lu­mi­nių įsi­ti­ki­ni­mų. Už­sa­ko vie­šų­jų ry­šių šū­kį, par­ti­jos na­riai prii­ma pa­siū­ly­tą lo­zun­gą ir juo va­do­vau­ja­si. Jei par­ti­jos yra blo­gos, va­di­na­si, rei­kia joms pa­dė­ti tap­ti ge­res­nė­ms, po­zi­ty­ves­nė­ms, tik­res­nė­ms.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

PO­ŽIŪ­RIS: „Mes ne­tu­ri­me neig­ti Lie­tu­vos ar­ba to, kas yra Lie­tu­vo­je, o tu­ri­me ją kur­ti“, – įsi­ti­ki­nęs Ka­zi­mie­ras Ce­les­ti­nas Al­mi­nas.

LAU­REA­TAS: „Sa­va­no­rys­tė yra kul­tū­ros iš­da­va“, – sa­ko Ka­zi­mie­ras Ce­les­ti­nas Al­mi­nas, už sa­va­no­rys­tės kul­tū­ros sklai­dą Lie­tu­vo­je įver­tin­tas Gab­rie­lės Pet­ke­vi­čai­tės-Bi­tės at­mi­ni­mo me­da­liu „Tar­nau­ki­te Lie­tu­vai“.

And­riaus GRI­GA­LAI­ČIO nuo­tr.

PA­GER­BI­MAS: Ka­zi­mie­rui Ce­les­ti­nui Al­mi­nui at­mi­ni­mo me­da­lis „Tar­nau­ki­te Lie­tu­vai“ įteik­tas Pa­ne­vė­žio Juo­zo Mil­ti­nio dra­mos teat­re.

Gar­bin­gas įver­ti­ni­mas

Gab­rie­lės Pet­ke­vi­čai­tės-Bi­tės at­mi­ni­mo me­da­lius „Tar­nau­ki­te Lie­tu­vai“ Pa­ne­vė­žio Juo­zo Mil­ti­nio dra­mos teat­re įtei­kė Sei­mo Pir­mi­nin­kė Lo­re­ta Grau­ži­nie­nė.

Sei­mo val­dy­bos spren­di­mu įsteig­tas ap­do­va­no­ji­mas ski­ria­mas už dar­bą Vals­ty­bės la­bui ir jos ge­ro­vei, po­zi­ty­vių idė­jų, bran­di­nan­čių vi­suo­me­nės pi­lie­tiš­ku­mą, tau­ti­nę sa­vi­mo­nę ir kul­tū­ri­nį są­mo­nin­gu­mą, sklai­dą ir įgy­ven­di­ni­mą.

Šie­met ren­gi­nys or­ga­ni­zuo­tas penk­tą kar­tą. 2016 me­tų Gab­rie­lės Pet­ke­vi­čai­tės-Bi­tės at­mi­ni­mo me­da­liu „Tar­nau­ki­te Lie­tu­vai“ ir var­di­niu me­da­lio liu­di­ji­mu ap­do­va­no­ta 16 lau­rea­tų.

Sei­mo ap­do­va­no­ji­mą Gab­rie­lės Pet­ke­vi­čai­tės-Bi­tės at­mi­ni­mo me­da­liu „Tar­nau­ki­te Lie­tu­vai“ Sei­mo val­dy­ba įstei­gė 2011-ai­siais mi­nė­da­ma ra­šy­to­jos, Stei­gia­mo­jo Sei­mo na­rės, Lie­tu­vos vi­suo­me­nės ir po­li­ti­kos vei­kė­jos Gab­rie­lės Pet­ke­vi­čai­tės-Bi­tės 150-ąsias gi­mi­mo me­ti­nes.