Paauglių „laisvalaikis“ veda pražūties link

Redakcijos archyvo nuotr.
Kojas vos velkantis paauglys, kitas – nepastovintis, griūva ir vartosi tiesiog ant grindinio, kažkuris iš septyneto primygtinai rėkia, kad giliai kvėpuotų, iš siaubo garsiai rauda pritūpusi paauglė. Vaizdo sujaudinto prie paauglių priėjusio suaugusiojo pasiūlyta pagalba palydima keiksmažodžiais. Štai tokio paauglių laisvalaikio praleidimo liudytoja tapo „Šiaulių krašto“ žurnalistė. Nelieka nieko kito, tik surinkti operatyviųjų tarnybų numerį 112. Ar tėvai visada žino, ką veikia, su kuo susitinka, kokius sunkumus išgyvena jų vaikai?

Sukrečiantis vaizdas

Ir tragiškai galėjusi pasibaigti paauglių scena įvyko liepos 18-osios pavakarę, apie 18 valandą, Šiaulių centrinio turgaus aikštėje. Septynių 13–16 metų paauglių kompanija – merginų ir vaikinų. Akivaizdžiai kažkuo svaiginęsi, gal alkoholiu, bet, spėjame, greičiau „apsiuostę“. Šlitiniuodami, griuvinėdami ir keikdamiesi nejaučia jokio diskomforto, kai pro šalį eina greta veikiančios parduotuvės pirkėjai. Nė vienas praeivis nesikiša, greičiausiai galvoja, kad kištis, gėdinti ar sudrausminti yra pavojinga jiems patiems.

Esame liudytojai iš stovinčio automobilio. Toliau – painiau. Vieno kompanijos dalyvio kojos nebelaiko – jis, gal kokių 16 metų paauglys, griūva ant grindinio, tąsosi – gal iš skausmo, o gal nuo haliucinacijų. Pasigirsta paauglės riksmas, prišokusi prie ant grindinio besivartančio draugo ji bando jį prilaikyti, minėdama vardą (jį žinome) klykia, kad paauglys giliau kvėpuotų. Pripuola kita draugė – bando pastatyti nugriuvusįjį ant kojų, it skuduras paauglys suglemba ant dviejų merginų pečių.

Neatsakyti klausimai

Akivaizdu, kad laukti nebegalima. Priėjus artyn ir pasiūlius pagalbą, tolėliau sėdėjusi iki tol kūkčiojusi juodaplaukė paauglė pasiunčia rusišku keiksmažodžiu – jos veidas juodas nuo nubėgusio akių tušo.

Pakelto paauglio apsiblausęs žvilgsnis nežada nieko gero, akivaizdu, kad jam reikia medikų.

Skambutis numeriu 112. Kas toks, vardas, pavardė, adresas, iš kur, dėl ko reikalinga pagalba, tiksli įvykio vieta, dar tikslesnė, konkretus adresas, taip toliau... Ant kojų neišstovėjęs paauglys vėl atsidūrė ant grindinio, vėl tąsomas neaiškios kilmės traukulių...

Po septynių minučių sulaukiame Šiaulių policijos budėtojų dalies pareigūno skambučio, patikslina įvykio vietą, pažada atvažiuoti. Pirma su švyturėliai atvyksta greitoji. Iš tolo ją išvydusios kelios paauglės čiumpa nepaeinantį draugą už pečių, tempia kažkur link išėjimo ir pradingsta. Kiti kompanijos dalyviai „pagreitintu žingsniu“ išsisvirduliuoja į visas puses.

Dar po kelių minučių atvykęs patrulių automobilis nurodytoje vietoje suranda kažkurio išpiltus traškučius ir kažkokių vaistų dėžutę...

Dabar niekas ir nepasakys, kokia minėtų paauglių, ypač dviejų, vakaro pabaiga. Kokia kita diena, kokios pasekmės, koks bus visas gyvenimas? Neaišku, kokia priežastis – alkoholis ar kvaišalai, bet, kad vienas iš jų, nėra abejonės. Klausimai lieka neatsakyti.

Atžaloms – „žalia šviesa“

Šiaulių greitosios medicinos stoties vyriausioji gydytoja Eugenija Kukaitienė sako, kad žalingi įpročiai labiau „į viešumą išlindo“ vasarą, akivaizdžiai padaugėjo neblaivių, kuriuos tenka „rinkti“ ir iš pakelių, ir iš parkų. Daugiau iškvietimų greitosios medikai sulaukia ir iš sodybų, kur kompanijos, neretai ir labai jauno amžiaus jaunimo, leidžia laiką, ne išimtis, ir svaiginasi. Ydingai pramogaujama ir prie ežerų, ir miškuose.

„Nuvažiuoji ir matai, kad 13-14 metų pana nepaeina, kad reikia skubios pagalbos“, – liūdna patirtimi dalijasi medikė.

Bėda, pasak jos, yra tai, kad tėvai, norėdami, jog jų vaikai po karantino grįžtų į normalų gyvenimą, jiems uždegę žalią šviesą kuo daugiau eiti, susitikti, bendrauti. Neretai ir nepasidomi, su kuo vaikai bendrauja, ką veikia, kur nakvoja.

Gydytojos patirtimi, užsiėmusių tėvų absoliutus nesidomėjimas savo vaikais, jų užsiėmimais ir problemomis kai kuriais atvejais kelia netgi grėsmę jų gyvybei.

E. Kukaitienė atpasakoja greitosios ekipažo patirtį – vaizdžiausią pavyzdį, kiek savais reikalais užsiėmusiems suaugusiesiems rūpi jų vaikai. Štai skambutis greitajai, pagalbos šaukiasi nepilnametė, sako susipjausčiusi rankas.

Nuvykę medikai į butą neįleidžiami, tėvams užtikrinus, kad dukra ramiai miega savo kambaryje ir nieko blogo jai nenutikę. Tik primygtinai reikalaujant įsileisti, medikams pagaliau leidžiama praverti mergaitės kambario duris – kraujo klanas. Tėvams šokas – apie dukters problemas ir išgyvenimus jie nieko nežinojo.

„Paaiškėjo, kad mergaitė ranką prieš save pakelia ne pirmąsyk..., – sako E. Kukaitienė. – O tėvai nieko nepajuto, nes mažai domėjosi dukters užimtumu ir laisvalaikiu bei santykiais su draugais“.

Amžiaus cenzo nėra

Šiaulių miesto ir rajono policijos komisariato bendruomenės pareigūnų grupės vadovė Danutė Jakubkienė sako, kad jaunimo įvykdomų viešosios tvarkos pažeidimų ženkliai padaugėjo nuo pavasario, ir populiariausios vietos – prie prekybos centrų, parke ar atokiau – būreliai jaunuolių čia ir rūko elektronines cigaretes, ir vartoja alkoholį, kurio jiems nuperka asocialūs asmenys.

Pastebėta, kad jaunėja „vipinančio“, elektronines cigaretes rūkančio, jaunimo amžius, kuris anksčiau būdavo 14–15 metų, o dabar šiuo žalingu įpročiu užsiima jau ir 13-mečiai. Kenksmingas ir didžiules pasekmes nebrandžiam organizmui turintis „vipinimas“ tapęs jau ne tik gimnazijų, bet ir progimnazijų problema.

Maža to, anot D. Jakubkienės, bene šešis eurus kainuojančią cigaretę savo atžalai nesibodi nupirkti ir jo tėvai, esą taip „žino, ką jų vaikas rūko ir kad rūko legalų daiktą“.

Vis populiaresni tarp jaunų žmonių – pigūs sintetiniai rūkalai visokiomis formomis, kokių jaunuoliai parsisiunčia net iš kinietiškų internetinių parduotuvių.

„Deja, pagal įstatymą tokios medžiagos nepripažįstamos kaip narkotinės. Tam reikalingas įstatyminis pagrindas, reikia laiko, kad suveiktų biurokratinis mechanizmas“, – sakė vyriausioji tyrėja.

Sintetiniai rūkalai veikia svaiginamai – vienus labiau, kitus mažiau, tad pagal jaunuolio elgesį ne visada lengva nustatyti, nuo kokios medžiagos jis apsvaigęs ir ar svaiginosi.

„O kenkia sintetinės svaiginimosi medžiagos negrįžtamai. Su laiku pakinta skonio receptoriai, atsiranda apatija, nuotaikų kaita, susitraukia akių vyzdžiai (ne išsiplečia, kaip neretai manoma), džiūva lūpos – tėvai tai pastebėję tučtuojau turėtų suklusti ir nepripaišyti šių pakitimų vien paauglystei, brendimui“, – sakė D. Jakubkienė.

Ji ragina tėvus sekti ir kuo jų vaikas domisi – teigiama, kad pradėjęs domėtis lyčių skirtumais, jis neabejotinai pradės domėtis viskuo, kas leidžiama suaugusiems, bet draudžiama vaikams. Pastebėta, kad šis domėjimas nebeturi nusistovėjusio amžiaus cenzo – tai priklauso nuo vaiko brendimo: vienam tai gali prasidėti 11–12 metų, o kitam – gerokai vėliau.

„Svarbiausia bendrauti su vaikais, domėtis jų veikla, su kuo jie bendrauja, ką veikia susitikę. Prireikus patarčiau kreiptis psichologų ar psichiatrų pagalbos. Deja, tėvai neretai nustemba, kai jų vaikai papuola į policijos akiratį, sako, nežinoję, kuo jų vaikas užsiima... Nesidomėjimas savo vaikų tampa yda, skaudžia ne tik vaikui, jo tėvams, bet ir visuomenei, – sakė pareigūnė. – Visada akcentuoju, kad mokykloje vaikas mokomas matematikos, fizikos ir pan., o auklėjamas jis šeimoje“.

24 metus policijoje ir nemažai laiko su nepilnamečiais asmenimis dirbanti D. Jakubkienė linkusi manyti, kad žalingi jaunuolių įpročiai būdavo gajūs ir kur kas anksčiau. Bėda tai, kad anksčiau reikėdavo įdėti kur kas daugiau pastangų „susiorganizuoti“ pigių kenksmingų medžiagų, o dabar, greitėjant gyvenimo pagreičiui, pakanka tik kelių kompiuterio mygtuko paspaudimo ir dienpinigių.