Naujausios
Optimizmas skleidžiasi su magnolijos žiedais
„Atvažiuokite, mūsų kaime žydi labai graži magnolija“, — tokio skambučio sulaukėme iš Beržėnų (Kelmės rajonas). Iš tiesų — didžiulė magnolija baltuoja jau nuo kelio. Egzotiško medžio savininkai 68-erių Ramutė su 73-ejų Povilas Virmauskai žiedais džiaugiasi jau ne vienerius metus. Pavasariškai nusiteikę sutuoktiniai nedejuoja, o krizei įveikti turi vieną paprastą receptą — dirbti ir taupyti.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Parsivežė iš Kaliningrado
Magnoliją P. Virmauskas įsigijo dar sovietmečiu, kai su kolūkio pirmininku vykdavo į Kaliningrado sritį. Kartą užsuko į botanikos sodą, kur nusipirko medelį bei kadagį.
Žydės po dešimties metų, — sužinojo. Pagalvojęs, kad žiedų laukti teks labai ilgai, liauną augalą pasodino patvoryje. Prigijo. O kad medis pražys taip gausiai ir gražiai — nesitikėjo.
Prabėgus geram dešimtmečiui, vieną pavasarį magnolija apsipylė dideliais baltais, maloniai kvepiančiais žiedais. Dabar šeima kiekvieną pavasarį laukia, kada pražys iki kone 4 metrų išaugusi tvirto kamieno kiemo puošmena. Įprastais metais medis žiedais apsipila gegužės 1-ąją. Tik šiemet dėl vėsių orų gražuolė suvėlavo skleisti žiedus. O žydi, kol išsprogsta lapai.
Neišsigando magnolija ir praėjusios šaltos, ilgos žiemos, nors šeimininkai specialiai nedengia, tik rudenį užpila pelenų.
„Būna, žmonės stabteli, pro šalį važiuodami. Stebisi, koks čia medis, — pasakoja Virmauskai. — Kai pernai per televizijos žinias pamatėme giriamas mažytes magnolijas, nusišypsojome.“
Diena — per trumpa
R. Virmauskienė gimusi Beržėnuose — gimtinėje ir liko. Vyras atėjo iš netolimo Toleikių kaimo. Susipažino šokiuose ir kartu jau — 51-us metus, išaugino du sūnus, turi keturis anūkus.
Nors abu Virmauskai jau senokai pensijoje, žmona juokiasi, kad jos vyrui Povilui diena — per trumpa. Jis, kone visą gyvenimą dirbęs vairuotoju, — itin nagingas žmogus. Pamatė Baltarusijoje neįprastas namų aplinkos puošmenas — ir pats iš nudžiuvusio medžio šakos sumeistravo daugiakotę musmirę. Sukalė ir į medžius prikėlė inkilų, kuriuose peri paukščiai.
Meistrų Virmauskams į namus nereikia kviestis: visus darbus įveikia pats šeimininkas.
„Jis dirba ir dirba. Ir elektrą suvedžiojo, ir santechniką sutaisė, radijas, mašinas, traktorius remontuoja. Nėra darbų, kurių nemoka“, — giria vyrą žmona.
„Nori, nenori reikia dirbti“, — kuklinasi P. Virmauskas. Ir tik šypsosi pavadintas auksarankiu: “Negi dar lakstysi, meistro ieškodamas. Be to, kur čia kaime ir prisišauksi“.
Virmauskų kieme stovi traktorius. Gal jis irgi šeimininko rankų darbas? „Ne, čekoslovakai pagamino“, — juokiasi. Bet užtat pats racionalizavo plūgą.
Iš bityno — į žvejybą
Sudėtingiausia, kai laiką reikia padalyti dviem didiesiems P. Virmausko pomėgiams — žvejybai ir bitininkystei.
P. Virmauskas šypsosi: dabar galva užimta bitėmis. Linksma, nes pirmą kartą visos šeimos peržiemojo, nė viena neišmirė.
Bičių įsigijo, kai žmona, 22-ejus metus dirbusi pieninėje, susirgo astma. Išgirdo, kad medus jai būtų sveika. Keturiolika įvairiaspalvių avilių stovi kiek atokiau nuo sodybos, už Beržėnų dvaro. Pasodino liepų, kad bitės liepžiedžių medų neštų.
Bičių įgėlimo bičiulis nesibaimina, nes yra įsitikinęs, kad šie darbštūs vabzdžiai pripranta prie savo žmogaus ir nepuola. Kartą be kepurės ir net be marškinių bityne darbavosi. Nesugėlė.
„Iš žvejybos bėgu į bityną, iš bityno — į žvejybą. Nei to, nei to negaliu paleisti“, — juokiasi vyras.
Meškerę įmerkęs buvo ir prieš keletą dienų — kimba raudės. Bet didysis malonumas — su skrituliais gaudyti lydekas. Aistringas žvejys atneša nuotrauką, kurioje įsiamžino su rudenį pagauta 8 kilogramus svėrusia lydeka. Iš jos žmona iškepė kotletų, o trofėjus — didžiulė žuvies galva — tapo kavinės interjero puošmena.
Didžiausias P. Virmausko gyvenimo laimikis — 11,5 kilogramų lydeka prieš daugelį metų užkibo Kentrių durpyne.
Iš kur Amerikoje bedarbiai?
„Taip vasara ir prabėga. Žiūrėk, jau ruduo“, — apie greit bėgančius metus sako vyras. Rudenį reikia rūpintis derliumi, malkomis. Turi 4,5 hektaro žemės, augina viščiukus. Tik veršiukų ir karvių jau atsisakė. Nesėdi be darbo ir žiemą: techniką pavasariui pasirengia, kala inkilus, meistrauja avilius. “Per savaitę pagulėdamas aviliuką padarau. O juk taip 450 litų kainuotų“, — pasvarsto.
Nagingas vyras pensininko dalia nesiskundžia ir neverkšlena. Atvirkščiai — su humoru įžvelgia ne vieną privalumą: „Koks vargas? Žvejoji. Kada nori — darbuojiesi, kada nori — guliesi. Kaip gali būti blogas gyvenimas, jei algą į namus atneša?“.
Dabar su šypsena vyras prisimena, kaip sovietmečiu niekaip negalėjo suprasti, jog Amerikoje yra bedarbių. Nepajuto, o tokie laikai ir į Lietuvą atėjo.
„Nejaučiame jokios krizės“, — sutartinai sako sutuoktinai. Pasak R. Virmauskienės, taupyti reikia. Bet taip buvo visada. Žmonai antrina vyras: “Jei pijokausi, nieko neturėsi. Juk, būna, gauna algą ir — į parduotuvę. Tokiems ir tūkstančio litų per mėnesį neužtenka“.
Abu prisimena, jog anksčiau žmonės daug vargingiau gyveno: seneliai 12 rublių pensijos gaudavo, iš jos cukraus nusipirkdavo. O dabar žmogų sunku kuo ir pavaišinti — viskuo persisotinta.
DŽIAUGSMAS: Ramutė ir Povilas Virmauskai kiekvieną pavasarį džiaugiasi magnolijos žiedais.
GROŽIS: Žavingi magnolijos žiedai — tarsi lieti iš vaško.
PLANAI: „Šiltesnė diena bus — bites pasitvarkysiu. Girdėjau, jau lynai kimba“, — kukliai planus rikiuoja Povilas Virmauskas.
LAIMIKIS: Aštuonis kilogramus svėrusi lydeka — praėjusio rudens laimikis.
BIČIULIAI: Į bityną Povilą Virmauską palydėjo vienuolikmetis anūkas Klaudijus.
Jono TAMULIO nuotr.
