Naujausios
O.Strikulienė: Pirmyn į Prezidentūrą. Barškindami šv.Petro raktais
Olava STRIKULIENĖ, „Respublikos“ apžvalgininkė
Iki vasario 20-osios, kai Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) baigs priiminėti pretendentų į šalies prezidentus pareiškimus, turbūt užderės dar daugiau pretendentų.
Pirma, artėja Mėnulio pilnatis. Antra, artėja Valentino diena. Tad koks save įsimylėjęs narcizas, draugės apkratytas rožių žiedlapiais ar apšlakstytas rausvu vynu, nuspręs: o kuo aš prastesnis už kokį nors -auską. Ne prastesnis nei iš ilgio, nei iš pločio. Na, ir susigundys žmogus, įkvėptas mamos, žmonos ar pasitaręs su viešpačiu. Susigundys GELBĖTI Lietuvą. O nuo ko? Sugalvos, kol rinks 20 tūkst. parašų. O mes galbūt net nesužinosime, kaip būtume gelbėjami. Nes pretendentas nesurinks parašų.
Kuo panašūs visi VRK jau įregistruotieji pretendentai? Jie visi nuo žmonių Lietuvos atitrūkę. Tik skirtingais atstumais. Skirtingo ilgio vertikalėmis bei horizontalėmis. Tad visus juos galėtume pavadinti vienu vardu. Parašiutininkais. Tik vieno pretendento parašiutas vis dar kabo virš Briuselio. Kito - virš S.Daukanto aikštės. Trečio - virš Vilniaus. Ketvirto - virš neegzistuojančios atominės ir žaliosios gamtos. Vasarį ne žalios, bet gerokai parudusios. Vieno pretendento parašiutas kybo netoli šv.Petro ir vietoj savęs į S.Daukanto aikštę siųs arkangelą dublerį. Mat pats pristigęs 40 metų amžiaus. Dar vienas pretendentas pakibęs virš Seimo. Dar vienas - virš savo pensijos. O kur visa Lietuva? O jos nemato.
Kodėl jie yra parašiutininkai? Ar todėl, kad nudribs? Tik vienas liks 5 metus pakaboti? Čia antraeilis klausimas. O dabar jie visi padebesiuose. Nes Lietuvą mato kaip mažą lėkštutę. Parašiuto kupolas didelis, aš irgi didelis. O lėkštutė maža. O žmonių toje lėkštutėje iš viso nėra. Žmonės per smulkūs. Žmonės tik nujaučiami. Bet nejaučiami.
Pretendentai puls rūpintis vienoda visiems „rinkimų programa“, kaip surinkti 20 tūkst. parašų. Kas nesurinks, apkaltins VRK sukčiavimu. Kas surinks, VRK neapkaltins. Apkaltins sukčiavimu vėliau, kai prakiš rinkimus. Bet, po galais, ką mes apie juos dabar žinome? Koks jų požiūris į esminius, gyvybiškus valstybės klausimus. Į klausimus, kurie tikrai žmonėms rūpi. Dėl euro. Dėl žemės pardavimo užsieniečiams. Dėl tradicinės šeimos sampratos. Ar nors vienas rimtesnis pretendentas apie tai kada nors pasisakė visiškai aiškiai? Žmonėms. Ne ambicingoms rinkimų dvasioms, sklandančioms virš parašiutų. Pretendentai galbūt įsivaizduoja, kaip jie mus laimins iš S.Daukanto aikštės balkono. Kaip vilkės, avės. Kaip jiems saliutuos, o jie triumfuos. Ar kaip atvargę prezidentų rinkimų komediją su palengvėjimu grįš į Europarlamentą. Tai jų asmeninės problemos, kaip ir kur save įsivaizduoja. Kaip savo vienatinį asmenį sureikšmina. Bet žmonėms reikia rimtesnių argumentų. Kodėl tą personą, o ne aną personą derėtų rinkti. Juk ne fotogenišką išvaizdą, ne ūsus, ne stotą deriname prie Prezidentūros balkono. Tarsi pelargonijos puodą.
Manote, į žmones dominančius klausimus bus atsakyta, kai pretendentai kovo pabaigoje bus įregistruoti kandidatais? Abejotina. Nes tada prasidės oficialusis melavimas bei demagogija. Rinkimai yra tam tikras cirkas su savo cirkiškais dėsniais. Iš pradžių pakvatojama, pasišaipoma iš pajacų, nesugebėjusių surinkti parašų. Suprask - mes ne pajacai, mes rimti. Klounai jau atsijoti. O tada kiekvienas kandidatas norės susigriebti kuo daugiau balsų. Todėl kažin ar išgirsime, ką asmeniškai mano apie lito praradimą. Ar apie žemės pardavinėjimą užsieniečiams. Sakys - gerbsiu bet kokią piliečių nuomonę, bet, aiman, ta nuomonė dar neišreikšta. (Mat iki prezidento rinkimų referendumas gali neįvykti. O apie referendumą dėl euro iš viso dar tik svajojama.)
Bet kam taip sudėtingai? Lietuvoje tol bus žema politinė kultūra, pasireiškianti valstybės praradimu, kol patys rinkėjai masiškai neužkibs už paties primityviausio jauko. Gal todėl ir pensijos neatkuriamos, kad jaukas išliktų. Pranešk, jog vos atsidūręs S.Daukanto aikštėje asmeniškai prižiūrėsi, kad būtų grąžintos pensijos, - ir visi pensininkai užkibs. Pranešk, jog pensijos bus ne tik grąžintos, bet didinamos, - ir būsimieji pensininkai, 50-55 metų, užkibs. Nes gyventi reikia dabar. Ir gal, mano sau žmogus, kol dar esu gyvas, užsienietis paskutinės žemelės neužims. O po manęs kad ir tvanas. Vis vien nematysiu. O vaikai su anūkais jau emigravę.
Tai parodo, kaip valstybė nyksta, praranda ambicijas. Banalėjame. Prieš dešimtmetį mūsų gelbėtojų masalai būdavo įspūdingesni. Karas su mafija. Trach barach! Nugalėtų banditų snukiai. Grėsmė iš Rytų. Trach barach! Žirinovskis atrieda tanku. Karas su korupcija. Trach barach! Policininkas paėmė 5 litus. O dabar tik pensija ir padidinta minimali alga. Ir neįvardyti kailiuką kaitaliojantys oligarchiniai dariniai. Bet ne jie yra „Sodra“ ir Vyriausybė. Todėl pensininkams nerūpi. O jaunimas, susiruošęs emigruoti, jau stebi mūsų rinkimus kaip grožio ar „kieto pagyvenusio diedo“ konkursus. Pasijuokia iš šmaikštesnių frazių, vietoj suskelto anekdoto. Nes jiems 40-metis jau pagyvenęs. Tad rinkimų kova vyks tarp vienos fotogeniškos damos ir „paties kiečiausio pagyvenusio diedo“. O kiečiausias taps tas, kuris žodžiais didins pensijas, skaldys anekdotus ir leis suprasti, kad jis puikiai žino, ko Lietuvai reikia. Tik nesakys ko. Nes niekas neklaus. O jei paklaus, vaizduos giliai ir skausmingai mąstantį. Apie ką? Apie VISKĄ. Ar tokių pretendentų turime? Turime ir turėsime. Su kaupu.
