Naujausios
Po galerijos uždarymo – be darbo
Šiauliuose veikiantis grožio salonas „Mistress Kūtvela“ dabar – tarsi nedidukė galerija, kurioje eksponuojami 49-erių K. Užuoto kūriniai. Čia pat – ir pats dailininkas, tik ne prie molberto, o plaunantis, dažantis, kerpantis, formuojantis plaukus.
Kaip kilo mintis visiškai pakeisti gyvenimą? „Likau be darbo“, – paprastai atsako K. Užuotas.
Šiaulių universiteto Dailės galerijai K. Užuotas vadovavo nuo 2012 metų. Išeiti buvo priverstas 2020 metų gruodžio 30 dieną.
Dėl uždarytos galerijos ir dabar skauda. Kaip tragikomedija skamba K. Užuoto pasakojimas: iš pradžių buvo atjungtas šildymas, paskui vanduo, internetas. Buvęs galerijos vadovas dar bandė pagalbos ieškoti kreipdamasis ir į Šiaulių miesto merą, bet stebuklas neįvyko. Galerija savo gyvavimą baigė.
„Kaip palikau prie galerijos plakatus prieš pusantrų metų, taip ir kabo nenukabinti, – sako K. Užuotas. – Pusantro mėnesio krausčiau, juk beveik viską toje galerijoje sunešėme patys. Kas liko universiteto – senas kompiuteris, 16 tumbų, ekranas-projektorius, pora molbertų ir, ko gero, viskas. Daugiau viskas buvo gauta iš labdaros, draugai padėjo, spintas iš tėvų buvau atvežęs.“
Paskutinės galerijos parodos dėl karantino buvo persikėlusios į virtualią erdvę. K. Užuotas neištrynė galerijos puslapio feisbuke – liko kaip metraštis, istorijos liudininkas.
Paskutinė veikla – 2020 metų lapkričio 28 dieną buvo transliuojamas Petro Rakštiko knygos „Nuobodulio sirenos“ pristatymas, piešinių bei skulptūrų parodos atidarymas. Kiek anksčiau elektroninėje erdvėje pristatyta Sigito Prancuičio, italo Raffaello Lucci Engravings, baltarusio Michailo Cibulskio kūryba. Paskutinė „gyva“ paroda iki karantino galerijoje vyko 2020 metų vasario 28 dieną – Kazys Bimba pristatė tapybą ir skulptūrą.
K. Užuotas sako, kad kito pasirinkimo neliko – tiesiog nebuvo numatyta, kad galerija egzistuos.
„Kažkada siūlė kažkokiame koridoriuje daryti: supratimas, kad koridoriuje galima eksponuoti parodas... Man pasakė, kam tau tiek erdvės, gali ant virvučių paimti ir pakabinti. Nelabai supratau, juk galerija yra erdvė, apšvietimas, kompozicija. Juk galima didžiulėje erdvėje pakabinti vieną darbą ir jis šnekės už visus! Dabar Šiauliuose turime viena didžiule gražia erdve mažiau“, – sako dailininkas.
K. Užuotas skaičiuoja: Šiaulių dailės galerija, Šiaulių kultūros centras „Laiptų galerija“ ir Šiaulių universiteto Dailės galerija. Uždarius pastarąją, ekspozicinių erdvių kūrėjams sumažėjo maždaug 30 procentų.
„Ten buvo laisvė, galėjo jaunimas reikštis, buvo daugiau pasirinkimo. Pas mus tiek profesionalai, tiek pradedantys eksponavosi, buvo ir lenkų, latvių, austrų. Ir lietuviai didieji: nuo Dichavičiaus, Skudučio, Daniliausko. Nuo jaunų kūrėjų iki klasikų. Kuo mažiau ekspozicinių erdvių, tuo mažiau pradedančiajam arba ir tam grandui įsiterpti.“
Progresas ir perspektyva
Galerijos gyvavimas baigėsi – direktoriui teko kreiptis į Užimtumo tarnybą.
„Ieškojau darbo pagal specialybę, – sako K. Užuotas. – Jo man niekas nesiūlė ir aš neradau, pas mus juk dailininkų labai daug. Kai uždarė Menų fakultetą, dailininkai išėjo į gatvę, pasidarė savarankiški menininkai. Niekam jie nereikalingi, kam reikalingas dailininkas – tokia specialybė? Mokytojų taip pat yra. Aš turiu pedagoginį išsilavinimą, bet į mokyklą nelabai norėjosi eiti. Aš 14 metų dėsčiau universitete – nuo 1998 iki 2012 metų.“
Sprendimas, ką daryti, gimė važiuojant mašina ir klausant „Žinių radijo“. Laidoje buvo kalbama apie Ilfą ir Petrovą bei jų romaną „Dvylika kėdžių“.
„Kisa Vorobjaninovas gimė tokiame miestelyje, kur buvo labai daug kirpyklų ir laidojimo biurų, atrodo, kad žmogus gimė nusikirpti, nusiskust ir iškart numirt“, – K. Užuotas iš atminties pacituoja nuskambėjusius žodžius. – Man tik top mintis: o kodėl nebūt kirpėju?!“
Nuvažiavo į Šiaulių profesinio rengimo centrą, padavė dokumentus ir įstojo mokytis Buitinių paslaugų skyriuje. Nuo praėjusių metų rugsėjo 1 dienos prasidėjo nauji mokslo metai. K. Užuotas sako, kad sudarytoje naujoje tęstinių studijų grupėje yra ir bendraamžė kolegė, ir šiek tiek jaunesnių, žmonės baigę aukštuosius. Iš viso kartu mokosi 17 asmenų. Pavasarį atėjo praktikos metas – reikėjo susirasti vietą.
Kai paskambino į grožio salono „Mistress Kūtvela“ duris, buvo balandžio 1-osios rytas. Duris atidariusi Henrieta Miržinskė iškart ir nepatikėjo: „Jei nejuokaujate ir ateisite antrą valandą, patikėsiu.“ Ir Kornelijus atėjo.
„Pradėjau mokytis gal su tokiais juokais, paskui įdomu pasidarė ir patiko. Supratau, kad tai menas – parinkti žmogui pagal anatomiją šukuoseną, kirpimą, dažus. Kuo daugiau mokiausi, tuo labiau supratau, kad nieko nemoku. Tai labai įdomu, skatina patirti, pažinti. Čia irgi tapyba, – šypsosi rodymas į nudažytus klientės plaukus. – Jaučiu, kad dar reikia daug dirbti. Man būtų gėda, jei mesčiau, jei žengiau tokį žingsnį. Garbės kodeksas yra toks – jei nusprendei, atsakyk už savo veiksmus.“
Kolegės sakė sutikusios praktikantą priimti su viena sąlyga – jei K. Užuotas liks ir toliau dirbti.
„Niekas jam neleis išeiti ir išsinešti salono paslaptis, – juokiasi Henrieta. – Labai geras mokinys. Pagal metus turėtų nebeklausyti, bet klauso, stengiasi. Manau, kad kirps ir vyrus, ir moteris. Iš pradžių sakė, kad vyrų nekirps. Mačiau, kad labai stebi, kaip dirba kolegė – kirps ir vyrus. Sakė ir kad nedažys, bet jau dažo, sakė, nedžiovins ir negi neformuos plaukų – formuoja. Progresas sulig kiekviena diena – kai yra noro, yra ir progresas.“
Henrieta sako dabartinę karjerą irgi pradėjusi vėliau – nuo 35 metų: „Aš už tai, kad metai neturi apibrėžtos ribos, kada ką reikia daryti, nuo kada galima ar negalima keisti profesiją, tad Kornelijaus sprendimas nenustebino.“
Salonui „Mistress Kūtvela“ birželio 1 dieną sukako dveji metai. „Mistress Kūtvela“, sako Henrieta, turi daug reikšmių: ir ponia, ir namų šeimininkė, ir meilužė – belieka pasirinkti, kaip kiekvienam atrodo.
„Dirbome tik su savo klientais, su užrakintomis durimis, kol Kornelijus nesudrumstė tylos“, – juokiasi Henrieta, dabar klientams papasakojanti ir apie paveikslus, ir K. Užuoto biografiją.
„Ir Ramutė, ir Henrieta – labai nuoširdžios, puikios meistrės, drąsiai dalijasi žiniomis, nors tiek mene, tiek amate, tiek kirpėjo mene nelabai kas nori dalytis. Aš iš jų labai daug išmokau, sužinojau ir supratau, kad dar oi oi kiek galima sužinoti! Yra toks posakis: kuo daugiau žinai, tuo labiau žinai, kad nieko nežinai.“ Praktikantas už žinias dėkingas ir savo praktikos vadovei iš Buitinių paslaugų skyriaus Aurikai Rutkauskienei.
K. Užuotui jau ir seniau buvo kilusi mintis apie saloną, kur galima atsigerti kavos, pasėdėti, pabendrauti ir apžiūrėti dailininko darbus, jų įsigyti. Kai apie tai išsikalbėjo su Henrieta ir Ramute, kaip tik mašinoje turėjo darbų. „Ar nenori pakabinti čia?“ „Seniai noriu!“ Taip atsirado ekspozicija grožio salone.
Kai pirmosios K. Užuoto klientų ir klienčių nuotraukos buvo įkeltos į feisbuką, pasipylė palaikymo žinutės.
O kokių atgarsių sulaukia pats kūrėjas iš aplinkinių? „Žiūri kaip į trenką, – juokiasi Kornelijus. – Dar nesutikau nė vieno kolegos, kuris taip pasirinko: iš direktorių – į kirpėjus. Svarbiausia, kad aš gerai jaučiuosi. Jaučiuosi savo vietoje.“
Teorija ir praktika, dar kartą įsitikino K. Užuotas, skiriasi. Kažkada buvo nauja patirtis universitete mokyti kitus, vadovauti galerijai. Dabar vėl daug naujų dalykų: „Teoriškai, atrodo, žinai, kai susiduri su praktika – kaip nukirpti, patikti klientui ir likti ištikimu pačiam sau? Tai visai kita realybė.“
Kokie dailininko-kirpėjo privalumai? „Jų labai daug, – šypsosi Henrieta. – Matau labai didelę perspektyvą. Jis ir mato daug plačiau, ir su juo šnekėti yra apie ką. Manau, tobula.“
Ant griuvėsių
K. Užuotas ir toliau tapo – nuo meno nenutolo. Po naujų metų galvoja ir apie personalinę parodą.
– O kaip šiandien atrodo Šiauliai – žvelgiant iš kitos pozicijos?
– Žmonių sumažėjo. Ką dabar veikia akademija, nelaba domiuosi, skauda širdį, nes buvo daug jėgų įdėta į galeriją, į bendravimą, į Menų fakultetą, Edukologijos fakultetą, kuriame ir pradėjau dirbti – dėstyti dailę.
Pirma sugriuvo Edukologijos fakultetas, kur ruošti pradinių klasių mokytojai su daile – buvo labai tendencingai suvalgyta ir sunaikinta, paskui Menų fakultetas tendencingai sunaikintas, viskas kaip suplanuota, suvalgė galeriją, paskui suvalgė visą universitetą.
Žinote, sugriauti labai greit galima, bet paskui reikia pastatyti. O pastatyti sunku – imkime kad ir Menų fakultetą, reikia užauginti specialistus, kurie augina kitus menininkus. Buvo dvi stipriausios mokyklos Lietuvoje – ir dabar esanti Vilniaus dailės akademija, ir, būkime atviri, antras buvo Šiaulių menų fakultetas. Jis buvo ilgai kurtas – ištrynė, sunaikino, lygtai nieko nėra.
Man juokinga – Šiauliai, jei pasižiūrėti iš šono, tarybiniais laikais buvo karo pramonės ir dailininkų miestas. Visos išpieštos gatvės. Dabar bando atgaivinti su projektais sienų tapybą Virgis Kinčinaitis – labai gražu. Bet tai jau buvo ir anais laikais.
– Ar matote miesto perspektyvą?
– Man jis miršta. Nesakysiu, kad meniniu požiūriu. Yra daug puikių menininkų, puikus teatras, Fotografijos muziejus, daug gabių žmonių, bet to potencialo, kuris buvo jaunimo tarpe, nėra. Juk į metus išleisdavo iš meno pedagogų 30–50, iš jų gal 2–3 tapdavo tikrais meno kūrėjais, bet tapdavo. O dabar?
