Naujausios
Buvo tik pradžia
„Šiaulių kraštas“ sulaukė šiauliečio, dviračių mylėtojo laiško. Žmogus atvirai piktinosi ir kartu nerimavo, kad akyse nykstančio asfalto dangos tako dar po kelerių metų gali nelikti. Neliks tako – neliks ir Šiaulių miesto bei rajono gyventojų traukos vietos.
Užtenka paeiti taku, kad įsitikinti, jog takui reikalinga greitoji pagalba: asfalto danga išplonėjusi, suskeldėjusi, iškilnota medžio šaknų. Duobių, menkų ir per visą tako plotį, dešimtys. Kiekvienam aišku: dviratininkui, tiek sportininkui, tiek mėgėjui, tokia tako kokybė gali kainuoti rimtus sužalojimus.
„Šiaulių krašte“ rašyta, kad 2014-ųjų pavasarį pagalbos besišaukusiam takui gelbėjimo ratą buvo metę miškininkai.
Tuometinė Šiaulių miškų urėdija remontui tąsyk skyrė 55 tūkstančius litų. Už skirtas lėšas pakeista arba sutvirtinta daugiau nei 600 kvadratinių metrų nuo eksploatavimo pradžios, maždaug 1976 metų, neremontuotos tako asfalto dangos. Miškininkai tada pasirūpino, kad takas būtų pagražintas bei nušluotas – taip sudaryta galimybė lankytojams ir toliau džiaugtis unikaliais vaizdais ir unikaliu objektu – asfaltuotu keliuku, vedančiu per mišką.
Deja, problemai iškilus į paviršių, paaiškėjo, kad gerą darbą visuomenės labui atlikusiems miškininkams paklaususis takas, kuriuo važinėjasi ne tik mėgėjai, bet ir vyksta dviračių sporto varžybos, nepriklauso, tik tiek, kad randasi minėtai urėdijai priklausančio valstybinio miško teritorijoje. Taigi, remontas ir priežiūra – jokia prievolė.
Tuometis Šiaulių miškų urėdijos vadovas Stasys Pališkis tąkart, 2014-aisiais, „Šiaulių kraštui“ sakė pasitaręs su savo kolektyvu ir nusprendęs niekieno taką „prisiimti“ į savo įmonės balansą, kartu prisiimant ir įsipareigojimą šį taką ne tik prižiūrėti, bet ir remontuoti, o kada nors gal netgi rekonstruoti.
Tais pačiais metais niekam nepriklausančio tako įforminimo procesą miškininkai turėjo pradėti. Tačiau neilgai laukus, valstybiniu lygiu prabilta apie Miškų reformą, planai sustojo – nors ir unikalus, tačiau bešeimininkis takas taip ir liko bešeimininkiu.
Miškininkai tik prižiūri
Šiandien, po prieš kelerius metus įvykdytos Miškų reformos, dviračių tako likimas toliau lieka nežinioje: plotas, kuriame jis yra, tebepriklauso miškininkams, konkrečiai Valstybinių miškų urėdijai, o štai juridinio pagrindo, kad takas yra turtas, kurį privalu prižiūrėti, nėra. Maža to, kadastrinio matavimo byloje jo, kaip dviračių tako, apskritai nėra, tai viso labo servitutinis (skirtas praeiti, pravažiuoti) kelias, pastatytas ant buvusio miško kelio.
Nepaisant to, lankytojų mėgstamas takas Valstybinių miškų urėdijos Kuršėnų regioninio padalinio vadovui Giedriui Tamošiūnui rūpi. Tai todėl miškininkai jį reguliariai šluoja, išvalo išdaužytos duobes, nupjauna pakeles.
G. Tamošiūnas neseniai visą beveik penkių kilometrų miško tako ruožą pravažiavo, įvertino kokybę ir konstatavo: jei neatsiras viešo intereso investuoti į gyventojų pamėgtos vietos išsaugojimą, ji sunyks.
„Asfalto dangos storis – apie penkis centimetrus, tokio paties gylio ir išskeldėjusios duobės. Jokio specialaus pagrindo po asfaltu nėra. Graudus, suskilinėjęs kelias, daugelyje vietų medžiai jį iškilnoję, atsivėrusi žemė. Trupučio lėšų čia nebepakaks, vienas kitas lopas kelio nebeišgelbės, reikalingas naujas ištisas asfaltas. Yra bėda“, – sakė vadovas.
Bėda yra, bet pinigų, kurių reikia tako, tarnaujančio dviratininkams ir pėstiesiems, kapitaliniam remontui nėra. Taigi asfaltuojamas kelias, nesant rimto šeimininko, tikrai nebus.
„Ir ateityje nieko negaliu pažadėti. Nukreipti pinigų į vietą, kuri neturi juridinio pagrindo, nėra galimybės. Jei kelias būtų registruotas kaip turtas, kaip dviračių takas, tada galbūt atsirastų kita kalba“, – sakė G. Tamošiūnas.
Padalinio vadovas sakė informavęs savo tiesioginius vadovus, netgi planuoja taką jiems parodyti. O sprendimai, anot G. Tamošiūno, esą galimi įvairūs: „galima jį tiesiog „išimti“ iš valstybinio miško, galima perduoti Savivaldybei“.
„Gal reikėtų su Šiaulių rajono savivaldybe kalbėti, jei jai rūpi žmonių interesai, galbūt pavyks susikalbėti... Investicija, norint padaryti viską gerai, čia nemenka“, – sakė Kuršėnų padalinio vadovas.
Atsiradus iniciatyvai, žada sprendimą
Šiaulių rajono savivaldybės administracijos direktoriui Gipoldui Karkleliui beviltiškai nykstančio tako problema žinoma. Vadovas įsitikinęs, kad miškininkai turėtų inicijuoti tako perdavimo Šiaulių rajono savivaldybei procesą, padaryti sklypo teisinę registraciją, atlikti kitus formalumus.
„Manau, rajono Taryba tikrai pritartų, kad takas, kaip turtas, būtų perduotas Savivaldybei. Kol kas ta linkme jokie žingsniai nebuvo padaryti. Jei tokia iniciatyva iš Urėdijos pusės atsirastų, manau, kad rastume ir kompromisą“, – sakė administracijos vadovas.
G. Karklelis beveik neabejoja, jog rajono Savivaldybės taryba į miško tako, kuris tarnauja labiau gyventojų, o ne miškininkų reikmėms, perėmimą žiūrėtų palankiai.
„Kai turtas atsiras Savivaldybės žinioje, tada galvosime, kaip tą turtą sutvarkyti“, – rajono Administracijos direktoriaus mintys teikia vilties.
