Nušalusios kojos „atvedė“ pas medikus

Nu­ša­lu­sios ko­jos „at­ve­dė“ pas me­di­kus

Res­pub­li­ki­nė­je Šiau­lių li­go­ni­nė­je sveiks­ta pir­ma­sis šie­met ko­jas nu­ša­lęs pa­cien­tas. Or­to­pe­di­jos-trau­ma­to­lo­gi­jos cent­ro ve­dė­jas Ro­ber­tas Mi­ka­laus­kas įspė­ja, kad nu­šal­ti ga­li­ma ne tik spau­džiant di­de­liam šal­čiui, bet ir kai tem­pe­ra­tū­ra yra ar­ti nu­lio.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

Kal­ta ava­ly­nė

Res­pub­li­ki­nė­je Šiau­lių li­go­ni­nė­je be­si­gy­dan­tis iš Za­ra­sų at­vy­kęs 51-erių Al­vy­das Bu­dzi­las nu­ša­lo abi ko­jas. Tre­čia­die­nį vy­ras iš miš­ko grį­žo drėg­no­mis ko­jo­mis, dar pa­vaikš­čio­jo po Šiau­lius. Iš pra­džių jau­tė, jog šą­la, o pa­skui ko­joms ta­po karš­ta. Ry­tą dar nuė­jo iki mies­to, bet ke­lio­nė tuo ir bai­gė­si: te­ko skam­bin­ti grei­to­sios pa­gal­bos me­di­kams.

Va­kar li­go­nis džiau­gė­si, kad po la­še­li­nių skaus­mas at­lė­go. „Bai­ka“, – nu­si­šyp­so­jo, pa­klaus­tas, kaip jau­čia­si da­bar.

Prieš dvi sa­vai­tes vy­ras sa­ko ir­gi pa­kliu­vęs į šal­čio ža­ban­gas, šal­džiu­sias ko­jas. Ma­no, kad kal­ta ava­ly­nė, ku­ri pra­lei­džia drėg­mę. „Ne­šio­ti ge­res­nę ava­ly­nę“, – pa­ta­ria ki­tiems net ne­svars­ty­da­mas.

Or­to­pe­di­jos-trau­ma­to­lo­gi­jos cent­ro ve­dė­jas R. Mi­ka­laus­kas sa­ko, kad žie­ma – trau­ma­to­lo­gų me­tas.

Per­nai dėl nu­ša­li­mų te­ko gy­dy­ti 12 pa­cien­tų. Pa­na­šus skai­čius bū­na kiek­vie­nais me­tais.

„To­kią žie­mą nu­ša­lu­sių žmo­nių ga­li­ma ti­kė­tis ir dau­giau, mes tam ruo­šia­mės“, – sa­ko ve­dė­jas. Jis dė­kin­gas Šiau­lių Švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos Ne­kal­to­jo Pra­si­dė­ji­mo baž­ny­čios mo­te­rims, kas­met pa­do­va­no­jan­čioms megz­tų ko­ji­nių, pirš­ti­nių.

Ge­ra­da­rių megz­to­mis ko­ji­nė­mis bu­vo ap­au­tas ir pir­ma­sis šie­met ko­jas nu­ša­lęs pa­cien­tas.

Prie­žas­tys ir pa­ta­ri­mai

Nu­ša­li­mo sun­ku­mas iš­ryš­kė­ja pa­laips­niui. Pa­sak R. Mi­ka­laus­ko, šą­lan­ti ga­lū­nė pa­raus­ta, pra­de­da per­štė­ti. Jei žmo­gus ne­krei­pia dė­me­sio, ji pa­si­da­ro ne­jaut­ri, ne­skaus­min­ga, pa­bą­la. Tik grį­žus į šil­tą pa­tal­pą ir pra­de­dant at­šil­dy­ti, su­grįž­ta skaus­mas, ga­li at­si­ras­ti pūs­lės. Iš pra­džių jos bū­na pri­pil­dy­tos gels­vo, pa­skui – tam­siai rau­do­no, krau­jin­go skys­čio. Ga­liau­siai ga­lū­nė ga­li gang­re­nuo­ti.

Jei nu­ša­li­mas ne­bu­vo il­gas, rei­kia sku­biai grįž­ti į šil­tą pa­tal­pą. Ne­re­ko­men­duo­ja­ma nu­ša­lu­sios vie­tos at­šil­dy­ti stai­ga. Rei­kia šil­dy­tis „iš vi­daus": ger­ti karš­tų skys­čių – ar­ba­tos, ka­vos.

Jei žmo­gus pa­ten­ka į li­go­ni­nę, la­ši­na­mos la­še­li­nės su ple­čia­mai­siais me­di­ka­men­tais, duo­da­mi nu­skaus­mi­na­mie­ji, o nu­ša­lu­si ga­lū­nė sto­rai ap­mu­tu­riuo­ja­ma izo­liuo­jan­čia me­džia­ga – kad ir vil­no­nėmis ko­ji­nėmis, pri­de­dant va­tos sluoks­nį. Svar­bu, kad nu­ša­lu­si vie­ta at­šil­tų pa­ma­žu iš gi­lių­jų au­di­nių, o ne iš pa­vir­šiaus. R. Mi­ka­laus­ko tei­gi­mu, taip kar­tais pa­vyks­ta iš­gel­bė­ti net smar­kiai nu­ša­lu­sią ga­lū­nę.

Ve­dė­jas įspė­ja, kad nu­šal­ti ga­li­ma ir kai tem­pe­ra­tū­ra yra ar­ti nu­lio. Prie­žas­tys: žmo­gus ne­tei­sin­gai ap­si­ren­gęs, iš­var­gęs, ne­pa­val­gęs, ser­gan­tis (ypač se­ny­vo am­žiaus, kai su­tri­ku­si ga­lū­nių krau­jo­ta­ka).

Daž­nai ne­blai­vūs as­me­nys iš­mie­ga ne­šil­do­mo­je pa­tal­po­je ir ga­lū­nes nu­šą­la la­bai gi­liai.

Ve­dė­jas pri­mi­nė žve­jų ir me­džio­to­jų tai­syk­lę – nė­ra blo­go oro, yra blo­ga ap­ran­ga. To­dėl bū­ti­na tin­ka­mai ap­si­reng­ti: dra­bu­žiai tu­ri bū­ti lais­vi, ava­ly­nė ne­drėg­na ir jo­kiu bū­du ne­spau­džian­ti.

R. Mi­ka­laus­kas taip pat pa­ta­ria il­gai ne­bū­ti šal­to­je ap­lin­ko­je, ne­var­to­ti al­ko­ho­lio, nes pa­var­to­jęs svai­ga­lų žmo­gus ne­be­jau­čia gre­sian­čio šal­čio.

Tiems, ku­rie ne­ne­šio­ja gal­vos ap­dan­ga­lų, o grį­žę na­mo ma­to, kad au­sys jau bal­tos ir jų ne­jau­čia, R. Mi­ka­laus­kas pa­ta­ria už­si­mau­ti ke­pu­rę. Ga­li­ma odą švel­niai ma­sa­žuo­ti  minkš­ti­na­mai­siais te­pa­lais ar alie­jais.

Su­si­ža­lo­ja ir pra­mo­gau­da­mi

Net­rūks­ta ir trau­mų. „Ket­vir­ta­die­nį mies­te bu­vo sli­du, iš kar­to at­vy­ko du pa­cien­tai. Vie­nas – 25 me­tų, pa­sly­do ir su­si­lau­žė šlau­ni­kau­lį. Ką tik te­ko ope­ruo­ti vy­res­nio am­žiaus mo­te­rį – keis­ti są­na­rį dėl lū­žu­sio šlau­ni­kau­lio kak­le­lio“, – va­kar sa­kė R. Mi­ka­laus­kas.

Am­bu­la­to­riš­kai į me­di­kus krei­pė­si dar dau­giau pa­cien­tų, ypač dėl ran­kų, čiur­nų pa­tem­pi­mų, lū­žių.

Ve­dė­jas sa­ko, kad kas­met pa­si­tai­ko trau­mų dėl sli­di­nė­ji­mo, va­ži­nė­ji­mo ro­gu­tė­mis. Grįž­ta su­si­ža­lo­ję ir iš už­sie­nio. Iš­va­žiuo­ja sli­di­nė­ti į kal­nus, bet bū­na ne­si­tre­ni­ra­vę me­tų me­tus. To­dėl neiš­ven­gia pa­vo­jų, grįž­ta  ply­šu­siais me­nis­kais, raiš­čiais.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Pir­ma­sis šie­met ko­jas nu­ša­lęs Res­pub­li­ki­nės Šiau­lių li­go­ni­nės pa­cien­tas Al­vy­das Bu­dzi­las sa­ko, kad nu­ša­lo dėl pra­stos ava­ly­nės.

Or­to­pe­di­jos-trau­ma­to­lo­gi­jos cent­ro ve­dė­jas Ro­ber­tas Mi­ka­laus­kas sa­ko, kad žie­ma – trau­ma­to­lo­gų me­tas, į gy­dy­to­jus krei­pia­si ar­ba pa­sly­dę, ar­ba nu­ša­lę. Nu­šal­ti ga­li­ma la­bai grei­tai: gy­dy­to­jas sa­kė pa­ts iš ry­to pa­jau­tęs, kaip du­ria pirš­tus, kol be pirš­ti­nių ati­da­rė var­tus.

Nu­ša­lu­si ga­lū­nė sto­rai ap­mu­tu­riuo­ja­ma izo­liuo­jan­čia me­džia­ga – tin­ka vil­no­nės ko­ji­nės, pri­de­dant va­tos sluoks­nį. Svar­bu, kad nu­ša­lu­si vie­ta at­šil­tų pa­ma­žu iš gi­lių­jų au­di­nių, o ne iš pa­vir­šiaus.

Sky­riu­je sto­vi dė­žė su ge­ra­da­rių megz­to­mis ko­ji­nė­mis, pirš­ti­nė­mis.