„Norėčiau, kad mūsų šalys būtų arčiau“

„Norėčiau, kad mūsų šalys būtų arčiau“

Kompozitorius, prodiuseris, atlikėjas, multiinstrumentininkas Zaza Mardžanišvilis, sukūręs muziką Šiaulių dramos spektakliui „Šešėlis“, pamatyti premjeros atskrido iš Tbilisio.

Beveik du dešimtmečius JAV kūręs kompozitorius vėl gyvena, pasak jo, 200 procentų pasikeitusioje Gruzijoje. „Negalėjau atsispirti žmonai ir Tėvynei“, — išskirtiniame interviu “Šiaulių kraštui“ teigė kompozitorius.

Živilė KAVALIAUSKAITĖ

zivile@skrastas.lt

Sutiko neabejodamas

— Prisimenate režisierės Natašos Ogaj-Ramer skambutį, kai ji pasiūlė prisidėti prie Šiauliuose statomo spektaklio „Šešėlis“?

— Tąkart buvau Amerikoje. Kiekvieną kartą, kai skambina Nataša, gali laukti siurprizo. Ji visada pasiūlo ką nors naujo, šį kartą buvo Jevgenijaus Švarco „Šešėlis“.

Su Nataša kartu dirbame ne vienerius metus. Susipažinome prieš 17 metų Naujajame Orleane. Tada buvau maždaug 20 kilogramų jaunesnis (juokiasi–red. past.).

Abu su Nataša buvome iš buvusios Tarybų Sąjungos. Iš pradžių ji nežinojo, kad aš — muzikantas. Papasakojo apie savo projektus, apie „Moscow nights“.

Bendradarbiavome A. Puškino, A. Čechovo kūrybos projektuose, buvo ir mažesnių projektėlių, koncertų. Su Nataša labai lengva dirbti, mes abu vienas kitą suprantame.

Natašai visada sakau: „Taip!“.

— Kuo patraukia ši asmenybė?

— Ji turi vidinės ugnies. Kiekvienam menininkui labai svarbu visą laiką degti. Nataša turi puikių idėjų, patirties. Mes vienas kitą suprantame, todėl mūsų bendradarbiavimas produktyvus.

— Kaip vyko kūrybinis „Šešėlio“ procesas? Kokią idėją rinkotės?

— „Šešėlis“ — labai įdomus kūrinys. Daugiau nei pasaka. Kai perskaičiau Natašos perduotą scenarijų, supratau, kad J. Švarco fantazija buvo neišmatuojama, jokių ribų tarp realybės ir išmonės.

Supratau, kad ir aš galiu skristi.

Neatsispyrė žmonai ir Tėvynei

— Beveik du dešimtmečius gyvenote JAV. Kaip atsidūrėte emigracijoje?

— Priežastis — stipendija. Visą gyvenimą gyvenu muzika. Pirmuosius žingsnius muzikoje žengiau penkerių. Grojau vaikų grupėse. Gastroliavome Vilniuje, Rygoje, Taline, kitų postsovietinių šalių miestuose.

Kūriau džiazą. Gruzijoje sulaukiau pirmojo pasiūlymo sukurti muziką spektakliui, kuris mane įtraukė į kitokį muzikos pasaulį. Kūriau keletą Kalėdinių spektaklių, rašiau muziką filmams, projektams. Buvau jaunas, man tebuvo 16— 17 metų.

Muzika — kaip liga. Susirgęs nebegali pasveikti. Aš sergu muzika — gerąja prasme.

Kai Gruzijoje išleidau pirmąjį albumą, mano draugas, gyvenęs JAV, šio albumo kopijas išsiuntinėjo koledžams. Man buvo skirta stipendija. Toks mano kelias į Ameriką.

— Dėl ko nusprendėte grįžti namo?

— Emigracijoje gyventi sunku. Kiekvieną kartą, kai užmerkdavau akis, matydavau Tėvynę.

Bet svarbiausia priežastis, dėl kurios grįžau į Gruziją, — meilė. Negalėjau atsispirti dviems didiesiems dalykams, dėl kurių gyvenu, — savo Gruzijai ir savo žmonai.

— JAV jautėte didelę konkurenciją?

— Ne. Galbūt dėl savo keistos biografijos. Muzikos mokiausi pats, niekada nestudijavau, nelankiau konservatorijos. Pagal specialybę esu inžinierius. Kai buvau mažas, mama pasakė, kad ši specialybė gerokai praktiškesnė nei muzikanto.

Pasakiau: „Gerai, mama“. Mamos visada klausau. O paslapčia grojau džiazą (kvatoja–red. past.).

Abu mano tėvai visada ir visokeriopai man padėjo. Bet su viena sąlyga: kad parneščiau diplomą. Taip ir padariau.

Amerikoje jaučiau skirtumus, bet nekonkuravau, o draugavau. Man buvo įdomūs jie, aš buvau įdomus jiems. Konkurencija — ne muzikos terminas. Konkuruoti galima sporte.

Gruzijos pokyčiai

— Gruzija per pastaruosius metus pasikeitė 100 procentų?

— Sakyčiau, 200 procentų. Pokyčiai didžiuliai ir jie man patinka. Pirmiausia — pokyčiai yra jaunų žmonių rankose, jauni žmonės priima sprendimus. Pasirinkome vakarietišką gyvenimo būdą.

— Ar didelis dėmesys skiriamas kultūrai? Ar lengva Gruzijoje išgyventi iš muzikos?

— Muziko profesija — nestabili. Tūkstančiai muzikantų JAV jaučiasi nelaimingi. Tai nepriklauso nuo šalies.

Gruzijoje didžiulės lėšos skiriamos teatrams, operoms, koncertams. Muzikantai kviečiami atvykti, siunčiami į kitas šalis. Gera pradžia. Manau, daug geriau, nei buvo sovietmečiu.

Kultūrai Gruzijoje skiriamas didelis dėmesys. Valstybė sutvarkė visus teatrų pastatus: rekonstravo, renovavo — padarė neįtikėtiną darbą. Menininkams mokami geri atlyginimai (kalbu apie teatro pasaulį). Po paramos teatrui, dabar pereinama prie kino pramonės. Ateis laikas ir muzikai.

Du dalykai mane nustebino Gruzijoje: perpildytos bažnyčios ir perpildyti teatrai. Tuo aš labai didžiuojuosi.

— Prieš trejus metus Gruzija išgyveno karą. Ar tebegyvos karo žaizdos?

— Karas niekada neišsprendžia problemų. Ginklu neužmegsi draugystės. Geriau šypsokis: tai — didesnis ginklas. Karas 2008 metais buvo visiškai neprotingas Rusijos sprendimas.

Karo metu buvau JAV. Dėl pakilusio kraujo spaudimo atsidūriau ligoninėje. Kraupi situacija: nežinai, kaip elgtis, nieko negali padaryti.

Esu dėkingas mažoms, tokio paties, kaip ir mes, likimo šalims. Mes laimėjome. Praradome teritoriją, bet laimėjome reputaciją. Ne tik mes, bet ir tie, kurie buvo su mumis.

Nuo bendrų sovietmečio laikų, Gruzijoje trys mėgstamiausios šalys yra Baltijos valstybės. Šios šalys parodė puikų modelį, kaip atsikratyti monstro beveik be aukų, diplomatiniais būdais.

Su draugais pasikalbame, kad turėtume rinktis Baltijos šalių gyvenimo būdą. Taip, mes kitokie, mūsų kraujas karštas. Bet lietuvius, kaip ir kitų Baltijos šalių gyventojus, myli visi gruzinai.

Norėčiau vienintelio: kad mūsų šalys būtų geografiškai arčiau.

— Abi šalis suartinsite per muziką?

— Taip. Nes menas nepriklauso nuo politinės nuostatos ar kalbos mokėjimo.

Muzika atskleidžia tautybę

— Domitės lietuviška muzika?

— Žinoma! Visada domiuosi šalies folkloru. Folkloras — šaknys, o šaknys — svarbiausia mūsų gyvenime.

— Ar folkloro įtaka jaučiama Jūsų kūryboje?

— Kai kurie žmonės sako, jog, išgirdę mano kūrinius, supranta, kad aš — gruzinas. Manau, tai — komplimentas.

— 17 metų gyvenote emigracijoje. Jaučiatės pasaulio piliečiu?

— Nesvarbu, kur gyveni. Jei tavo siela nėra laisva, gali gyventi, kur tik nori, vis tiek jausiesi vergu.

Visada siekiu išmokti kuo daugiau. Kas geriau už išmoktą laisvės pamoką? Laisvė proporcinga meilei, Dievui. Jei gali mylėti, esi laisvas.

Nežinau, kieno pilietis esu. Dėl šios premjeros norėčiau būti Lietuvos piliečiu (juokiasi-red.past.).

POŽIŪRIS: „Negalvoju apie tai, esu garsus ar ne. Dažniau susimąstau, koks trumpas žmogaus gyvenimas. Tai svarbiau“, — sako Zaza Mardžanišvilis.

ĮSPŪDIS: Tbilisyje gyvenantys kompozitorius Zaza Mardžanišvilis su žmona, televizijos žurnaliste Marina Salukvadze atskrido į Šiaulių dramos teatro premjerą. „Pirmiausia pamačiau puikią pėsčiųjų gatvę, kuri man priminė Santa Moniką, kurioje gyvenau. Dar pastebėjau labai gražų rudenį“, — pirmaisiais įspūdžiais dalijosi kompozitorius. 

Giedriaus BARANAUSKO nuotr.

išnaša: „Du dalykai mane nustebino Gruzijoje: perpildytos bažnyčios ir perpildyti teatrai. Tuo aš labai didžiuojuosi

Zaza Mardžanišvilis

Aktyviai dalyvauja muzikiniuose projektuose visame pasaulyje, bendradarbiauja su tarptautinio masto muzikos atlikėjais ir prodiuseriais. Jo kompozicijos skambėjo Gruzijoje Rusijoje, Vakarų Europoje ir JAV.

Prodiusavo per 150 įvairaus žanro muzikos albumų. 1996— 2002 metais Zaza dirbo Holivude, kūrė muziką filmams, teatro spektakliams, televizijai.

2002 metais studiją perkėlė į Naująjį Orleaną, aktyviai dalyvavo N. Ogaj-Ramer įkurtoje „Moscow Nights“ veikloje.

Naujausias išleistas albumas— „Zazanova“.