Naujausios
„Kelias mane pasirinko“
– Kaip rinkotės mokytojo kelią?
– Nesirinkau. Aplinkybės taip susiklostė, jog tapau mokytoju. Studijų metais norėjau tapti žurnalistu. Studijavau Šiaulių universitete lietuvių filologiją ir komunikaciją, dirbau prekyboje, vadovavau prekybos centrui, ketvirtame kurse reikėjo apsispręsti, ar darau karjerą prekyboje, metu studijas, ar mokausi toliau.
Gaila buvo studijas mesti. Luokės gimnazijos, kurią baigiau, direktorius, paskatino dirbti mokytoju ir baigti studijas. Galvojau, jog tik metus mokykloje dirbsiu, o dirbu jau vienuolika metų. Tad ne aš mokytojo kelią rinkausi, o kelias mane pasirinko.
– Daug kalbama apie būtinybę stiprinti mokytojo autoritetą – mokytojo profesija turinti tapti prestižine ir pan. Ar mokytojai jaučia, kad valdžios ir visuomenės požiūris į juos keičiasi?
– Sunku atsakyti, ar keičiasi? Mokytojai jaučiasi nepakankamai įvertinti, yra pavargę, kai reikia lakstyti per kelis darbus, kad galėtų išlaikyti šeimą. Kadangi dirbu ir administracinį darbą, tai savo mokykloje mes stengiamės mokytojui sudaryti etatą ar pusantro etato, kad jis užsidirbtų orų atlyginimą.
Visuomenės požiūris į mokytoją yra pakankamai negatyvus. Mes neturime dar to, apie ką politikai kalba ir skelbia.
Antra vertus, man džiugu stebėti, jog yra daug jaunų, perspektyvių pedagogų, kurie dirba iš pašaukimo, neskaičiuodami savo laiko, dalydamiesi idėjomis. Tokius pedagogus mačiau Meilės Lukšienės nominantų diskusijoje, beje, nė vienas ten nekalbėjo apie atlyginimus.
Šiemet įstojusiems į pedagogines studijas suteiktos 300 eurų stipendijos. Mano nuomone, ne tuo keliu nueita. Profesijos prestižą ne stipendijos lemia.
Pirmiausia reikia sudaryti mokytojui sąlygas gerai jaustis visuomenėje, kolektyve. Kad nesijaustų esąs prašalaitis, kuris stengiasi užsidirbti, atlikdamas auklės funkciją.
Karantino situacija ypač išryškino mokytojo profesijos svarbą ir vertę. Kai mokyklos išėjo į nuotolinį mokymą, tėvai susiėmė už galvų, ką mums daryti su vaikais? Suvokė, koks sudėtingas yra mokytojo darbas.
O ne kartą esu girdėjęs: „Žiūrėkite, koks geras mokytojo darbas – trečią valandą jis jau važiuoja namo“. Tačiau mokytojo, darbas nesibaigia užvėrus mokyklos duris. Tuomet prasideda kūrybinis darbas. Mokytojas turi susikurti savo pamoką, turi tapti ir psichologu, žinoti kiekvieno vaiko situaciją, kurti atmosferą klasėje.
Iš tolo stebintys mato tik ilgas mokytojų atostogas ir vidutinį atlyginimą, kuris skelbiamas viešoje erdvėje. Yra supertėvelių, kurie geriausiai žino, kaip ugdyti vaikus. Galėčiau pasakyti, jog Lietuvoje visi yra švietimo ekspertai. Beveik kaip krepšinyje (juokiasi).
Svarbiausia – netrukdyti dirbti
– Jūsų akimis, kokia yra švietimo situacija?
– Vienuolikti metai dirbu ir matau daug blaškymosi, nestabilumo. Nėra buvę metų, kad neturėtume kažko keičiamo: tai etatus įveda, tai tvarkas keičia, tai įstatyminę bazę keičia. Kyla dvejopas jausmas: ar iš tikrųjų to reikia? Ar tie pokyčiai pamatuoti? Ar orientuoti į žmogų, į pedagogą, ar sudaro sąlygas jam dirbti?
Svarbiausia yra netrukdyti mokytojui dirbti, pasitikėti juo. Mokytojas gali klysti – tai žmogiška. Bet kai mokytoju pasitikima, jis jaučiasi gerai ir nekyla tada klausimų dėl prestižo, autoriteto ar pinigų.
– Sutinkate su tais, kurie sako, jog užtenka mokytojus mokyti?
– Visiškai taip. Mokytojų nereikia mokyti – mokytojas turi jausti palaikymą, skatinimą tobulėti ir pats ieškoti galimybių tobulėti.
Klausiama, ar būtinai reikia mokytojui pamatyti Oskaro Koršunovo spektaklį? Žinoma, kad reikia. Jeigu mokytojas ateina į klasę ir mato, kad vaikai turi platų akiratį, yra daugiau matę, nei jis, tai, įsivaizduokite, kaip jis jaučiasi? Apie kokį profesijos prestižą tuomet galima kalbėti.
– Esate lituanistas, ką manote apie moksleivių ir ne tik moksleivių raštingumo nuosmukį? Yra pretenduojančių net į Seimo narius, kurie rašo su klaidomis, nors yra baigę aukštuosius mokslus.
– Raštingumas – visuotinė problema. Pats vedu mokytojų mokymus, kaip naudotis skaitmeninėmis mokymo priemonėmis. Jos gali pagelbėti, bet gali ir pakenkti raštingumui. Mano vaikai ir mokiniai žino, jeigu parašė man žinutę ar elektroninį laišką netaisyklinga lietuvių kalba, aš į tą laišką neatsakau – iš viso nereaguoju. Gal mažas žingsnis, bet prisideda prie bendro raštingumo.
Antra vertus, visuomenėje turime daug angliško turinio. Girdžiu, kaip penktokai tarpusavyje kalba angliškai. Klausiu, kodėl kalbate angliškai? Jie yra nustebę ir nė nesupranta, ko klausiu? Pasirodo, jiems taip patogiau, nes aptaria žaidimą, kurį žaidžia internete.
Einame skaitmenizuoto turinio link, tai neišvengiama, bet tėvai ir mokytojai turėtume žiūrėti, kiek vaikai gauna kokybiško turinio, skatinančio taisyklingai rašyti, ugdančio vaiko iškalbą.
Iš tiesų tie dalykai yra pamiršti. Knygų skaitymas pamirštas. Feisbuke buvo dalijamasi neatpažinto objekto karikatūra, o tas neatpažintas objektas – knygą skaitantis vaikas. Norėčiau, kad tokių „neatpažintų objektų“ būtų kuo daugiau.
Manau, jog problema yra ir nesubalansuotos Bendrosios ugdymo programos. Jos perkrautos, orientuotos ne į turinio gilinimą, o į turinio apimtis. Mokiniai bėga paviršiumi, gauna daug informacijos, bet nėra laiko įsigilinti į kiekvieną aspektą.
Švietimo problemos yra kompleksinės, joms aptarti reikia platesnių forumų ir diskusijų. Jos turėtų vykti ir Šiauliuose.
– Prieš Seimo rinkimus debatų apie švietimą buvo daug.
– Bet ar politikai yra švietimo ekspertai? Galbūt tik vienas kitas. Politikai eina su pažadais, su populistinėmis idėjomis, kad pritrauktų rinkėją. Apie ugdymo turinį, ugdymo metodiką nediskutuoja, nes tų dalykų neišmano.
Apie mokyklos viziją
– Atgimimo metais Meilė Lukšienė, kurios vardo premijai buvote nominuotas, kėlė tautinės mokyklos idėją, bet ji taip ir nebuvo įgyvendinta. Kokia šiandien yra mokyklos vizija? Ar ją iš viso turime? Kai kas teigia, jog švietimas yra krizėje.
– Situacijos nepavadinčiau krize. Švietimas vis dar yra ieškojime, tas ieškojimas išsitęsęs ilgalaikėje perspektyvoje. Iš tiesų nėra viskas taip jau blogai.
Yra mokyklų, kurios turi savo tapatumą, identitetą, yra mokytojų, kurie puikiai išmano savo darbą. Yra ir mokyklų, ir pavienių mokytojų, kurie įgyvendina Meilės Lukšienės idėjas.
Tik pati švietimo sistema yra stigmatizuota, spraudžia mus į rėmus. Dažna mokykla pasiduoda biurokratiniams reikalavimams ir tuomet nebelieka laiko fantazijai, saviraiškai ir vizijai, kokia iš tiesų turėtų būti mokykla.
Mano požiūriu, kiekviena mokykla turėtų būti kažkuo išskirtinė. Kad galėtume pasakyti, jog turime viską, ką turi ir kitos mokyklos, bet turime ir tai, ko kitos neturi. Mes, pavyzdžiui, ženkliai esame pažengę į priekį skaitmeninio ugdymo turiniu, nuotolinį mokymą seniai esame įdiegę, kad galėtume suteikti kokybišką ugdymą užsienyje gyvenančių lietuvių vaikams.
Tik tada, kai mokykla yra kažkuo išskirtinė, mokytojai ir mokiniai jaučiasi gerai. Mokytojai jaučia, kad neplaukia tik pasroviui su visa švietimo sistema. Galiu drąsiai sakyti, jog mano mokyklos mokytojai jaučiasi esą prestižinės profesijos atstovai. Ne dėl to, kad jie gauna didesnį atlyginimą, ar ministerijos ir Savivaldybės yra renkami metų mokytojais, o dėl to, kad dirbdami savo darbą jaučiasi gerai.
Sudėtingas mokytojo darbas, bet kai mokytojas su šypsena ateina į darbą, tai mokymosi džiaugsmą perduoda vaikams.
Mes, sandoriečiai, deklaruojame, jog esame mokykla, kurioje yra gera. Bet gera turi būti ne tik mokytojui ir mokiniui, gera dirbti ir valytojai, kuri klases valo, ir darbininkui, kuris suolus tvarko. Tėvai, bendruomenė tokia mokykla pasitiki.
Laikausi idėjos, jog negalime plaukti pasroviui. Tai lengviausia – plaukia ir rąstas, kuriam nieko daryti nereikia. O žiūrėkit, kaip plaukia lašišos neršti – jos plaukia prieš srovę, ją turi įveikti – tai darbas.
Lietuvos švietimo problema, kad plaukiame pasroviui, kad vis stengiamės kažką gauti ir žiūrime, ką duos ministerija, valdžia, ir pamirštame, kad daug ką galime daryti patys.
Man labai patinka Geros mokyklos koncepcijos sakinys: „Gera mokykla yra ta, kurioje susitariama“. Kai susitariama, kai kryptis yra aiški, tada ir mokytojo profesija atrodo visai nieko.
– Ar pačiam per vienuolika darbo metų nebuvo noro keisti profesiją?
– Buvo. Aš tik pastaruosius penkerius metus jaučiuosi esąs mokytojas, pedagogas. Vienu metu dirbau ir mokytoju, ir žurnalistu – iki pietų mokytojas, po pietų – žurnalistas. Šiandien jaučiuosi atradęs savo kryptį ir nebegalvoju apie išėjimą iš mokyklos. Manęs jau nebegali iš kantrybės išvesti biurokratiniai dalykai. Atvirkščiai, kai įveiki sustabarėjusius dalykus, jautiesi visai gerai.
– Įžvelgėte savo darbo prasmę?
– Taip. Pirmiausia gali daryti pokyčius klasėje. Gali susikurti savo atmosferą, perduoti vaikams žinias ir vertybes. Kai prisilieti prie mokyklos valdymo, gali daryti pokyčius ir visoje mokykloje. O kai apimi tėvus, visą mokyklos bendruomenę, tai jau ir tūkstančiui žmonių darai įtaką. Toliau savo idėjas gali skleisti švietimo bendruomenėje. Aš dalyvauju ir ministerijos darbo grupėse, dalydamasis mokyklos nuotolinio darbo patirtimi.
Jeigu būčiau kūręs savo verslą, pridėtinę vertę būčiau kūręs tik sau ir savo darbuotojams. Dirbdamas mokytoju savo idėjas galiu skleisti pakankamai plačiai ir kurti didesnę pridėtinę vertę.
– Norime, kad kuo daugiau abiturientų rinktųsi mokytojo profesiją, solidžiomis stipendijomis viliojame, bet ar kiekvienas gali dirbti mokytoju?
– Tikrai ne. Esu pastebėjęs, jog yra mokytojai darbininkai ir yra mokytojai. Pirmieji galbūt atsitiktinai yra papuolę į mokyklą, atėję į klasę dirba darbą ir skaičiuoja atlyginimą. Tokių darbininkų, kurie tiesiog atlieka savo funkcijas, yra ne tik švietime – visose srityse.
Tikrieji mokytojai ateina į mokyklą su idėjomis, ieško joms pritarimo, nelaukia, kad kažkas kažką už juos nuspręs, padarys. Taip mokytojai šviesuoliai keičia ir švietimo sistemą.
Jeigu keisis švietimo sistema, keisis ir pati visuomenė. Tos šalys, kuriose švietimo lygis aukštas, daug investuoja į švietimą. Supranta, kad vaikai yra ateities karta. Nebus išsilavinusios kartos, pati visuomenė netobulės.
Procesai švietimo sistemoje ir visuomenėje yra labai susiję. Ką parodo politikų rašybos klaidos? Galbūt, kai tas politikas buvo mokinys, švietimo sistema buvo ydinga, o gal jo mokytojas buvo tik darbininkas, o ne šviesuolis? O dabar tas politikas turi galios priimti įstatymus, neturėdamas atitinkamo išsilavinimo.
– Ko linkite savo kolegoms mokytojams?
– Kuo daugiau pasitikėti savimi. Nebijoti pasakyti savo nuomonę, nebijoti pareikšti savo pozicijos. Pasakyti apie tai garsiai. Tik rodydami iniciatyvą, galime gauti gerą rezultatą.
