Naujausios
Padėti į žemiausią lentyną
Šiuo metu Kuršėnuose, Sodo gatvėje įsikūrusiame Atvirame Šiaulių rajono jaunimo centre tyla – karantinas. Tačiau pasibaigus jam, čia kasdien vėl klegės jauni žmonės – skirtingo paaugliško amžiaus, iš skirtingų mokyklų, skirtingų miestelių, turintys įvairios gyvenimiškos patirties. Visus sujungs bendros veiklos, bendri pokalbiai prie arbatos, išvykos į gamtą – tai vis ugdomasis procesas, kurio tikslas padėti jaunam žmogui įveikti gyvenimo sunkumus.
„Visuomenėje, deja, vis dar įprasta elgesio, mokyklos nelankymo, nepritapimo ir kitų problemų turintį jaunuolį padėti į žemiausią lentyną. Jis taršomas už tai, kad to ir to nedaro, dažniausiai nė neieškant tokio elgesio priežasčių“, – sako centro vadovė Kristina.
Pro jos vadovaujamos įstaigos duris įžengę jaunuoliai už savo poelgius nesmerkiami, svarbiausia parodyti jaunam žmogui, kad jis yra reikalingas, kad jam norima padėti – juk paaugliškame amžiuje taip svarbu, kad kažkas būtų šalia, kažkas išklausytų, patartų, pagirtų.
K. Pinskienės vyras, jaunimo darbuotojas Tadas Pinskas prisimena pirmais darbo centre metais sulaukęs pažįstamų žmonių nusistebėjimo: „Ir kaip jūs su tokiais vaikais susitvarkote?“
„Mes tiesiog elgiamės su jais, kaip norėtume, kad elgtųsi su mumis, nėra buvę jokių problemų“, – šypsosi kuršėniškis.
Sutuoktiniui antrina ir žmona: pasmerkimu už netinkamą elgesį nieko nepasieksi – reikia kurti pasitikėjimu grįstą santykį ir priimti kiekvieną jaunuolį, kaip naują baltą lapą.
K. Pinskienė žino, kad paaugliai užvis labiausiai nori kalbėtis – susirenka centro virtuvėlėje ir kalbasi, kalbasi su panašių problemų turinčiais bendraamžiais, kalbasi su Kristina ir Tadu. Kalbasi, nes jais pasitiki.
Dažniausios kalbos – santykiai su tėvais, su mokytojais, konfliktai ir nesutarimai su draugais, jaunuoliai išsako nerimą dėl juos slegiančių rūpesčių, diskutuoja, kaip jiems išsikapanoti iš gyvenimo nesėkmių. Atvirauja, kad labiausiai jiems gyvenime trūksta kalbėjimo apie tai, kas vyksta, kaip jaučiasi, kad norėtų ir savo namuose, mokykloje taip kalbėtis. Bet dažnai to nebūna.
„Kažkodėl visi specialistai akcentuoja, kad svarbiausia padaryti taip, jog jaunuolis pradėtų lankyti mokyklą, tarsi tada problemos nebeliks. Bet kodėl nepaieškoti priežasties, kodėl jis nelanko mokyklos. Visada yra priežastis. Kartais, kai išgirstu labai atvirą, gilų jaunuolio pasakojimą, man pasidaro labai gėda, kad iki tol apie jo problemą galvojau taip paviršutiniškai. Ir mokyklos nelankymo problema tampa tokia maža, kai išgirsti, kaip tas vaikas gyvena, kokiame skausme, vienišume yra, kad neturi su kuo pasikalbėti, pasidalyti problemomis. Ir jei bet kuris iš mūsų, suaugusiųjų, išties išgirstų, pajustų tą jaunuolio vidų, greičiausiai kiekvienam taptų gėda, jog pykstame, kad jis kažką sugadino, kad neatėjo į pamokas, prisigėrė ir t.t.“.
Jei socialinio darbo specialistės išsilavinimą turinti K. Pinskienė pastebi, kad centre apsilankiusį jaunuolį kažkas itin slegia, kažkas itin blogai, būtinai pakviečia individualiam pokalbiui. Istorijos, kurias išgirsta, kartais būna šokiruojančios.
„Jaunuoliai kartais prabyla apie savižudybę, kartais jie pavargę nuo šeimos problemų, nebemato išeities. Kai nemato teisybės savo šeimoje, mokykloje, kai jiems už tam tikrus poelgius taikomos neadekvačios bausmės ir neargumentuojama kodėl, atsiranda nepilnavertiškumo, beviltiškumo jausmai. Nėra žmonių, kurie juos nuoširdžiai priimtų ir suprastų. Vaikystės išgyvenimai, bausmės, žeminimai, psichologinis smurtas – traumos, kurios dažniausiai ateina iš šeimos. Jaunuoliai neturi, kur trauktis. Pradėję kalbėti apie savo problemas, jie gali sulaukti siūlymo apsigyventi vaikų globos namuose. Bet neaišku, ar visada tai tikrai geriausia išeitis. Suprantu, kad kai kurių jaunų žmonių visuotinių normų ignoravimas yra netoleruotinas. Bet vis tiek reikėtų susimąstyti, ką mes, suaugusieji, darome ne taip, kad vaikai yra tokie“.
Užsiėmimai ir susitarimai
Atvirą Šiaulių rajono jaunimo centrą jaunuoliai nuo 14 iki 29 metų gali lankyti kasdien, o gali užeiti tada, kai patys to nori – jokių įpareigojimų, jokios prievartos, jokių registracijų ir išankstinių susitarimų. Per 2020-uosius metus centre bent po kartą apsilankė 181 jaunas žmogus, nuolatinių lankytojų – apie šešias dešimtis. Didžioji dalis, apie 66 procentus – iki 18 metų, apie 70 procentų – vaikinai.
Centre jauniems žmonėms sudaroma galimybė ne tik susipažinti, kalbėtis, dalytis patirtimis, bet ir patikrinti savo jėgas ar pasivaržyti prie žaidimų – biliardo, teniso, futbolo ir kt. – stalų. Atviri kūrybinės veiklos, muzikos, kompiuterių, treniruoklių kambariai. Yra sporto salė. Galima piešti ant sienų – piešdami jaunuoliai išsilieja, atskleidžia savo problemas.
Kartu su K. ir T. Pinskais jaunimas noriai laiką leidžia gamtoje – kasmetinis dalyvavimas karinėje sportinėje Dengtilčio stovykloje, užsidegimo ir pasiaukojimo reikalaujantis plaukimas baidarėmis Virvytės upe, išvykos plaustu, naktiniai pasisėdėjimai ir pokalbiai prie laužo bet kuriuo metų laiku ir bet kokiu oru – tai, kas jauniems žmonėms įkvepia pasitikėjimo, išmoko bendrystės.
„Kai plaukdami sraunia, medžiais užgriuvusia upe susiduriame su įvairiausiais sunkumais, turime gerą progą pamatyti, su kokiais jaunuoliais keliaujame. Ir visada atrandame drąsius, padedančius, draugiškus, jaunuolius“, – sako pašnekovė.
Kartą išsivežė jaunuolius iš skirtingų Kuršėnų mikrorajonų, aiškiau tariant, vietinių tarpusavyje smarkiai nesutariančių „chebryčių“ atstovus į penkių dienų patirtinius mokymus Džiuginėnuose, Telšių rajone. Po penkių dienų buvę „priešai“ – visi jau krūvoje, visi draugauja!
Centre kiekvieną mėnesį organizuojama Burbuliukų šventė, kitaip tariant, tvarkymosi naktis. Visi kartu švarina centro patalpas, likusią nakties dalį visiems talkininkams paliekama teisė daryti, kas ką nori, jaunimo darbuotojai veikia kartu.
Vienintelis reikalavimas, privalomas kiekvienam centro lankytojui – laikytis susitarimų. Taisyklių laužytojui visuomeninės organizacijos durys gali užsidaryti visam savaitgaliui. Kiekvienais metais šis susitarimų sąrašas atsakingai peržiūrimas ir išanalizuojamas bendrame susirinkime – kai kurios taisyklės išbraukiamos kaip nebeaktualios, jas pakeičia naujos.
Padėti savęs nerandantiems
Kažkada vadovei Kristinai teko dėlioti prioritetus, į kokį jaunimą orientuotis organizuojant Jaunimo centro veiklą. Be abejonės, suprato, kad lengviau yra dirbti su aktyvesniu jaunimu. Tačiau sutuoktiniai vieningai apsisprendė mažiau dėmesio skirti jaunuoliams, kurie ir taip turi septynias veiklas, ir visi jais žavisi, visur jie pageidaujami, tad ir čia, centre, galėtų tiesiog žydėti. Pinskai nutarė padėti vaikams, kurie turi nulį veiklų ir niekur savęs neranda. Tvirtina tokiu savo apsisprendimu niekada nesuabejoję.
„Tie žmonės tokie brandūs ir taip analizuoja, kodėl jie tokie. Jie analizuoja savo tėvų poelgius ir kodėl jie patys elgiasi netinkamai. Jie, tie jauni žmonės, man tokie gražūs. Svarbu eiti į juos atvira širdimi ir be jokių kaukių“, – sako Kristina.
Jauna moteris turi gausybę minčių, ką dar reikėtų nuveikti, kad šių jaunų žmonių gyvenimas taptų bent kruopelyte šviesesnis.
Būna, kad darbas centre ją su sutuoktiniu įsuka taip, jog saviems vaikams – šešiolikos sūnui, trylikametei dukrai ir keturmečiui pagrandukui – laiko lieka ne tiek jau ir daug. Dėl to kartais sulaukia dukros pastebėjimų. Laimei, kompromisą darniai šeimai surasti visada pavyksta.
Smagios ir liūdnos patirtys
Labiausiai Kristinai ir Tadui smagu, kai iš kažkada visuomenės į žemiausią lentyną padėtų jaunuolių užauga geri, nemažų ambicijų gyvenime turintys žmonės. Sako, gera žinoti kažkiek prie to prisidėjus.
Smagu, kada kuris nors, dabar jau suaugęs, galbūt gyvenantis užsienyje, parašo ar užsuka aplankyti.
„Kai buvę lankytojai pasakoja savo sėkmės istorijas, pasakoja kaip jie išmintingai tvarkosi savo gyvenimą, širdis alpsta iš džiaugsmo. Dažnai turiu, ko iš jų pasimokyti“, – sako K. Pinskienė.
Vienas jaunuolis iki šiol ją pasveikina su gimtadieniu ir parašo kokį nors atsiminimą iš bendros veiklos. Sakė, kad centras padarė iš jo žmogų, kitaip esą būtų nusivažiavęs. Kristina sako, specialiai nesistengusi iš to jaunuolio kažką padaryti, tiesiog buvo su juo, atvirai bendravo ir vis pastebėdavo jo stipriąsias savybes, kurių jis nestokojo.
O liūdna, kai, nepaisant pastangų, patirtų gyvenimo negandų jauni žmonės neatlaiko. Tada Kristinos ir Tado pečius, anot jų, tarsi užgriūva kaltės jausmas, jog nepajėgė padėti. Prieš aštuonerius metus, kai pradėjo dirbti, sako tikėję, kad galima išgelbėti visą pasaulį. Greitai suprato, kad kartais padėti per vėlu. Ta patirtis labai skausminga ir nemaloni.
Dar ir pernai labai intensyviai dirbo su jaunuoliu, kuris, nesusitvarkęs su savo didžiuliu skausmingų vaikystės patirčių bagažu, pamažu priėjo iki nusikalstamos veikos ir jau turėjo gauti laisvės atėmimo bausmę.
„Pažįstami mes labai seniai, tik jis pas mus sugrįžo po ilgo laiko. Turėjome labai daug pokalbių, jis aktyviai įsitraukė į mūsų veiklas ir per kelis mėnesius jaunuolis padarė didžiulius pokyčius. Džiaugiamės visi. Visgi atėjus karantinui, ilgą laiką nesimatėme, ir vaikinas palūžo. Neapleidžia jausmas, kad reikėjo atkakliau stebėti ir padėti“, – kalba pašnekovė.
K. Pinskienei skaudu, kad suaugę žmonės tokius vaikus smerkia, ant jų pyksta.
„O kas juos mokė kitaip gyventi, kas juos mokė vertybių? Ką jie matė gyvenime? Ir kokie epitetai tų žmonių adresu, kokia nuomonė: aišku, kas tai padarė, gi tie valkatėlės ir t.t.! O tie vaikai tiesiog gimę tokioje aplinkoje – jie negavę saugumo, meilės ir jie tapę visuomenei nepatogūs...“
