Naujausios
„Nemokame didžiuotis lietuviais esantys“
Profesorius Libertas Klimka, kas metai atvykstantys į tradicinius žemaičių etnomuzikavimo ir liaudies amatų kursus, rengiamus Kelmėje, turi ką pasakyti į tautos praeitį besigręžiantiems, bet apie ateitį mąstantiems kursų dalyviams. Pasak profesoriaus, gera gimti ir gyventi Lietuvoje, gera būti lietuviu. „Nebemokame didžiuotis lietuviais esantys“, — saqkė Libertas Klimka.
Dalia KARPAVIČIENĖ
daliak@skrastas.lt
Lietuviai gerai žino laisvės kainą
Vienas iš didžiausių lietuvių vertybių, pasak profesoriaus, piliakalniai, kurių tankis Lietuvoje pats didžiausias Europoje.
Iš to, teigia Libertas Klimka, kyla mintis, jog lietuviai gerai žino laisvės kainą. Kunigaikštis Margiris savo poelgiu įrodė, kad laisvė yra brangiau už gyvybę. Šimtmečiai praėjo, o piliakalniai dar stovi, išlaikę žmogaus rankų sukurtą formą, kai kur vos vos upelių pragraužtą. Kaimynai latviai perpus mažiau turi piliakalnių, o estai — mažiau net dešimtį kartų.
„Piliakalnius reikia branginti ir prižiūrėti kaip labai brangią dovaną. Tokie išskirtiniai dalykai mus ir daro tauta su savo atskira kultūra. Bet mes dažnai nemokame didžiuotis lietuviais esantys“, — nė kiek neabejojo profesorius.
Tūkstantmetį minėti dera išliekamais darbais
Profesorius, kad Lietuvos tūkstantmetį reikia minėti išliekamais darbais, ne fejerverkais, pompastiškais renginiais.
„Kiekvienas turime pajausti šventę, džiugesį, pradedant šeima, bendruomene, bažnytkaimiu, miesteliu, rajono centru ir panašiai. Dainų šventė buvo mūsų, kaip tautos, vienovės ir pasididžiavimo išraiška“, — sakė profesorius.
L. Klimka minėjo 1930 — uosius. Tuomet lietuviai Vytauto Didžiojo garbei sodino ąžuolus, statė paminklus. Ąžuolai jau giriomis užaugo, paminklai irgi stovi. O papoškėjimai į dangų, pasak profesoriaus, čia buvo, čia ir nėra.
Lobiai ir stebuklai
Lietuva, pasak profesoriaus, turi daugybę lobių ir stebuklų.
Pavyzdžiui, mūsų etninė kultūra, į kurią labai daug sudėta: liaudies dainos, valgiai, tautiniai drabužiai, tautosaka ir panašiai.
Kiekvienas Lietuvos kampelis — savitas, kažkuo besiskiriantis nuo kitų vietų. Pajūris, Mažoji Lietuva turi unikalų dalyką — vėtrunges. L. Klimka prisipažino iki šiol negalintis atsistebėti, kodėl tautodailininkai nepadaro suvenyrinių vėtrungių.
Žemaitija išsiskiria Užgavėnių personažais. Kaukės, dar vadinamos ličynomis, archaiškumu lenkia visą Europą, o veikėjai — ne kas kita, kaip toteminiai protėviai, iš akmens amžiaus iki mūsų atėję. „Genetiniai tyrimai parodys teisybę, kiek mes čia esame: tūkstantį metų ar kokius keturis tūkstančius, o gal — nuo paties ledynmečio?“, — svarstė Libertas Klimka.
Dzūkija garsi tautinėmis juostomis, derančiomis prie visokių kostiumų. Į šiuolaikinį pasaulį sugrįžo riešinės. Aukštaičiai turi verpstukus. Išlaikyta nepakitusi kanklių forma.
„O žemaitukai arkliukai — ar ne stebuklas? Juk tai seniausia veislė Europoje, tiesiogiai kildinama iš laukinių žirgų — tarpanų. Vadinasi, su žemaitukais draugaujame daugelį metų. Tikriausiai ir Vytauto Didžiojo raiteliai prie Juodosios jūros su šiais žirgeliai buvo nujoję. Žemaitukai — ne tik istorijos, bet ir kultūros paveldas“, — sakė profesorius.
Žemaitukai galėjo išnykti. Bet buvo išgelbėti. Kunigaikščių Oginskių, kurie XIX amžiaus pradžioje Rietave įsteigė žemaitukų veislyną. Nepriklausomos Lietuvos laikais buvo beveik išparduoti. Karo metais vokiečiai visą bandą išsivarė. Bet vėl, stebuklo dėka, vienas eržiliukas pabėgo. Dabar žemaitukų Lietuvoje apie 300.
Lietuviai, pasak profesoriaus, visuomet mylėjo žirgus. Archeologai teigia, kad praeityje buvome raitelių tauta. Niekur kitur Europoje nėra žirgų kapų. Beveik vieninteliai lietuviai žirgus laidodavo su įkapėmis, pridėdavo žąslus, pentinus, žaboklius, gintariuką į karčius įpindavo.
Tobula harmonija su aplinka
Profesorius Libertas Klimka apgailestavo, kad nebemokame taip gyventi, kaip mūsų protėviai mokėjo — tobulai derėdami su aplinka.
„Kokį kraštovaizdį važiuodamas matau ? Baltais rutuliais nusėtą. Kokius stogus, kokius namų langus? Tarytum negyvas akis. O kodėl vasarnamio stogo šiaudais neapdengus? Ir labai praktiška, ir gražu. Žiemą po juo šilta, vasarą — vėsu. O gal meldais? Gontais? Nendrėmis ar skiedromis? Kodėl kaimo turizmo sodybose takeliai iki ežerų grįsti betoninėmis plytelėmis arba marmuro laiptais? Kodėl iš žmogaus atimamas džiaugsmas basomis po rasotą žolę pavaikščioti? Nesuprantu“, — prisipažino profesorius.
Etninės kultūros globos taryba išleido 6 leidinius, kuriuose patariama, kaip tvarkyti sodybas, poilsiavietes, kaip kuo labiau priartinti prie mūsų tradicinės architektūros. Leidiniai greitai buvo išgraibstyti. Vadinasi, pasak profesorius, dar ne viskas taip blogai. „Labai norėtųsi, kad nors minimaliai sugebėtume tradicinį kraštovaizdį išlaikyti“, — sakė Libertas Klimka.
PASIDIDŽIAVIMAS: Profesorius Libertas Klimka sakė, jog gera gimti Lietuvoje ir lietuviu: „Didžiuokimės savo tūkstančiu metų, Nepriklausomybe. Būti laisviems yra didžiulis laimėjimas“.
Jono Tamulio nuotr.
