Nelaimė sujungė gerumui

Nelaimė sujungė gerumui

„Noriu padėkoti Šiaulių krašto žmonėms, kurie padėjo Babrungo upėje rasti mano nuskendusią mergaitę“, – paskambinusi į redakciją sakė plungiškė Aušra Bagdonienė. Moteris ypač dėkinga kuršėniškiui narui Andriui Albrikui, kuris lediniame vandenyje ieškojo mažametės. Į pagalbos šauksmą atsiliepę geradariai kuklūs: padėti – kiekvieno pareiga.

Živilė KAVALIAUSKAITĖ

zivile@skrastas.lt

Dėkoja padėjusiems

„Sakoma, kad Lietuvoje kaimynas kaimyno nelaime džiaugiasi. Netiesa. Atsitikus nelaimei, sulaukiau tiek gerumo, tiek pagalbos! Nesutinku, kad lietuviai – šalti žmonės“, – dėkodama sakė A. Bagdonienė iš Plungės. Padėjusieji atsisakė bet kokio atlygio.

Beveik aštuonerių metų mergytę Babrungo upės srovė nusinešė sausio 18 dieną.

„Narai ieškojo tris dienas. Nerado. Griebėmės paskutinio šiaudo, ieškojome privačių narų, kad nereikėtų mano mažylei laukti pavasario“, – širdies skausmu dalijosi mama.

Mergaitė buvo rasta šeštą dieną.

„Esu ypač dėkinga narui Andriui Albrikui, kuris šaltyje rizikavo gyvybe“, – sakė moteris.

Ji nuoširdžiai dėkojo ir į pagalbos prašymus atsiliepusiems meškuitiškiui Sigitui Abromavičiui bei Vyriausybės atstovui Šiaulių apskrityje Jonui Novogreckiui.

Abejonių nekilo

„Ėjau atvira širdimi pagelbėti žmogui. Pats turiu dvi dukras. Įsivaizduojant, kokį skausmą tenka patirti tėvams, abejonių nekilo“, – sako „Nardymo akademijos“ vadovas ir nardymo instruktorius Andrius Albrikas.

Pasak kuršėniškio, pirmiausia buvo svarbu suderinti gelbėjimo darbus su nelaimės vietoje dirbusiomis pajėgomis.

Kad bendroje gelbėtojų komandoje galėtų dirbti ir privatūs narai, pavyko suderinti Jonui Novogreckiui.

Naras dėkingas ir Plungės merui Albinui Klimui, jo dėka buvo pasirūpinta pagalba sausumoje – šilta palapine, šiltu vandeniu.

Plungės gaisrinėje A. Albrikas su ugniagesiais-gelbėtojais aptarė planus, pareigas, avarines, kritines situacijas. Taip gimė bendra privačių narų ir Plungės, Telšių ugniagesių-gelbėtojų komanda.

Sudėtingos sąlygos

Apie dešimties metų nardymo patirtį sukaupęs A. Albrikas tokiomis sunkiomis sąlygomis anksčiau nebuvo dirbęs. Reikėjo ir psichologinio pasirengimo.

„Stengiausi užtikrinti kitų ir savo saugumą. Bet rizikos buvo. Juolab kad upė toli gražu neprilygo vietoms, kuriose įprastai nardome“, – pasakojo A. Albrikas.

Lauke spaudė 19 laipsnių šaltis. Babrungas buvo visiškai sukaustytas ledo. Ledo storis vietomis siekė 20 centimetrų, srauniausiose vietose – 10 centimetrų. Upės lygis buvo nukritęs, ledas taip pat susmukęs.

Vandens temperatūra siekė apie nulį, stipri srovė tekėjo ledo kristalais.

Narai dirbo vienas kitą keisdami. Būdavo, kad vandenyje tekdavo praleisti apie valandą ir daugiau.

„Sunkiausia buvo kovoti su šalčiu. Išlipus iš vandens, šaltis kostiumą akimirksniu sukaustytų. Įranga tokioms sąlygoms nepritaikyta, todėl buvo reikalinga šildoma palapinė“, – paaiškina A. Albrikas.

Kad galėtų kuo ilgiau išbūti po vandeniu, naras pasitelkė argoną – inertines dujas, kurios turi labai gerą šiluminę varžą.

Ieškoti šių dujų suskubo meškuitiškis S. Abromavičius.

Palaikė artimieji

Eketės buvo iškirstos 20–30 metrų atstumu. Komanda pjaudavo eketę, o paniręs naras sukdavo vienu upės kraštu, grįždavo kitu, peržiūrėdamas ir centrą. Taip narai žingsnelis po žingsnelio judėjo pirmyn.

Paieškos darbus apsunkino pastangos kuo arčiau pasiekti krantą. Tam narai naudojo specialią įrangą – balionus laikė ne už nugaros, o šonuose, kad galėtų kuo giliau įlįsti į plyšius.

„Stipri srovė kartais „įmušinėdavo“ į kranto liniją, reikėdavo pasistengti išsikapanoti“, – pasakojo naras.

Darbą sunkino medžių ir krūmų krituokliai. Naro virvė užsipainiodavo, užsisukdavo. Maksimalus matomumas vandenyje tesiekė vieną metrą – per ištiestą ranką.

Mergaitės artimieji, sako A. Albrikas, visada buvo šalia.

Tėtis šildė vandenį, kūreno laužą – viskuo padėdavo. „Jis kiekvieną dieną buvo kartu, taip parodė, kad rankų tikrai negalima nuleisti“, – suvirpa naro balsas.

A. Albrikas jau stovėjo su įranga, pasirengęs vėl pakeisti kitą narą, kai buvo pranešta: mergaitė rasta. Ją aptiko plungiškis „Oktopuso“ naras Eugenijus Barniškis.

Mergaitė buvo nunešta maždaug 1 kilometrą 300 metrų nuo nelaimės vietos.

Padėti neatsisako

Meškuitiškis S. Abromavičius pagalbos prašymo sulaukė per draugą. „Pats esu patyręs tokią netektį: prieš septynerius metus palaidojau avarijoje žuvusį sūnų. Jausmas yra pažįstamas“, – sako argono dujų narui suorganizavęs vyras.

S. Abromavičius rengėsi nelaimės ištiktiems žmonėms padėti ir kitaip: parasparniu praskristi palei upės vagą. Kilti sutrukdė didelis vėjas.

„Parasparnininkams nepalankus vėjas – 5–6 metrai per sekundę. Vėjas mėto, siūbuoja. Skrendant žemiau, gali užkliūti už medžių viršūnių, įkrisi į upę. Planavome kilti kitą dieną. Pagalbos nebeprireikė – draugas pranešė, kad mergaitė rasta“, – sako meškuitiškis.

Trečią sezoną parasparniu skraidantis S. Abromavičius pagalbos prašymų yra sulaukęs ir anksčiau. Sausį su kolegomis iš Šiaulių bei Pasvalio parasparniais ieškojo dingusio žmogaus Rėkyvoje.

„Kas paprašo, stengiuosi visada padėti“, – sako S. Abromavičius.

Padėjo skambučiai

Vyriausybės atstovas Šiaulių apskrityje J. Novogreckis apie plungiškių šeimos nelaimę sužinojo iš tolimos giminaitės – mergaitės krikšto mamos. Moteris nuogąstavo, kad dėl didelio šalčio ruošiamasi nutraukti paieškos darbus.

„Pasinaudojau galimybe paskambinti pareigūnams, kalbėjau su Plungės meru, Seimo nariu Jurgiu Razma. Taip buvo uždegta žalia šviesa privatiems narams, – sako J. Novogreckis. – Mano pagalba nedidelė. Reikia dėkoti Andriui, Sigitui.“

J. Novogreckis neabejoja: jei tik gali padėti – padėk. Tai kiekvienam yra privaloma.

Giedriaus BARANAUSKO nuotr.

NARAS: Kuršėniškis naras-instruktorius Andrius Albrikas sako, kad matomumas Babrunge buvo per ištiestą ranką.

PAGALBA: Meškuitiškis Sigitas Abromavičius planavo virš Babrungo upės vagos skristi parasparniu, bet sutrukdė vėjas. Vyras padėjo kitaip: narams surado argono dujų.

Asmeninio albumo nuotr.

PATIRTIS: Andriaus Albriko nardymo patirtis – dešimtmetis.