Naujausios
Nei žvyno, nei uodegos
Taip sėkmės žvejyboje linki šiaulietė Liudmila Ramanauskienė. Prieš aštuonerius metus užmetusi meškerę, moteris nugalėjo šleikštulį kirminams ir pamėgo poledinę žūklę. Po Kalėdų eglute ji randa pratęstą žvejo bilietą.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Pirmasis sliekas
Į žvejybą manikiūrininke dirbančią L. Ramanauskienę įtraukė vyras Gintaras – užkietėjęs žvejys.
„Jaučiu, kad tai manyje gyveno“, – šypsosi ponia Liudmila. Iki tol žvejybinė patirtis buvo itin kukli – vaikystėje pažvejodavo su pusbroliais.
Žvejoti vyras pakvietė prieš kiek daugiau nei aštuonerius metus. Itin gamtą mylinti L. Ramanauskienė sutiko važiuoti kartu prie Šiaulių jūros.
Sunkiausia, susiraukia ponia Liudmila, buvo priprasti prie kirminų: „Siaubas! Ypač – „dzikai“ (musės lervos) ir „motyliai“ (uodo trūklio lerva). Net negalėjau į juos žiūrėti! Vyrui sakydavau, kad šaldytuve laikytų toli, toli, kad nematyčiau.“
Įprasti prie lervų prireikė poros metų. Iki tol kabliuku ir masalu tekdavo pasirūpinti vyrui. Kol vieną dieną jis kategoriškai nukirto: „Bandyk pati!“
L. Ramanauskienė puikiai prisimena, kaip pirmą kartą ant kabliuko movė slieką: „Jis visas susitraukė... Aš net pajutau, kad jam skauda. Šiurpas perėjo per visą kūną. Buvo labai sunku, bet paskui įpratau.“ Dabar šios procedūros nekelia nė mažiausios problemos.
Pirmieji laimikiai buvo smulkūs – raudės, nedidukai ešeriukai. Po maždaug dvejų metų aplankė didžioji sėkmė – Nemune pagavo iki šiol didžiausią žuvį – 3 kilogramų, pusės metro šapalą. Į krantą žuvį ištraukė lengvai. O vyras juokėsi: šapalas nualpo nuo grožio ir pasidavė.
Šapalą moteris pagavo ant paties mažiausio kabliuko su kukurūzu, prie pat kranto. „Rėkiau!“ – vienu žodžiu patirtą džiaugsmą nusako žvejė.
Praaugo mokytoją
„Žvejyba yra ir menas, ir sportas, ir pomėgis. Viskas“, – sako L. Ramanauskienė.
Mėgstamiausios L. Ramanauskienės žuvys – lynas ir ešerys. Žavi žuvų skonis ir tai, kad lyną sunku pagauti. Karosai nebedomina – per lengvai kimba.
Dažniausiai žvejoja netoliese – maždaug 30 kilometrų radiusu. Žvejybai skiria kone visą laisvalaikį. Nevažiuoja tik itin vėjuotu oru ir temperatūrai nukritus daugiau nei 15 laipsnių šalčio.
Paskutinis laimikis – dvi lydekos, pagautos Ginkūnų ežere. Iš viso pagavo tris, bet vieną paleido – pritrūko 2 milimetrų iki 45 centimetrų. Vyras tąkart nepagavo nė vienos.
Pavasarį su vyru Rėkyvoje pagavo aštuoniolika ešerių – iš jų dvylika ponia Liudmila. „Jis sako, kad yra laimingas, jog man taip sekasi, bet, jaučiu, širdyje truputį pavydi“, – juokiasi moteris.
Šią vasarą žvejojo Palangoje nuo tilto – kibo grundalai. Ir šį kartą žvejyba buvo sėkmingesnė poniai Liudmilai – tarp smulkių grundalų užkibo ir vienas stambus bei strimelė.
„Vyras sako, kad duodu jam į krapus. O aš sakau, kad geras mokytojas, kurį mokinys lenkia“, – juokiasi ponia Liudmila.
Per Kalėdas žvejė kasmet po eglute sulaukia Kalėdų Senelio dovanos – pratęsto žvejo bilieto.
Lervų už lūpos nededa
Pirmą kartą į poledinę žvejybą L. Ramanauskienė išsirengė po dvejų metų žvejybos patirties. Iki tol galvodavo, kad tik išprotėję žmonės sėdi ant ledo. O moters poledinėje žūklėje ir mačiusi nebuvo.
Vyras įkalbėjo: „Pabandyk vieną kartą!“ Buvo nuostabus oras, ledas – skaidrus ir permatomas. Pirmieji žingsniai buvo nedrąsūs – drebėjo kojos. Baimę nusinešė amą atimantis grožis – tarsi po stiklu praplaukė lydeka.
Itin svarbus dalykas poledinėje žūklėje, sako ponia Liudmila, – apranga. Moteris parodo žieminius batus – jie 42 dydžio, nors moteris mūvi 39 dydžio.
Didžiausia problema – šąlančios rankos. Bet vyras pamokė gudrybių, kaip sušilti.
Ponia Liudmila juokiasi paklausta, kur žiemą laiko masalą. Kai pirmą kartą pamačiusi raudonas uodo trūklio lervas nusipurtė, vyras rimtu veidu įspėjo, kad reikės įprasti – žiemą teks lervas už lūpos laikyti.
„Aš patikėjau! Sakiau, niekada gyvenime!“ – kvatojasi moteris. Iš tiesų lervas laiko dėžutėje kišenėje.
Ir gaudo, ir valgo
Liudmilos vyras laikosi prietaro – prieš žvejybą nevalgo žuvies. Poniai Liudmilai prietarai negalioja: ji ir valgo žuvį, ir pagauna.
Žvejų moterų sutinka retai. Porą kartų matė ant tilto prie Šiaulių jūros. Ant ledo iki šiol nesutiko nė vienos moters.
Juokdamasi prisimena, kaip kartą žvejyboje jai vienas po kito kibo ešeriukai, o šalia žvejojantiems vyrams – niekas. „Ponia, atsiprašome, galime pasiteirauti, ant ko jūs gaudote?“ – neiškentę priėjo keli žvejai. „O ką aš žinau, ką vyras užkabino su tuo ir gaudau“, – kvatojasi moteris.
Dabar apie žvejybos subtilybes, vingrybes jau žino daug. Meškerių žvejybai, vardija žvejė, reikia daug – ir žiemai, ir dugninė, o kur dar galybė spiningų ir kitų svarbių reikmenų. „Turime didžiulį arsenalą“, – juokiasi. Žvejybos reikmių parduotuvė – šeimos viena mėgstamiausių.
Kiti žvejai, atkreipė dėmesį L. Ramanauskienė, pagautos žuvies nevalgo. Jai su vyru žuvis – gardumėlis. Daug ir padovanoja – draugams, giminaičiams. Parduotuvėje perka tik lašišą.
Žuvį dažniausiai ir valo, ir gamina vyras. Jis žino įvairiausių kulinarinių niuansų. Dažniausiai kepa, naudoja daug aliejaus. Svogūnus pakepina atskirai, prideda pomidorų padažo, pomidorų. Namuose turi rūkyklėlę, tad žuvies išsirūko.
Vienais metais vyras buvo pagavęs 18 kilogramų stintų. Stintų žvejė dar nėra gaudžiusi – nepasiryžta labai anksti keltis. Stintos, pataria, labai skanios apvoliotos manų kruopose – jas naudoja vietoje miltų. Stintų neišdarinėja – žuvis būna sultingesnė.
Įsimylėjo Šiaulius
Į Šiaulius L. Ramanauskienė atvyko 1987 metais iš Maskvos srities.
„Šiauliai labai, labai patiko. Buvo įspūdinga Vilniaus gatvė. Labai nustebino švara, dabar to nebepasakyčiau. Specialiai ieškojau numesto degtuko – net to neradau! Žolytė buvo visur nupjauta. Buvo idealu. Tiesiog įsimylėjau Šiaulius.“
Lietuvoje ji apsigyveno vadovaudamasi mamos išmintimi: „Nelįsk į svetimą vienuolyną su savo tvarka“. Išmoko kalbą, nors buvo sunku, nes tuomet aplink visi kalbėjo rusiškai.
Problemų dėl tautybės niekada nekildavo, iš lietuvių priešiškumo nejautė. Įsiminė vienintelis atvejis, nutikęs tik atvažiavus, kai lietuviškai temokėjo „laba diena“ ir „ačiū“.
Susirgus dukrai, poliklinikoje reikėjo išsirašyti biuletenį. Nors ponia Liudmila rusiškai atsiprašė, kad nesupranta lietuviškai, darbuotoja vis tiek kalbėjo tik lietuviškai. Pagelbėjo šalia stovėjusi moteris. Kai grįžusi papasakojo gydytojai, ši nustebo: „Palauk, juk ji pati – rusė!“
„Iš karto praėjo nemalonumas, supratau, kad čia galiu laimingai gyventi toliau“, – šypsosi ponia Liudmila.
Moteris sulaukia klausimų, ar neplanuoju grįžti į Rusiją. „Pirmiausia – apie tai net negalvoju. Bet jei ir pagalvočiau, mano namai – čia. Sūnus gyvena Anglijoje, dukra – Norvegijoje, jei išvykčiau gyventi į Rusiją, būtų sudėtingiau. Kam to reikia – man čia gerai“, – sako šiaulietė.
Jei sekmadienį bus geras oras, ponia Liudmila su vyru vėl išsiruoš į žvejybą. Ar galima žvejams linkėti sėkmės? „Nei žvyno, nei uodegos! – atsako moteris.
Asmeninė nuotr.
ŽVEJĖ: Praėjusios žvejybos Liudmilos Ramanauskienės laimikis – 72 centimetrų lydeka.
GAMTA: Žvejodama gamtos grožį moteris įamžina išmaniuoju telefonu. Nuotraukose – visi metų laikai, ir saulėtekiai, ir saulėlydžiai.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Šie trofėjai – Liudmilos Ramanauskienės vyro Gintaro. Viena lydeka buvo 6 kilogramų (kairėje rankoje), kita – 10 kilogramų.
POMĖGIS: Liudmila Ramanauskienė sako, kad žvejyba – didelis mokslas. O dar reikia turėti ir savo smegenų.
Asmeninė nuotr.
ŽVEJYBA: Liudmilai Ramanauskienei ant Palangos tilto kibo grundalai ir strimelė.
