Naujausios
AKTUALUS INTERVIU
„Ne ministrai, o mokytojai daro reformas“
Visą savaitę Šiauliuose J. Janonio gimnazijoje vyko autorinis Humanistinės pedagogikos metro akademiko Šalvos Amonašvilio seminaras, kurio klausė per šimtą Lietuvos mokytojų. Humanistinė pedagogika yra alternatyva iš tarybinių laikų likusiai autoritarinei pedagogikai — vaiką priima, kaip dvasinę būtybę, mokyklą mato, kaip dvasinio tobulėjimo kopėčias, o mokytoją, kaip šviesos nešėją.
Spausdiname išskirtinį Šalvos Amonašvilio interviu „Šiaulių kraštui“.
Nijolė KOSKIENĖ
nikos@skrastas.lt
— Jūs kalbate mokytojams apie vaiką, kaip dvasinę būtybę, ateinančią į žemę su savo misija, apie tai, kad pažymys — tai šautuvas, nutaikytas tiesiai į vaiko kaktą, kad dėstomi dalykai yra pedagogikos tarnaitės, o ne atvirkščiai... Tuo tarpu mūsų švietimo sistema yra tokia, kokia yra. Ar gali, ir ką gali padaryti mokytojas šios sistemos rėmuose?
— Sistema per laiką yra sukurta žmonių, valdžios struktūrų — yra dalykų, kurių mokytojas negali išvengti. Tačiau yra labai svarbi sfera, kuri priklauso tik nuo mokytojo. Įsivaizduokime, kad suskambo skambutis, mokytojas įeina į klasę ir uždaro duris. Mes juk negalime sukontroliuoti, ką jis veikia — ar vykdo valstybės, ministerijos deleguotas funkcijas, ar keičia mokymosi atmosferą aplink vaiką. Mokytojas negali pakeisti vadovėlių, standartų, tačiau juos viršyti jis gali.
Standartai kuriami ne tam, kad jiems paklustų mūsų kūrybinė valia, bet tam, kad virš jų pakiltų kūrybingas, mąstantis, nenustygstantis mokytojas. Mylimiausi mokytojai visada buvo virš standarto.
— Mūsų šalyje jau dvidešimt metų vyksta švietimo reforma, kuri, kaip matome, niekur mūsų nenuvedė. Kokia jūsų nuomonė apie reformas apskritai?
— Visi kalbame apie reformas — ir pas jus, ir pas mus jos vyksta. Tačiau iš esmės šios reformos — tai tik manipuliacijos mokymosi pakopomis, klasių skaičiumi, planais, vadovėliais, standartais. Visada reikia klausti, kokia apskritai yra reformos prasmė? Jei reforma nekeičia moralinio vaiko paveikslo, nekelia jo dvasios, nesuteikia jam tikslių orientyrų gyvenime, vadinasi, ji yra niekinė. Jei reforma nenukreipia vaiko žvilgsnio į tai, kas yra vertinga, vadinasi, ji neįvyko.
Vaiko labui reformos neįvykdys jokia ministerija, ją gali įvykdyti tik mokytojas.
Pateiksiu konkretų pavyzdį. Mano mokytoja Varvara Vardiašvili, kai mes buvome aštuntoje klasėje, liepė atsinešti Šota Rustavelio epą „Karžygys tigro kailyje“, kurį mes skaitėme, išrašinėjome, vėl skaitėme, diskutavome ištisus metus — nuo rudens iki pavasario. Ši poema — svarbiausias kūrinys kiekvieno gruzino gyvenime, lyg penktoji evangelija. Jei gruzinas persmelktas tos poemos, jis tiesiog negalės nieko bloga padaryti, jis visą gyvenimą bus riteriu, patriotu, mokės mylėti, bus ištikimas. Su šia poema kiekvienas gruzinas į save įtraukia visas geriausias savybes.
Ar turėjo Varvara Vardiašvili teisę tai daryti? Jokiu būdu. Aštuntoje klasėje pagal programą mes turėjome mokytis socialistinio realizmo, eilėraščių apie Staliną, Leniną, net Beriją. O ji tai atidėjo į šalį. Ir kur jūs mane bepaliestumėte, aš iki šiol pilnas tų eilių, tokiais tapo ir mano bendraklasiai — tai mokytoja mums suteikė kitokį mąstymą.
Aš klausiu, kas reformavo mokyklą Gruzijoje? Ar ministerija, ar Varvara Vardiašvili, reformavusi mokyklą ten, kur ji tuo metu buvo?
Negi mano brangūs kolegos Lietuvoje, kurioje yra daugiau laisvės, kai negresia nei Sibiras, nei Gulagas, negali atnešti į klasę tai, kas iš tiesų vertinga ir įdomu?
— Mūsų kartos žmonės, kurie mokėmės tarybinėje autoritarinėje mokykloje (su pažymiais, spaudimu ir griežta disciplina) galėtų paklausti, turbūt ir klausia: ir ką, ar blogi žmonės užaugome? Ar mūsų vaikams tai jau netinka? O gal mes tapome ne tokiais jau puikiais?
— Taip, mes visi išaugome ir netapome blogais žmonėmis. Tačiau iki šiol, kai noriu kažką laisvai rašyti, pagaunu save lyg norėčiau aštrius dalykus užmaskuoti. Tai kalba 60-tųjų — 70-ųjų baimės. Žinoma, mes geri žmonės, bet galėjome būti dar geresni, dar laisvesni, dar platesnio mąstymo.
— Ar pritariate nuomonei, kurią mielai palaiko ir mokykla, kad pagrindinis vaiko auklėjimas vyksta šeimoje, o mokyklos funkcija — suteikti žinių?
— Pagalvokime, kas sunkiau: auklėti žmogų ar jį mokyti? Nebus dviejų nuomonių. Mokyti yra kur kas lengviau. Bet jei aš esu mokytojas, šviesos nešėjas, tai imsiuosi būtent auklėjimo. Juk vaiko šeima gali būti neišprususi, be pedagogikos žinių, negi jai patikėsiu gerokai sudėtingesnį procesą?
Ir net jei ministerija nurodys, kad auklėjimas — ne mano reikalas, kad man mokama tik už mokymą, mano sąžinė sakys, kad pirma turiu auklėti, po to — mokyti. Tai supras ne visi mokytojai, tačiau tie, kurie supras, ves vaikus į priekį, daugelį išgelbės ir daug ką pakeis.
— Jūsų pasiklausyti susirinko per 100 mokytojų, tarybinių mokytojų — jūs pats jiems tai sakėte. Kaip manote, kiek iš jų taps šviesos nešėjais?
— Kiekvienas mokytojas supras, kiek galės, ir pakils kiekvienas pagal savo sąžinės ir širdies matą. Tikiu, kad daugelis tikrai ūgtelės, gal kiek kitaip į vaiką pradės žiūrėti ir būtinai kažkas pasikeis.
Tokių mokytojų vis daugėja. Į sausio mėnesį Maskvoje vykstančius pedagoginius skaitymus atvyksta armija kūrybingų mokytojų, vien iš Pabaltijo šalių — nuostabi arti 150 žmonių delegacija. Yra viltis, švietimas negęsta...
Šalvos Amonašvilio mintys iš seminaro
Apie Humanistinę pedagogiką
*Humanistinė pedagogika — tai yra įsivaizdavimai ir prielaidos, tiesiog tikėjimas, kad vaikas — beribė dvasinė būtybė, kad dvasia nemirtinga, kad jos tikslas — nuolatinis tobulėjimas. Tai įsivaizdavimas, kaip teisingai pragyventi tarpą nuo gimimo iki mirties. Tos prielaidos neįrodomos, jei tikėsime visu tuo, turėsime kitaip gyventi, kitaip žiūrėti į vaiką, į savo profesiją, į save patį.
Apie vaiką
*Kiekvienas vaikas yra reiškinys, kiekvienas vaikas neša savyje misiją, kiekvienas yra dvasinė būtybė. Mokykla — ne šiaip pastatas ar žinių suteikimo vieta, bet dvasinio vaiko tobulėjimo kopėčios, o mokytojas — šviesos nešėjas.
*Vaikai negimė tam, kad juos aukotų mokslams. Paklauskime savęs, ar mokykloje vaikai turi būti aukščiau, ar dalykai? Jei koks nors dalykas, tarkime, matematika, vaiką žaloja, vadinasi, ji jam nereikalinga. Kiekvienas mokslas reikalingas tiek, kiek jis augina vaiką, atskleidžia jį. Mokomieji dalykai — tik pedagogikos tarnaitės, o ne atvirkščiai.
*Vaikas ne rengiasi gyvenimui, jis jau gyvena.
Apie mokyklą
*Nenoriu kritikuoti tarybinės mokyklos, kurią mes visi paveldėjome (ji turėjo daug gero), tačiau reikia pripažinti, kad tai — autoritarinė, jėgos mokykla. Visos tarybinės pedagogikos yra partinės, paremtos bausme ir paskatinimu. Deja, dauguma mūsų mokytojų — tarybinio tipo mokytojai.
Apie pažymius
*Pažymys — tai į vaiko kaktą nutaikytas šautuvas. Ministerijos mums nurodo, reglamentuoja pažymius, ir atsitinka taip, kad pažymiai ir testai tampa pagrindiniu mūsų gyvenimo matu.
Kai vaikas grįžta namo, pirmas tėvų klausimas yra ne „ką naujo tu sužinojai?“, bet “ar tave kvietė atsakinėti?“, “kiek gavai?“ ir “parodyk pažymių knygelę“. Ir dar po pažymiais tėvai turi pasirašyti. Tai ne kas kita, kaip iš viduramžių atsekusi bausmių sistema, kai klasikinėse mokyklose buvo nuspręsta fizines bausmes keisti pažymiais. Tai buvo tarsi žinia tėvams, kad jie patys nubaustų vaikus.
Mokytojai, nejaugi jums negaila vaiko, kai jam statote dvejetą? Juk jūs turėtumėte patys kentėti labiau už vaiką.
Siūlau pažymius keisti įvertinimu. Įvertinimas — tai mokymosi procesas, kai peržvelgiama, ar teisingai atlikta, kai pataisomos klaidos, kai konsultuojamasi su su kitais mokiniais, tai mokslinė veikla, po kuria negalima pasirašyti.
citata: „Standartai kuriami ne tam, kad jiems paklustų mūsų kūrybinė valia, bet tam, kad virš jų pakiltų kūrybingas, mąstantis, nenustygstantis mokytojas“ salva amonasvilis 51
DEFORMA: „Jei reforma blogina vaiko ir mokytojo gyvenimą, tai ne reforma, o deforma“, — įsitikinęs Šalva Amonašvilis.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Apie Šalvą Amonašvilį trumpai
Šalva Amonašvilis — Rusijos Švietimo akademijos akademikas, psichologijos mokslų daktaras, profesorius. Jis yra Maskvos miesto Pedagoginio universiteto humaniškosios pedagogikos laboratorijos ir Š. Amonašvilio leidybos namų vadovas, Maskvos 1715-osios ir Sankt Peterburgo 38-osios eksperimentinių mokyklų mokslinis vadovas.
1960— 1970 metais buvo masinio pedagoginio eksperimento Gruzijos mokyklose vadovas. Eksperimentas sulaukė gausių atsiliepimų iš viso pasaulio. Tuomet ir gimė nauja mokslinė pedagogikos kryptis, kurią šiandien vadiname „individualus humanistinis vaikų ugdymas“.
Šalva Amonašvilis teigia, kad šiandien mūsų dvasiniam atgimimui liko vienintelis būdas — vieningai, atverta širdimi, atsigręžti į savo vaikus ir jų mokytojus, nes tik jie yra pajėgūs pakeisti pasaulį, būsimų kartų vertybių sistemą. Jeigu lemiamu metu į klases neateis dvasingi mokytojai, kuo taps mūsų vaikai ir kuo jie pavers Žemę?
