Ne milijonas nuvedė prie Vasario 16-osios Akto

Ne mi­li­jo­nas nu­ve­dė prie Va­sa­rio 16-osios Ak­to

Šiau­liuo­se vie­šė­jęs pro­fe­so­rius Liu­das Ma­žy­lis lai­ką iš­dės­to į dvi epo­chas: iki ir po 2017 me­tų ko­vo 29 die­nos, kai Ber­ly­ne ra­do Va­sa­rio 16-osios Ak­tą. Ar iki Lie­tu­vos vals­ty­bės at­kū­ri­mo 100-mečio mi­nė­ji­mo at­si­ras nau­jų, skan­da­lin­gų at­ra­di­mų?

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

Int­ri­gų lie­ka

Šiau­lių Si­mo­no Dau­kan­to gim­na­zi­jo­je Kau­no Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­to (VDU) pro­fe­so­rius L. Ma­žy­lis skai­tė pa­skai­tą „For­mu­la“ apie be­veik 100 me­tų se­nu­mo įvy­kius: kaip Lie­tu­va at­ke­lia­vo iki Va­sa­rio 16-osios Nep­rik­lau­so­my­bės Ak­to, ir kaip at­si­ti­ko, kad pa­ga­liau do­ku­men­tas bu­vo su­ras­tas.

„Prieš pus­me­tį, ko­vo 29 die­ną, šis, ma­no nuo­mo­ne, la­bai gra­žus do­ku­men­tas at­si­ra­do Ber­ly­ne. Jis bu­vo pa­si­slė­pęs Vo­kie­ti­jos už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­te­ri­jos po­li­ti­nia­me ar­chy­ve. Ga­li­ma bū­tų sa­ky­ti, kad jis ten iš­gu­lė­jo 99 me­tus, bet ir tai bū­tų tru­pu­tį ne­tie­sa, nes per tuos 99 me­tus do­ku­men­tas smar­kiai pa­klai­džio­jo Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tais“, – sa­kė L. Ma­žy­lis.

VDU L. Ma­žy­lis dės­to po­li­to­lo­gi­jos kur­sus. Pa­sak pro­fe­so­riaus, Ak­to paieš­koms rei­kė­jo įvai­rių ži­nių: mo­kė­ti vo­kie­čių kal­bą, su­si­gau­dy­ti is­to­ri­niuo­se, po­li­ti­kos pro­ce­suo­se. L. Ma­žy­liui pa­dė­jo ir ko­lek­ci­nin­ko aist­ra.

„Jūs pui­kiai jau­čia­te, kad ko­vo 29 die­ną is­to­ri­ja ne­nut­rū­ko, vi­si lau­kia­me šimt­me­čio, 2018 me­tų Vasario16-osios, – sa­kė L. Ma­žy­lis. – Va­sa­rio 16-osios Ak­tas il­gam bu­vo din­gęs fi­zi­ne pra­sme – kaip po­pie­rius. Mes ne­ga­li­me sa­ky­ti, kad Ak­to idė­ja bu­vo kur nors din­gu­si, nors per 100 me­tų ją bu­vo ban­do­ma pri­gniauž­ti, pri­slo­pin­ti, krau­ją te­ko lie­ti dėl to, kad idė­ja pa­ga­liau įsi­tvir­tin­tų. Ir ji įsi­tvir­ti­no.“

Skaid­rė­se L. Ma­žy­lis ro­dė 1917 me­tų lie­pos, rug­sė­jo, gruo­džio, 1918 me­tų sau­sio mė­ne­sių do­ku­men­tų ko­pi­jas. Jo tei­gi­mu, re­te­ny­bių ga­li­ma ras­ti ir Lie­tu­vos ar­chy­vuo­se, sau­gyk­lo­se, bib­lio­te­ko­se.

Ap­tar­da­mas dvi­de­šim­ties sig­na­ta­rų nuo­trau­ką, L. Ma­žy­lis pa­mi­nė­jo ir ke­tu­ris sig­na­ta­rus, ku­rie mo­kė­si Šiau­liuo­se. „Ma­nęs klau­sė: ke­tu­ri – Šiau­liams reikš­min­ges­ni? Sa­kiau, ne, ne, ne, vi­si 20 Lie­tu­vai vie­no­dai tu­ri bū­ti reikš­min­gi. Nors nie­ko ne­ga­li pa­da­ry­ti, kiek­vie­nas ga­li tu­rė­ti sa­vo fa­vo­ri­tą, la­biau mė­gsta­mą is­to­ri­nę as­me­ny­bę.“

Sig­na­ta­rai, pa­sak pro­fe­so­riaus, bu­vo iš­skir­ti­nės as­me­ny­bės, tu­rė­jo pui­kiau­sią, kiek tuo me­tu įma­no­ma, iš­si­la­vi­ni­mą, bu­vo stu­di­ja­vę ge­riau­sio­se už­sie­nio mo­kyk­lo­se. Vi­si mo­kė­jo vo­kiš­kai ir šia kal­ba ge­bė­jo reikš­ti la­bai niuan­suo­tas po­li­ti­nes idė­jas apie vals­ty­bę, ku­rios dar nė­ra, ir ją mums konst­ruo­ti 100 me­tų į prie­kį.

„Kaip ko­lek­ci­nin­kui, man la­bai įdo­mios int­ri­gos. Man bran­gu pa­ra­šai, au­tog­ra­fai, vos ne min­ti­nai iš­mo­kęs bu­vau ir da­bar at­skir­čiau, ku­rio brai­žu, kas ra­šy­ta. Re­konst­ra­vi­mo azar­tas nie­kaip neats­lūgs­ta“, – sa­kė L. Ma­žy­lis.

Vie­na­me iš su­si­ti­ki­mų prie pro­fe­so­riaus priė­jo as­muo, pri­si­sta­tęs dak­ta­ro Jur­gio Šau­lio pa­li­kuo­niu: „Kai tik pa­ma­tė­me jū­sų su­ras­tą Ak­tą, tuoj pa­sa­kė­me, čia – dė­dės ra­šy­se­na.“

Kad teks­tas ra­šy­tas J. Šau­lio, L. Ma­žy­lis nea­be­jo­ja. Lau­kia­ma, kol tai pa­tvir­tins teis­mo eks­per­tai.

Pa­sak L. Ma­žy­lio, Va­sa­rio 16 die­nos įvy­kiai re­konst­ruo­ja­mi va­lan­dų tiks­lu­mu, su daug­taš­kiais, neat­sa­ky­tais klau­si­mais. Ak­to eg­zemp­lio­rius prieš be­veik 100 me­tų Vil­niu­je bu­vo nu­neš­tas Vo­kie­ti­jos už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­te­ri­jos at­sto­vui, ku­ris čia re­zi­da­vo. Va­sa­rio 17-ąją, pir­mą va­lan­dą nak­ties, te­leg­ra­ma pa­sie­kė Ber­ly­ną su la­bai pik­tu prie­ra­šu, kad Lie­tu­vos Ta­ry­ba pa­siel­gė la­bai ra­di­ka­liai.

Nep­rik­lau­so­my­bės do­ku­men­to is­to­ri­ją ly­di ir de­tek­ty­vi­nės, ir ro­man­ti­nės pe­ri­pe­ti­jos.

„Gal at­si­ras, iš­plauks iš is­to­ri­jos ban­gų dar vie­nas Va­sa­rio 16-osios do­ku­men­tas su 20 pa­ra­šų: 1928 me­tais jis at­si­ra­do Kau­no laik­raš­čiuo­se 10-mečio pro­ga“, – apie ma­ši­nė­le at­spaus­tą Ak­tą sa­kė L. Ma­žy­lis.

Rei­kė­jo moks­li­nio tu­ris­to

Po pa­skai­tos L. Ma­žy­lis at­sa­kė į įvai­rius au­di­to­ri­jos klau­si­mus.

– Ko­kia yra jū­sų nuo­mo­nė dėl moks­lo me­tų prail­gi­ni­mo?

– Va gra­žiau­siai! Iš kar­to klau­si­mas 100 me­tų se­nu­mo! Po­li­ti­kos moks­luo­se yra ly­gi­na­mo­ji priei­ga. Kiek gi mo­ko­si bend­raam­žiai ki­to­se pa­na­šio­se kai­my­ni­nė­se vals­ty­bė­se? Ko ge­ro, vie­nur mo­ko­si il­giau, ki­tur trum­piau. Gal dau­giau tu­rė­tų bū­ti kal­ba­ma ne apie stu­di­jų truk­mę, o apie in­ten­sy­vu­mą. Lai­ko klau­si­mas man yra ant­raei­lis. Man svar­bu, kad į uni­ver­si­te­tą at­va­žiuo­ja žmo­gus, įgi­jęs daug pla­čių, gi­lių ži­nių, dar svar­biau, kai jis yra įgi­jęs ge­bė­ji­mą stu­di­juo­ti. Šiuo­lai­ki­nia­me in­for­ma­ci­nių tech­no­lo­gi­jų pa­sau­ly­je gal dar svar­biau tin­ka­mu bū­du at­si­rink­ti in­for­ma­ci­ją, nei ją il­gai stu­di­juo­ti.

Jei­gu ma­nęs, kai bu­vau jū­sų am­žiaus, pa­klaus­tų, ar tu no­ri dar il­giau mo­ky­tis, aiš­ku at­sa­ky­čiau, kad ne!

– Ko­dėl ži­no­mi is­to­ri­kai „neu­žuo­dė“, kad rei­kia va­žiuo­ti į Vo­kie­ti­ją ir su­ras­ti tą eg­zemp­lio­rių?

– Pir­miau­sia – tarp­dis­cip­li­niš­ku­mo klau­si­mas. Is­to­ri­kai yra pri­si­gė­rę tam tik­ros ru­ti­nos. Jie pa­siau­ko­ję ar­chy­vi­niam dar­bui. Fak­to jiems ieš­ko­ti ne­rei­kė­jo, kad fak­tas yra, nie­kas nea­be­jo­jo. Jie var­to­ja žo­dį ar­te­fak­tas – tai yra pa­ts do­ku­men­tas. Kar­tais net la­bai iš­di­džiai pa­sa­ko: ne is­to­ri­ko rei­ka­las, kas iš to, kad at­si­ra­do, pro­ce­sai ma­to­si taip pat.

O ta­da dar toks la­bai liūd­nas – su­vei­kė žmo­giš­ka­sis pa­vy­das. Ko­dėl at­ra­do ne jie, o kaž­kas ki­tas. Ir tuo la­biau, tu­riu pri­si­pa­žin­ti, aš bai­giau che­mi­jos fa­kul­te­tą, vė­liau pra­dė­jau dės­ty­ti po­li­ti­kos moks­lus. Is­to­ri­nio iš­si­la­vi­ni­mo, įpras­ti­nio is­to­ri­nio kam­po aš ne­tu­rė­jau. Gal tas ir bu­vo ge­rai.

Kal­bė­jau su is­to­ri­kais, ar­chy­vų, bib­lio­te­kų, mu­zie­jų dar­buo­to­jais, va­do­vais. Sa­kiau, ieš­ko­me, ieš­ko­me, bet ne­ran­da­me. O kur yra tie dok­to­ran­tai, ku­rie ge­rai mo­ka vo­kiš­kai? Da­bar to­kie klau­si­mai man pa­čiam nai­vūs. Sa­ko, nė­ra daug dok­to­ran­tų, ku­rie ty­ri­nė­tų tą lai­ko­tar­pį. Gal ma­gist­ran­tai ga­li su­ras­ti? Ir ma­gist­ran­tų nė­ra. Ta­da ba­ka­lau­ran­tai. Bet jie vo­kiš­kai ne­mo­ka. Sa­kau, tai da­bar man va­žiuo­ti? Ta­da ge­rai sa­ko, pro­fe­so­riau, jūs va­žiuo­ki­te.

Kai do­ku­men­tas at­si­ra­do ap­lan­ke, leng­va re­konst­ruo­ti, kad iki Liu­do Ma­žy­lio ten tur­būt ke­tu­ri Lie­tu­vos is­to­ri­kai bu­vo. Jie bu­vo prie pat to ap­lan­ko, tie­siog per tiek (pa­ro­do ma­žy­tį at­stu­mą – red. past.).

Paaiš­ki­ni­mas pa­pras­tas – tai ne­bu­vo jų tie­sio­gi­nis tiks­las. Tu­ri bū­ti moks­li­nis tu­ris­tas Liu­das Ma­žy­lis, dar ir ko­lek­ci­nin­kas, ku­ris iš­si­ke­lia sau tiks­lą ir ne­tu­ri jo­kių ga­ran­ti­jų, kad tik­rai su­ras.

Čia – fir­mos pa­slap­tis, bet ga­na vie­ša: ką Liu­das Ma­žy­lis vei­kia da­bar, per pu­sę me­tų, po su­ra­di­mo? Vėl va­ži­nė­ja po vi­so­kius ar­chy­vus, žiū­ri, ieš­ko kon­teks­ti­nių do­ku­men­tų.

O kaip, ma­no­te, se­ka­si? Grau­do­kai se­ka­si. O ta­da se­kė­si kaž­ko­kiu lem­ties lė­mi­mu. At­va­žiuo­ja vie­nas, at­va­žiuo­ja ki­tas, kaž­ku­riam tu­ri pa­si­sek­ti.

– Ža­dė­ta pre­mi­ja jū­sų ne­do­mi­no, bet ko­dėl anks­čiau ne­su­gal­vo­jo­te to pa­da­ry­ti?

– Sau­sio mė­ne­sį Liu­das Ma­žy­lis pa­tei­kė pa­raiš­kas į ar­chy­vus, su­pla­na­vo va­žiuo­ti ir su­pra­to, kad tai yra vo­kie­čių ar­chy­vai, vals­ty­bės įstai­ga, jie nea­ti­duos do­ku­men­to Liu­dui Ma­žy­liui į ki­še­nę, ne­bent jis tu­rė­tų la­bai pik­tų po­lin­kių. Žmo­gus ne­va­žia­vo vog­ti, jo­kiu bū­du.

Va­sa­rio 14 die­ną at­si­ra­do pa­siū­ly­mas: rei­kia su­ras­ti ir įteik­ti do­ku­men­tą Lie­tu­vos val­džiai.

Vie­na­me iš su­si­ti­ki­mų bu­vo su­gal­vo­ta taip: rei­kė­jo man pa­si­so­din­ti Lie­tu­vos Pre­zi­den­tę, nu­vež­ti į Vo­kie­ti­ją, į ar­chy­vą, pa­duo­ti ir sa­ky­ti: „Aš įtei­kiu.“ Ir ta­da pa­sii­mu mi­li­jo­ną. Bet iš tik­rų­jų aš ne­ga­liu at­vež­ti to, kas ne man pri­klau­so. Pap­ras­tas at­sa­ky­mas. To­dėl vi­sa­da tei­giu, jo­kio mi­li­jo­no pa­siū­ly­mo aš neiš­gir­dau. Tas pa­siū­ly­mas man ne­rea­lis­ti­nis.

Bet ky­la ki­tas klau­si­mas, la­bai ne­ge­ras, o gal kas nors tą ki­tą eg­zemp­lio­rių tu­ri? Ar­chy­vų būk­lė Lie­tu­vo­je yra keis­ta, pa­na­šu į tai, kad kaž­ka­da jie bu­vo iš­grobs­ty­ti. Ne taip tu­ri bū­ti vals­ty­bės ar­chy­vuo­se – man che­mi­kui, taip at­ro­do.

O dėl anks­čiau – ki­tas klau­si­mas. Jei trum­pai: ar­tė­jo vals­ty­bės 100-me­tis. Vi­sa jau­se­na dės­tė­si, kad kaž­kas da­ro­ma ne iki ga­lo. Rei­kia nu­va­žiuo­ti. Nai­viai at­ro­dė, bet kaip ma­to­te, re­zul­ta­tas bu­vo.

– Ko­dėl neat­ras­tas ori­gi­na­las Lie­tu­vo­je?

– Ma­šin­raš­ti­nis do­ku­men­tas, ga­li bū­ti, yra kaž­kie­no kaž­ka­da pri­glob­tas vi­siš­kai ne­tei­sė­tai. Bet ta­da pra­si­de­da kal­bos apie dar ki­tus eg­zemp­lio­rius. Is­to­ri­kų įdieg­ta: ši­tas do­ku­men­tas ne­la­bai gra­žus, dak­ta­rui J. Ba­sa­na­vi­čiui įteik­tas dar vie­nas, šva­rus, gra­žus su 20 pa­ra­šų.

Gal tas do­ku­men­tas pas J. Ba­sa­na­vi­čių yra pa­grin­di­nis? Yra le­gen­da, kar­tais no­riu ti­kė­ti, kar­tais ne­ti­kė­ti. 1927 me­tų va­sa­rio mė­ne­sį Vil­niu­je dak­ta­ras J. Ba­sa­na­vi­čius, se­nas, li­go­tas žmo­gus, kaž­ko li­po sa­vo bib­lio­te­ko­je ant la­bai aukš­tų ko­pė­čių. Kri­to – čia jau yra is­to­ri­nis fak­tas – su­si­tren­kė inks­tus ir nu­mi­rė 1927 me­tų va­sa­rio 16 die­ną. Le­gen­da yra la­bai įti­ki­na­ma – gal jis 9-osioms me­ti­nėms nu­ta­rė iš­trauk­ti iš kny­gos pus­la­pių dar vie­ną eg­zemp­lio­rių? Le­gen­dos įsi­tvir­ti­na ir vie­ną die­ną gal at­si­sklei­džia, gal ne.

Ne taip daug pa­sau­ly­je yra tau­tų, ku­rioms dings­ta pa­grin­di­niai do­ku­men­tai. Lat­viams, es­tams nie­ko ne­rei­kia ieš­ko­ti.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

„Se­kė­si kaž­ko­kiu lem­ties lė­mi­mu, – apie 2017 metų ko­vo 29 die­nos at­ra­di­mą sa­kė pro­fe­so­rius Liu­das Ma­žy­lis. – Tu­ri bū­ti moks­li­nis tu­ris­tas Liu­das Ma­žy­lis, dar ir ko­lek­ci­nin­kas, ku­ris iš­si­ke­lia sau tiks­lą ir ne­tu­ri jo­kių ga­ran­ti­jų, kad tik­rai su­ras.“

Pro­fe­so­rius Liu­das Ma­žy­lis sa­ko, kad Va­sa­rio 16-osios Ak­tas bu­vo din­gęs fi­zi­ne pra­sme – kaip po­pie­rius. Ak­to idė­ja nie­ka­da ne­bu­vo din­gu­si.