
Naujausios
Ne milijonas nuvedė prie Vasario 16-osios Akto
Šiauliuose viešėjęs profesorius Liudas Mažylis laiką išdėsto į dvi epochas: iki ir po 2017 metų kovo 29 dienos, kai Berlyne rado Vasario 16-osios Aktą. Ar iki Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečio minėjimo atsiras naujų, skandalingų atradimų?
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Intrigų lieka
Šiaulių Simono Daukanto gimnazijoje Kauno Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius L. Mažylis skaitė paskaitą „Formula“ apie beveik 100 metų senumo įvykius: kaip Lietuva atkeliavo iki Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto, ir kaip atsitiko, kad pagaliau dokumentas buvo surastas.
„Prieš pusmetį, kovo 29 dieną, šis, mano nuomone, labai gražus dokumentas atsirado Berlyne. Jis buvo pasislėpęs Vokietijos užsienio reikalų ministerijos politiniame archyve. Galima būtų sakyti, kad jis ten išgulėjo 99 metus, bet ir tai būtų truputį netiesa, nes per tuos 99 metus dokumentas smarkiai paklaidžiojo Antrojo pasaulinio karo metais“, – sakė L. Mažylis.
VDU L. Mažylis dėsto politologijos kursus. Pasak profesoriaus, Akto paieškoms reikėjo įvairių žinių: mokėti vokiečių kalbą, susigaudyti istoriniuose, politikos procesuose. L. Mažyliui padėjo ir kolekcininko aistra.
„Jūs puikiai jaučiate, kad kovo 29 dieną istorija nenutrūko, visi laukiame šimtmečio, 2018 metų Vasario16-osios, – sakė L. Mažylis. – Vasario 16-osios Aktas ilgam buvo dingęs fizine prasme – kaip popierius. Mes negalime sakyti, kad Akto idėja buvo kur nors dingusi, nors per 100 metų ją buvo bandoma prigniaužti, prislopinti, kraują teko lieti dėl to, kad idėja pagaliau įsitvirtintų. Ir ji įsitvirtino.“
Skaidrėse L. Mažylis rodė 1917 metų liepos, rugsėjo, gruodžio, 1918 metų sausio mėnesių dokumentų kopijas. Jo teigimu, retenybių galima rasti ir Lietuvos archyvuose, saugyklose, bibliotekose.
Aptardamas dvidešimties signatarų nuotrauką, L. Mažylis paminėjo ir keturis signatarus, kurie mokėsi Šiauliuose. „Manęs klausė: keturi – Šiauliams reikšmingesni? Sakiau, ne, ne, ne, visi 20 Lietuvai vienodai turi būti reikšmingi. Nors nieko negali padaryti, kiekvienas gali turėti savo favoritą, labiau mėgstamą istorinę asmenybę.“
Signatarai, pasak profesoriaus, buvo išskirtinės asmenybės, turėjo puikiausią, kiek tuo metu įmanoma, išsilavinimą, buvo studijavę geriausiose užsienio mokyklose. Visi mokėjo vokiškai ir šia kalba gebėjo reikšti labai niuansuotas politines idėjas apie valstybę, kurios dar nėra, ir ją mums konstruoti 100 metų į priekį.
„Kaip kolekcininkui, man labai įdomios intrigos. Man brangu parašai, autografai, vos ne mintinai išmokęs buvau ir dabar atskirčiau, kurio braižu, kas rašyta. Rekonstravimo azartas niekaip neatslūgsta“, – sakė L. Mažylis.
Viename iš susitikimų prie profesoriaus priėjo asmuo, prisistatęs daktaro Jurgio Šaulio palikuoniu: „Kai tik pamatėme jūsų surastą Aktą, tuoj pasakėme, čia – dėdės rašysena.“
Kad tekstas rašytas J. Šaulio, L. Mažylis neabejoja. Laukiama, kol tai patvirtins teismo ekspertai.
Pasak L. Mažylio, Vasario 16 dienos įvykiai rekonstruojami valandų tikslumu, su daugtaškiais, neatsakytais klausimais. Akto egzempliorius prieš beveik 100 metų Vilniuje buvo nuneštas Vokietijos užsienio reikalų ministerijos atstovui, kuris čia rezidavo. Vasario 17-ąją, pirmą valandą nakties, telegrama pasiekė Berlyną su labai piktu prierašu, kad Lietuvos Taryba pasielgė labai radikaliai.
Nepriklausomybės dokumento istoriją lydi ir detektyvinės, ir romantinės peripetijos.
„Gal atsiras, išplauks iš istorijos bangų dar vienas Vasario 16-osios dokumentas su 20 parašų: 1928 metais jis atsirado Kauno laikraščiuose 10-mečio proga“, – apie mašinėle atspaustą Aktą sakė L. Mažylis.
Reikėjo mokslinio turisto
Po paskaitos L. Mažylis atsakė į įvairius auditorijos klausimus.
– Kokia yra jūsų nuomonė dėl mokslo metų prailginimo?
– Va gražiausiai! Iš karto klausimas 100 metų senumo! Politikos moksluose yra lyginamoji prieiga. Kiek gi mokosi bendraamžiai kitose panašiose kaimyninėse valstybėse? Ko gero, vienur mokosi ilgiau, kitur trumpiau. Gal daugiau turėtų būti kalbama ne apie studijų trukmę, o apie intensyvumą. Laiko klausimas man yra antraeilis. Man svarbu, kad į universitetą atvažiuoja žmogus, įgijęs daug plačių, gilių žinių, dar svarbiau, kai jis yra įgijęs gebėjimą studijuoti. Šiuolaikiniame informacinių technologijų pasaulyje gal dar svarbiau tinkamu būdu atsirinkti informaciją, nei ją ilgai studijuoti.
Jeigu manęs, kai buvau jūsų amžiaus, paklaustų, ar tu nori dar ilgiau mokytis, aišku atsakyčiau, kad ne!
– Kodėl žinomi istorikai „neužuodė“, kad reikia važiuoti į Vokietiją ir surasti tą egzempliorių?
– Pirmiausia – tarpdiscipliniškumo klausimas. Istorikai yra prisigėrę tam tikros rutinos. Jie pasiaukoję archyviniam darbui. Fakto jiems ieškoti nereikėjo, kad faktas yra, niekas neabejojo. Jie vartoja žodį artefaktas – tai yra pats dokumentas. Kartais net labai išdidžiai pasako: ne istoriko reikalas, kas iš to, kad atsirado, procesai matosi taip pat.
O tada dar toks labai liūdnas – suveikė žmogiškasis pavydas. Kodėl atrado ne jie, o kažkas kitas. Ir tuo labiau, turiu prisipažinti, aš baigiau chemijos fakultetą, vėliau pradėjau dėstyti politikos mokslus. Istorinio išsilavinimo, įprastinio istorinio kampo aš neturėjau. Gal tas ir buvo gerai.
Kalbėjau su istorikais, archyvų, bibliotekų, muziejų darbuotojais, vadovais. Sakiau, ieškome, ieškome, bet nerandame. O kur yra tie doktorantai, kurie gerai moka vokiškai? Dabar tokie klausimai man pačiam naivūs. Sako, nėra daug doktorantų, kurie tyrinėtų tą laikotarpį. Gal magistrantai gali surasti? Ir magistrantų nėra. Tada bakalaurantai. Bet jie vokiškai nemoka. Sakau, tai dabar man važiuoti? Tada gerai sako, profesoriau, jūs važiuokite.
Kai dokumentas atsirado aplanke, lengva rekonstruoti, kad iki Liudo Mažylio ten turbūt keturi Lietuvos istorikai buvo. Jie buvo prie pat to aplanko, tiesiog per tiek (parodo mažytį atstumą – red. past.).
Paaiškinimas paprastas – tai nebuvo jų tiesioginis tikslas. Turi būti mokslinis turistas Liudas Mažylis, dar ir kolekcininkas, kuris išsikelia sau tikslą ir neturi jokių garantijų, kad tikrai suras.
Čia – firmos paslaptis, bet gana vieša: ką Liudas Mažylis veikia dabar, per pusę metų, po suradimo? Vėl važinėja po visokius archyvus, žiūri, ieško kontekstinių dokumentų.
O kaip, manote, sekasi? Graudokai sekasi. O tada sekėsi kažkokiu lemties lėmimu. Atvažiuoja vienas, atvažiuoja kitas, kažkuriam turi pasisekti.
– Žadėta premija jūsų nedomino, bet kodėl anksčiau nesugalvojote to padaryti?
– Sausio mėnesį Liudas Mažylis pateikė paraiškas į archyvus, suplanavo važiuoti ir suprato, kad tai yra vokiečių archyvai, valstybės įstaiga, jie neatiduos dokumento Liudui Mažyliui į kišenę, nebent jis turėtų labai piktų polinkių. Žmogus nevažiavo vogti, jokiu būdu.
Vasario 14 dieną atsirado pasiūlymas: reikia surasti ir įteikti dokumentą Lietuvos valdžiai.
Viename iš susitikimų buvo sugalvota taip: reikėjo man pasisodinti Lietuvos Prezidentę, nuvežti į Vokietiją, į archyvą, paduoti ir sakyti: „Aš įteikiu.“ Ir tada pasiimu milijoną. Bet iš tikrųjų aš negaliu atvežti to, kas ne man priklauso. Paprastas atsakymas. Todėl visada teigiu, jokio milijono pasiūlymo aš neišgirdau. Tas pasiūlymas man nerealistinis.
Bet kyla kitas klausimas, labai negeras, o gal kas nors tą kitą egzempliorių turi? Archyvų būklė Lietuvoje yra keista, panašu į tai, kad kažkada jie buvo išgrobstyti. Ne taip turi būti valstybės archyvuose – man chemikui, taip atrodo.
O dėl anksčiau – kitas klausimas. Jei trumpai: artėjo valstybės 100-metis. Visa jausena dėstėsi, kad kažkas daroma ne iki galo. Reikia nuvažiuoti. Naiviai atrodė, bet kaip matote, rezultatas buvo.
– Kodėl neatrastas originalas Lietuvoje?
– Mašinraštinis dokumentas, gali būti, yra kažkieno kažkada priglobtas visiškai neteisėtai. Bet tada prasideda kalbos apie dar kitus egzempliorius. Istorikų įdiegta: šitas dokumentas nelabai gražus, daktarui J. Basanavičiui įteiktas dar vienas, švarus, gražus su 20 parašų.
Gal tas dokumentas pas J. Basanavičių yra pagrindinis? Yra legenda, kartais noriu tikėti, kartais netikėti. 1927 metų vasario mėnesį Vilniuje daktaras J. Basanavičius, senas, ligotas žmogus, kažko lipo savo bibliotekoje ant labai aukštų kopėčių. Krito – čia jau yra istorinis faktas – susitrenkė inkstus ir numirė 1927 metų vasario 16 dieną. Legenda yra labai įtikinama – gal jis 9-osioms metinėms nutarė ištraukti iš knygos puslapių dar vieną egzempliorių? Legendos įsitvirtina ir vieną dieną gal atsiskleidžia, gal ne.
Ne taip daug pasaulyje yra tautų, kurioms dingsta pagrindiniai dokumentai. Latviams, estams nieko nereikia ieškoti.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
„Sekėsi kažkokiu lemties lėmimu, – apie 2017 metų kovo 29 dienos atradimą sakė profesorius Liudas Mažylis. – Turi būti mokslinis turistas Liudas Mažylis, dar ir kolekcininkas, kuris išsikelia sau tikslą ir neturi jokių garantijų, kad tikrai suras.“
Profesorius Liudas Mažylis sako, kad Vasario 16-osios Aktas buvo dingęs fizine prasme – kaip popierius. Akto idėja niekada nebuvo dingusi.