Naujakurystės programa gelbėtų kaimą

Sa­vi­val­dy­bė tu­rė­tų su­pirk­ti tuš­čias so­dy­bas

– Per tris­de­šimt pa­sta­rų­jų me­tų Kel­mės ra­jo­ne iš­ny­ko de­šim­tys kai­mų. Juo­se ne­li­ko nė vie­no gy­ven­to­jo. Tik ūki­nin­kų aria­ma že­mė. Pa­na­ši si­tua­ci­ja ir dau­ge­ly­je ki­tų ša­lies ra­jo­nų. Jūs tvir­ti­na­te, kad kai­mą dar įma­no­ma iš­gel­bė­ti. Ką siū­lo­te?

– Jau nuo to lai­ko, kai at­si­kė­liau į tė­vų so­dy­bą Skruz­dė­ly­nės vien­sė­dy­je, gal­vo­ju apie Nau­ja­ku­rys­tės pro­gra­mą. Aš į sa­vo gim­ti­nę grį­žau. Čia au­gi­nu dar­žo­ves, Že­mai­tu­kų veis­lės žir­gus. Ta­čiau to­kių žmo­nių kaip aš – ne­daug.

Kai­mas sens­ta. Tė­vai išei­na Am­ži­ny­bėn. Vai­kai už­sie­niuo­se ar­ba did­mies­čiuo­se jau įsi­tvir­ti­nę, su­kū­rę šei­mas. Nie­kam ne­rei­ka­lin­gos so­dy­bos nyks­ta. Jos ga­lė­tų tap­ti jau­nų, šian­dien pra­de­dan­čių kur­ti gy­ve­ni­mą šei­mų pa­sto­ge. Juk yra elekt­ra, ki­tos ko­mu­ni­ka­ci­jos, kie­mai, ūki­niai pa­sta­tai.

Tarp jau­nų ir bran­des­nio am­žiaus žmo­nių no­ro gy­ven­ti kai­me dau­gė­ja. Kai­mo erd­vę, lais­vę, ge­rą orą, ra­my­bę ver­ti­na vis dau­giau nuo mies­to triukš­mo no­rin­čių pa­bėg­ti žmo­nių. Tik jiems gal­būt trūks­ta in­for­ma­ci­jos. Nes kai ku­rių iš­tuš­tė­ju­sių kai­mo so­dy­bų nie­kas nė ne­si­rū­pi­na par­duo­ti.

Pa­ši­lės kraš­te, pa­lei Žio­gės upe­lį, yra tuš­čios be­ne pen­kios so­dy­bos.

Nau­ja­ku­rys­tės pro­gra­mos es­mė bū­tų skleis­ti kuo dau­giau in­for­ma­ci­jos. Sa­vi­val­dy­bės ga­lė­tų nu­ma­ty­ti bent da­lį biu­dže­to, kad su­pirk­tų iš­tuš­tė­ju­sias so­dy­bas. Po to ieš­ko­tų jau­nų šei­mų ir kvies­tų jas grįž­ti į Lie­tu­vos kai­mą.

Ke­le­tą me­tų jau­na šei­ma ga­lė­tų gy­ven­ti so­dy­bo­je, ją tvar­ky­ti, o po to da­li­mis iš­si­mo­kė­ti sa­vi­val­dy­bei už būs­tą.

Pa­na­ši pro­gra­ma vei­kė 1919– 1920 me­tais. Ir kai­mas tuo me­tu ta­po gy­vy­bin­ges­nis. Tuo­met Lie­tu­vo­je bu­vo pa­sta­ty­ta tūks­tan­tis mo­kyk­lų. O mes pa­sta­ruo­ju lai­ku tiek pat mo­kyk­lų, tik­riau­siai, bū­si­me už­da­rę.

Že­mės ir pra­mo­gų!

– Ta­čiau prie so­dy­bų esan­čią že­mę, dar sa­vi­nin­kams esant gy­viems, daž­niau­sia jau bū­na nu­pir­kę stam­bie­ji ūki­nin­kai. Ką veik­tų jau­ni­mas kai­me be že­mės? Be to, ir gy­ve­ni­mas čia ta­pęs ga­na niū­rus.

– Su­tin­ku. Stam­bie­ji ūki­nin­kai daž­nai gi­ria­si tai vie­nur, tai ki­tur nu­pir­kę že­mės. Pa­si­di­džiuo­da­mi va­žiuo­ja bran­giais au­to­mo­bi­liais. Lau­kus aria po pu­sę mi­li­jo­no kai­nuo­jan­čiais trak­to­riais.

Bet jie su­nai­ki­na smul­kes­nius ir vi­du­ti­nius ūkius. Kai­me ne­be­lie­ka žmo­nių. Jie ir­gi tų tūks­tan­čių ar šim­tų hek­ta­rų ne­nu­si­neš į ka­pus. O bū­tų dau­giau smul­kes­nių ūke­lių – kai­mas tap­tų gy­vy­bin­ges­nis.

Ma­nau, jog bent da­lį to, kas dar li­ko, ga­lė­tų iš­gel­bė­ti Nau­ja­ku­rys­tės pro­gra­ma.

Kai­mo tuš­tė­ji­mo blo­gį grei­tai pa­jus ir pa­tys stam­bie­ji ūki­nin­kai. Jau da­bar trūks­ta dar­bo jė­gos.

O dėl pra­mo­gų – vis­kas pri­klau­so nuo pa­čių žmo­nių. Tik rei­kia, kad kas nors pa­ro­dy­tų kryp­tį. Ko­dėl neat­gai­vi­nus kai­me šo­kių, ge­gu­ži­nių? Žmo­nės tap­tų drau­giš­kes­ni, bend­ruo­me­niš­kes­ni, ati­trūk­tų nuo kom­piu­te­rių ir ki­to dirb­ti­nio in­te­lek­to. To­kius ren­gi­nius pro­pa­guo­ja et­no­kul­tū­ros ži­no­vas kel­miš­kis Val­das Rut­kū­nas. Ko­kie po­pu­lia­rūs jo ren­gia­mi nak­ti­šo­kiai! Į juos pri­va­žiuo­da­vo en­tu­zias­tų net iš už­sie­nio.

Pa­vyz­džiui, Kar­šu­vos pi­lia­vie­tė­je, gam­to­je bu­vo pa­sta­ty­ta ope­ra "Pi­lė­nai". Ten ak­to­riais ta­po ir ma­no že­mai­tu­kai žir­gai. Ko­dėl to­kių ren­gi­nių ne­ga­lė­tų bū­ti dau­giau? Juk kai­mo žmo­nės – iš­ra­din­gi, kū­ry­bin­gi, tu­ri hu­mo­ro jaus­mą.

Ne pro ša­lį bū­tų ir pa­pro­čių moks­lo at­si­ra­di­mas. Vai­kus lie­tu­vių pa­pro­čių bū­tų ga­li­ma pra­dė­ti mo­ky­ti jau dar­že­ly­je ir iki pat mo­kyk­los bai­gi­mo. An­tai Skuo­do ra­jo­ne dar­že­lio auk­lė­to­jos vai­kus mo­ko šne­kė­ti že­mai­tiš­kai. O vai­kai, su­grį­žę iš mo­kyk­los, mo­ko sa­vo tė­vus.

Dė­me­sys eko­lo­gi­jai

– Iš tie­sų gai­la nyks­tan­čio kai­mo. Gai­la vai­kų, be­si­mur­dan­čių did­mies­čiuo­se ar­ba ken­čian­čių at­skir­tį nuo gim­ti­nės už­sie­ny­je. Bet jie tvir­ti­na, jog mies­tuo­se ir už­sie­ny­je dau­giau ga­li­my­bių. Ant­ra ver­tus, ga­li­my­bių dau­giau tik pa­si­nau­do­ti jo­mis ne vi­suo­met už­ten­ka lai­ko ir lė­šų. Ką pa­gal Jū­sų siū­lo­mą pro­gra­mą jau­ni­mas ga­lė­tų veik­ti kai­me? Tik gy­ven­ti ir va­ži­nė­ti į dar­bą mies­tuo­se? Ar pa­tys kur­ti dar­bo vie­tas?

– Ga­li­mas ir vie­nas, ir ki­tas va­rian­tas. Iš­si­la­vi­nęs žmo­gus, ko ge­ro no­rės va­ži­nė­ti dirb­ti į mies­tą. O gal su­kurs vers­lą kai­me? Ko­dėl, pa­vyz­džiui, nea­ti­da­rius avi­kai­lių per­dir­bi­mo įmo­nė­lės? Pas­kui siu­vi­mo ce­cho. Juk avies kai­lis – pui­ki eko­lo­giš­ka me­džia­ga vai­kų kai­li­nu­kams, lie­me­nėms, šle­pe­tėms ir ki­tiems da­ly­kams. Da­bar gi po 50 tūks­tan­čių avi­ka­lių kas­met už­ka­sa­me į že­mę.

Gal­vo­jant apie eko­lo­gi­ją ir iš dė­vė­tų rū­bų bū­tų ga­li­ma siū­ti daug­kar­ti­nio nau­do­ji­mo mai­še­lius pre­kėms.

Jau yra ne vie­nas kai­mo vers­lo pa­vyz­dys. An­tai Kra­žiuo­se jau­na Ba­ku­čių šei­ma ga­mi­no ke­ba­bus, jais pre­kia­vo. Da­bar iš­plė­tė vers­lą, įsi­gi­jo da­lį na­mo mies­te­ly­je, jį su­tvar­kė, o tuo pa­čiu pa­puo­šė Kra­žius.

Kark­lė­nuo­se But­kų šei­ma įkū­rė ke­pyk­lė­lę. Ga­li­my­bių ir kai­me yra. Tik rei­kia šiek tiek kū­ry­biš­ku­mo ir val­džios pa­lai­ky­mo.

Ga­liau­siai, ga­li­ma iš­nau­do­ti ir sa­vo kraš­to gam­tą. An­tai Pa­ši­lės miš­kas, ku­ria­me bū­tų ga­li­ma pa­si­vaikš­čio­ti su šiau­rie­tiš­ko­mis laz­do­mis, pa­jo­di­nė­ti že­mai­tu­kais.

Va­ba­liu­ko eže­rė­lis, 350 me­tų se­nu­mo ąžuo­las, Die­vo pė­dos ak­me­nė­lis. Ir per­nak­vo­ti bū­tų ga­li­ma kai­mo pir­kio­je ar­ba Pa­ši­lės dau­gia­funk­cia­me cent­re. Pui­kiau­sia kai­mo tu­riz­mo idė­ja.

– Pa­vyz­džiu ga­lė­tų bū­ti ir Jū­sų pa­ties vers­las. Au­gi­na­te dar­žo­ves, jas ve­ža­te par­duo­ti į mies­tus. Vei­sia­te že­mai­tu­kus.

– Pas­ta­ruo­ju me­tu ve­žu dar­žo­ves į Vil­nių. Mū­sų ūki­nin­kus ten pre­kiau­ti pa­kvie­tė vie­tos bend­ruo­me­nė. Ati­tin­ka­mo­mis die­no­mis tur­ge­liui pa­sky­rė krep­ši­nio aikš­te­lę ša­lia Brež­ne­vo lai­kais sta­ty­tų dau­gia­bu­čių na­mų. Ten, ma­tyt, būs­tai pi­ges­ni. Gy­ve­na daug jau­nų šei­mų. Jos mie­lai per­ka kai­miš­ką pro­duk­ci­ją. Ne­rei­kia jo­kių plas­ti­ki­nių mai­še­lių ar pa­kuo­čių. Žmo­nės at­si­ne­ša sa­vo dė­žu­tes.

Pla­nuo­ja­me įsteig­ti ir ūki­nin­kų par­duo­tu­vė­lę. Bend­ruo­me­nė tam tiks­lui su­ra­do 140 kvad­ra­ti­nių met­rų pa­tal­pas.

– Bet dar­žo­ves vež­ti į Vil­nių – to­li. Ar ap­si­mo­ka toks vers­las?

– Nė­ra la­bai nau­din­gas. Ge­riau bū­tų, jei sa­vi­val­dy­bės pirk­tų vie­tos ūki­nin­kų pro­duk­ci­ją mo­kyk­lų, dar­že­lių val­gyk­loms, li­go­ni­nėms, ka­riuo­me­nei.

Sa­vi­val­dy­bės dangs­to­si Vie­šų­jų pir­ki­mų įsta­ty­mu. Bet Uk­mer­gė priė­mė spren­di­mą mai­tin­ti žmo­nes sa­vo kraš­to ūki­nin­kų pro­duk­ci­ja, ir nie­kas to neužd­rau­dė.

Dau­gu­ma val­di­nin­kų – kaž­ko­kie už­glu­šin­ti. Bi­jo nau­jo­vių. Kaip svo­gū­nai įsi­vy­nio­ję į sa­vo luo­bą. Ka­da jį pra­mu­ši­me?