Naujakurystės programa gelbėtų kaimą

Reginos MUSNECKIENĖS nuotr.
Ūki­nin­kas Ma­ri­jus Če­ka­vi­čius sa­ko, jog vie­tos pro­duk­ci­jos var­to­ji­mas bū­tų nau­din­gas ne tik gy­ven­to­jų svei­ka­tai, bet ir ap­lin­kai. Iš­mes­tu­me ma­žiau pa­kuo­čių.
Dar ne­se­niai mies­tų gat­vė­mis va­ži­nė­jo ga­lin­ga ūki­nin­kų tech­ni­ka. Ūki­nin­kai pro­tes­ta­vo dėl ke­ti­ni­mų ma­žin­ti leng­va­tas. Trak­to­rių lan­guo­se įrė­min­ti pla­ka­tai skel­bė: "Lie­tu­va, ta­vo kai­mas mirš­ta".
Ar dar įma­no­ma iš­gel­bė­ti nyks­tan­čius kai­mus, kai juo­se ma­žė­ja žmo­nių, už­da­ro­mos mo­kyk­los, bib­lio­te­kos, me­di­ci­nos punk­tai, kul­tū­ros na­mai?
Kel­mės ra­jo­ne, Kra­žių se­niū­ni­jos Skruz­dė­ly­nės vien­sė­dy­je, gy­ve­nan­tis ūki­nin­kas Ma­ri­jus Če­ka­vi­čius sa­ko, jog nyks­tan­tį kai­mą ga­lė­tų iš­gel­bė­ti Nau­ja­ku­rys­tės pro­gra­ma, o kli­ma­to kai­tą ma­žin­tų vie­tos ūki­nin­kų išau­gin­tos pro­duk­ci­jos var­to­ji­mas.

Sa­vi­val­dy­bė tu­rė­tų su­pirk­ti tuš­čias so­dy­bas

– Per tris­de­šimt pa­sta­rų­jų me­tų Kel­mės ra­jo­ne iš­ny­ko de­šim­tys kai­mų. Juo­se ne­li­ko nė vie­no gy­ven­to­jo. Tik ūki­nin­kų aria­ma že­mė. Pa­na­ši si­tua­ci­ja ir dau­ge­ly­je ki­tų ša­lies ra­jo­nų. Jūs tvir­ti­na­te, kad kai­mą dar įma­no­ma iš­gel­bė­ti. Ką siū­lo­te?

– Jau nuo to lai­ko, kai at­si­kė­liau į tė­vų so­dy­bą Skruz­dė­ly­nės vien­sė­dy­je, gal­vo­ju apie Nau­ja­ku­rys­tės pro­gra­mą. Aš į sa­vo gim­ti­nę grį­žau. Čia au­gi­nu dar­žo­ves, Že­mai­tu­kų veis­lės žir­gus. Ta­čiau to­kių žmo­nių kaip aš – ne­daug.

Kai­mas sens­ta. Tė­vai išei­na Am­ži­ny­bėn. Vai­kai už­sie­niuo­se ar­ba did­mies­čiuo­se jau įsi­tvir­ti­nę, su­kū­rę šei­mas. Nie­kam ne­rei­ka­lin­gos so­dy­bos nyks­ta. Jos ga­lė­tų tap­ti jau­nų, šian­dien pra­de­dan­čių kur­ti gy­ve­ni­mą šei­mų pa­sto­ge. Juk yra elekt­ra, ki­tos ko­mu­ni­ka­ci­jos, kie­mai, ūki­niai pa­sta­tai.

Tarp jau­nų ir bran­des­nio am­žiaus žmo­nių no­ro gy­ven­ti kai­me dau­gė­ja. Kai­mo erd­vę, lais­vę, ge­rą orą, ra­my­bę ver­ti­na vis dau­giau nuo mies­to triukš­mo no­rin­čių pa­bėg­ti žmo­nių. Tik jiems gal­būt trūks­ta in­for­ma­ci­jos. Nes kai ku­rių iš­tuš­tė­ju­sių kai­mo so­dy­bų nie­kas nė ne­si­rū­pi­na par­duo­ti.

Pa­ši­lės kraš­te, pa­lei Žio­gės upe­lį, yra tuš­čios be­ne pen­kios so­dy­bos.

Nau­ja­ku­rys­tės pro­gra­mos es­mė bū­tų skleis­ti kuo dau­giau in­for­ma­ci­jos. Sa­vi­val­dy­bės ga­lė­tų nu­ma­ty­ti bent da­lį biu­dže­to, kad su­pirk­tų iš­tuš­tė­ju­sias so­dy­bas. Po to ieš­ko­tų jau­nų šei­mų ir kvies­tų jas grįž­ti į Lie­tu­vos kai­mą.

Ke­le­tą me­tų jau­na šei­ma ga­lė­tų gy­ven­ti so­dy­bo­je, ją tvar­ky­ti, o po to da­li­mis iš­si­mo­kė­ti sa­vi­val­dy­bei už būs­tą.

Pa­na­ši pro­gra­ma vei­kė 1919– 1920 me­tais. Ir kai­mas tuo me­tu ta­po gy­vy­bin­ges­nis. Tuo­met Lie­tu­vo­je bu­vo pa­sta­ty­ta tūks­tan­tis mo­kyk­lų. O mes pa­sta­ruo­ju lai­ku tiek pat mo­kyk­lų, tik­riau­siai, bū­si­me už­da­rę.

Že­mės ir pra­mo­gų!

– Ta­čiau prie so­dy­bų esan­čią že­mę, dar sa­vi­nin­kams esant gy­viems, daž­niau­sia jau bū­na nu­pir­kę stam­bie­ji ūki­nin­kai. Ką veik­tų jau­ni­mas kai­me be že­mės? Be to, ir gy­ve­ni­mas čia ta­pęs ga­na niū­rus.

– Su­tin­ku. Stam­bie­ji ūki­nin­kai daž­nai gi­ria­si tai vie­nur, tai ki­tur nu­pir­kę že­mės. Pa­si­di­džiuo­da­mi va­žiuo­ja bran­giais au­to­mo­bi­liais. Lau­kus aria po pu­sę mi­li­jo­no kai­nuo­jan­čiais trak­to­riais.

Bet jie su­nai­ki­na smul­kes­nius ir vi­du­ti­nius ūkius. Kai­me ne­be­lie­ka žmo­nių. Jie ir­gi tų tūks­tan­čių ar šim­tų hek­ta­rų ne­nu­si­neš į ka­pus. O bū­tų dau­giau smul­kes­nių ūke­lių – kai­mas tap­tų gy­vy­bin­ges­nis.

Ma­nau, jog bent da­lį to, kas dar li­ko, ga­lė­tų iš­gel­bė­ti Nau­ja­ku­rys­tės pro­gra­ma.

Kai­mo tuš­tė­ji­mo blo­gį grei­tai pa­jus ir pa­tys stam­bie­ji ūki­nin­kai. Jau da­bar trūks­ta dar­bo jė­gos.

O dėl pra­mo­gų – vis­kas pri­klau­so nuo pa­čių žmo­nių. Tik rei­kia, kad kas nors pa­ro­dy­tų kryp­tį. Ko­dėl neat­gai­vi­nus kai­me šo­kių, ge­gu­ži­nių? Žmo­nės tap­tų drau­giš­kes­ni, bend­ruo­me­niš­kes­ni, ati­trūk­tų nuo kom­piu­te­rių ir ki­to dirb­ti­nio in­te­lek­to. To­kius ren­gi­nius pro­pa­guo­ja et­no­kul­tū­ros ži­no­vas kel­miš­kis Val­das Rut­kū­nas. Ko­kie po­pu­lia­rūs jo ren­gia­mi nak­ti­šo­kiai! Į juos pri­va­žiuo­da­vo en­tu­zias­tų net iš už­sie­nio.

Pa­vyz­džiui, Kar­šu­vos pi­lia­vie­tė­je, gam­to­je bu­vo pa­sta­ty­ta ope­ra "Pi­lė­nai". Ten ak­to­riais ta­po ir ma­no že­mai­tu­kai žir­gai. Ko­dėl to­kių ren­gi­nių ne­ga­lė­tų bū­ti dau­giau? Juk kai­mo žmo­nės – iš­ra­din­gi, kū­ry­bin­gi, tu­ri hu­mo­ro jaus­mą.

Ne pro ša­lį bū­tų ir pa­pro­čių moks­lo at­si­ra­di­mas. Vai­kus lie­tu­vių pa­pro­čių bū­tų ga­li­ma pra­dė­ti mo­ky­ti jau dar­že­ly­je ir iki pat mo­kyk­los bai­gi­mo. An­tai Skuo­do ra­jo­ne dar­že­lio auk­lė­to­jos vai­kus mo­ko šne­kė­ti že­mai­tiš­kai. O vai­kai, su­grį­žę iš mo­kyk­los, mo­ko sa­vo tė­vus.

Dė­me­sys eko­lo­gi­jai

– Iš tie­sų gai­la nyks­tan­čio kai­mo. Gai­la vai­kų, be­si­mur­dan­čių did­mies­čiuo­se ar­ba ken­čian­čių at­skir­tį nuo gim­ti­nės už­sie­ny­je. Bet jie tvir­ti­na, jog mies­tuo­se ir už­sie­ny­je dau­giau ga­li­my­bių. Ant­ra ver­tus, ga­li­my­bių dau­giau tik pa­si­nau­do­ti jo­mis ne vi­suo­met už­ten­ka lai­ko ir lė­šų. Ką pa­gal Jū­sų siū­lo­mą pro­gra­mą jau­ni­mas ga­lė­tų veik­ti kai­me? Tik gy­ven­ti ir va­ži­nė­ti į dar­bą mies­tuo­se? Ar pa­tys kur­ti dar­bo vie­tas?

– Ga­li­mas ir vie­nas, ir ki­tas va­rian­tas. Iš­si­la­vi­nęs žmo­gus, ko ge­ro no­rės va­ži­nė­ti dirb­ti į mies­tą. O gal su­kurs vers­lą kai­me? Ko­dėl, pa­vyz­džiui, nea­ti­da­rius avi­kai­lių per­dir­bi­mo įmo­nė­lės? Pas­kui siu­vi­mo ce­cho. Juk avies kai­lis – pui­ki eko­lo­giš­ka me­džia­ga vai­kų kai­li­nu­kams, lie­me­nėms, šle­pe­tėms ir ki­tiems da­ly­kams. Da­bar gi po 50 tūks­tan­čių avi­ka­lių kas­met už­ka­sa­me į že­mę.

Gal­vo­jant apie eko­lo­gi­ją ir iš dė­vė­tų rū­bų bū­tų ga­li­ma siū­ti daug­kar­ti­nio nau­do­ji­mo mai­še­lius pre­kėms.

Jau yra ne vie­nas kai­mo vers­lo pa­vyz­dys. An­tai Kra­žiuo­se jau­na Ba­ku­čių šei­ma ga­mi­no ke­ba­bus, jais pre­kia­vo. Da­bar iš­plė­tė vers­lą, įsi­gi­jo da­lį na­mo mies­te­ly­je, jį su­tvar­kė, o tuo pa­čiu pa­puo­šė Kra­žius.

Kark­lė­nuo­se But­kų šei­ma įkū­rė ke­pyk­lė­lę. Ga­li­my­bių ir kai­me yra. Tik rei­kia šiek tiek kū­ry­biš­ku­mo ir val­džios pa­lai­ky­mo.

Ga­liau­siai, ga­li­ma iš­nau­do­ti ir sa­vo kraš­to gam­tą. An­tai Pa­ši­lės miš­kas, ku­ria­me bū­tų ga­li­ma pa­si­vaikš­čio­ti su šiau­rie­tiš­ko­mis laz­do­mis, pa­jo­di­nė­ti že­mai­tu­kais.

Va­ba­liu­ko eže­rė­lis, 350 me­tų se­nu­mo ąžuo­las, Die­vo pė­dos ak­me­nė­lis. Ir per­nak­vo­ti bū­tų ga­li­ma kai­mo pir­kio­je ar­ba Pa­ši­lės dau­gia­funk­cia­me cent­re. Pui­kiau­sia kai­mo tu­riz­mo idė­ja.

– Pa­vyz­džiu ga­lė­tų bū­ti ir Jū­sų pa­ties vers­las. Au­gi­na­te dar­žo­ves, jas ve­ža­te par­duo­ti į mies­tus. Vei­sia­te že­mai­tu­kus.

– Pas­ta­ruo­ju me­tu ve­žu dar­žo­ves į Vil­nių. Mū­sų ūki­nin­kus ten pre­kiau­ti pa­kvie­tė vie­tos bend­ruo­me­nė. Ati­tin­ka­mo­mis die­no­mis tur­ge­liui pa­sky­rė krep­ši­nio aikš­te­lę ša­lia Brež­ne­vo lai­kais sta­ty­tų dau­gia­bu­čių na­mų. Ten, ma­tyt, būs­tai pi­ges­ni. Gy­ve­na daug jau­nų šei­mų. Jos mie­lai per­ka kai­miš­ką pro­duk­ci­ją. Ne­rei­kia jo­kių plas­ti­ki­nių mai­še­lių ar pa­kuo­čių. Žmo­nės at­si­ne­ša sa­vo dė­žu­tes.

Pla­nuo­ja­me įsteig­ti ir ūki­nin­kų par­duo­tu­vė­lę. Bend­ruo­me­nė tam tiks­lui su­ra­do 140 kvad­ra­ti­nių met­rų pa­tal­pas.

– Bet dar­žo­ves vež­ti į Vil­nių – to­li. Ar ap­si­mo­ka toks vers­las?

– Nė­ra la­bai nau­din­gas. Ge­riau bū­tų, jei sa­vi­val­dy­bės pirk­tų vie­tos ūki­nin­kų pro­duk­ci­ją mo­kyk­lų, dar­že­lių val­gyk­loms, li­go­ni­nėms, ka­riuo­me­nei.

Sa­vi­val­dy­bės dangs­to­si Vie­šų­jų pir­ki­mų įsta­ty­mu. Bet Uk­mer­gė priė­mė spren­di­mą mai­tin­ti žmo­nes sa­vo kraš­to ūki­nin­kų pro­duk­ci­ja, ir nie­kas to neužd­rau­dė.

Dau­gu­ma val­di­nin­kų – kaž­ko­kie už­glu­šin­ti. Bi­jo nau­jo­vių. Kaip svo­gū­nai įsi­vy­nio­ję į sa­vo luo­bą. Ka­da jį pra­mu­ši­me?

Komentarai

kike    Sek, 2020-02-02 / 11:09
Baikit svaigti. Nieko jūs nepakeisit. Tokia santvarka, tokia politika, taip ir gyvenam. O dėl klimato kaitos, tai žmogus čia niekuo dėtas. O jei netikit, ūkininke, pirkit arklius ir dirbkit žemę ekologiškai. Pradėkit nuo savęs.
Saulius    Sek, 2020-02-02 / 13:34
Kurie nori, mato prasmę, pasiryžta - tie keliasi į kaimus be jokių fantastinių programų iš XX amž. pradžios.Būstai pigūs, nemanau, kad tam reiktų kažkokios paramos iš valdžios, o žemės nėra, ir " stambus ūkininkas " ja nesidalins.Ko labiausiai trūksta šiai dienai - infrastruktūros.Vandentiekio, dujų, nuotekų valymo tinklų kiekvienoje gyvenvietėje.Gerų asfaltuotų kelių, išplėtotų autobusų, traukinių maršrutų.Kad žmogus iš kaimo lengvai pasiektų artimiausią miestą, darbovietę.Lietuva nėra didelė.Iš tų žolelių avelių mažai kas prasikuria, vis tik peni darbas mieste, sutikim.Tuo keliu senai nuėjo senosios ES šalys, ta pati kryptis laukia ir mūsų.
bate    Sek, 2020-02-02 / 14:31
viskas-traukinys nuvažiavo. Kaime, kad badu nedvėsti reikia daug ir sunkiai dirbti, o pelnas ateina negreit. Dabar jaunimas nori greitai praturtėti, turėti savo didelius namus, automobilius, gražiai ir sočiai gyventi iš karto, o ne po 10 ar daugiau metų.
Armand    Sek, 2020-02-02 / 17:18
Kodėl ūkininkui tuščiu sodybų nesupirkus pačiam? Kainuoja kapeikas. Galėsit apgyvendinti darbuotojus :) .
Ramus    Pir, 2020-02-03 / 08:36
Viskas jau yra buvę, galima paskaityti M. Šolochovo ,,Pakelta velėna" arba P. Cvirkos ,,Žemė maitintoja. Rusijoje po Didžiojo Spalio revoliucijos komunistų partija nutarė į kuriamus kolūkius pasiųsti 40 tūkstančių partinių darbuotojų, tai jiems pavyko, sukūrė tuos kolūkius, paskui kaimuose pagamintais maisto produktais daug metų maitino Angolos, Vietnamo, Nikaragvos ir pan. šalių komunistinius režimus. Na o V. Lenino vyriausybės pripažintoje Lietuvoje valdžia davė po 15 ha. žemės savanoriams, kurie neturėdami jokių resursų prasiskolino dvarininkams (Karbauskiams, Jarmaloms) ir kaip Cvirkos Jurui Taručiui nepavyko išbristi iš skolų. Bankrutavo tas naujakurys, emigravo, o netrukus po to Maskvoje TSKP CK sukūrė planą kaip pasiimti Klaipėdos kraštą su visa prakutusia Lietuva. Lietuvoje reikėtų pradėti nuo to, kad visi signatarai gavę žemės už vieną rankos kilstelėjimą privalėtų ją išsipirkti rinkos kaina. Jei to nepadarys, neverta svajoti kad priklijuotais nagais merginos išdrįs eiti ūkininkauti. Sutinku kad ,,dauguma valdininkų užglušinti", tai aukso žodžiai.
Aušra    Pir, 2020-02-03 / 12:57
Visiški vėjai. Matosi kad šie žmonės toli nuo kaimo ir paskendę nerealiuose fantazijose. Buvo programos „smulkiems ir vidutiniams ūkiams remti“, parama pradedantiesiems jauniesiems ūkininkams“, “smulkaus verslo plėtra kaime„, pusiau natūriniams ūkiams remti“ ir t.t. Galima prisisvaigti dar tų programų tik patvinusios upės nebe užtvenksi. Bendroji ES politika nusuko kitur ir nematyti to tiesiog kvaila. Įklampinti, įtikinti žmones pasukti kita kryptimi, reiškia jų nužudymą. Ar toks tikslas. Būkime realistais.
Blogai    Ant, 2020-02-04 / 11:21
Liberalus kosmopolitinis požiūris kuris trunka jau 30 metų atliko neigiamą poveikį mūsų šaliai. Reikėjo "sukalti kuoliukus" neviskas buvo galima jaunai valstybei ir kada jos "pamatai" būtų sutvirtėje, kaime būtų atsiradę daug stiprių vidutinių ir smulkių ūkių, tada galima "atleisti vadžias". Mes nykstanti tauta bijojom ir bijom pasakyti Lietuva-lietuviams, bijom sveiko nacionalistinio požiūrio kuris labai svarbus nesusiformavusiai valstybei, bijom savo pokario didvyriškiausios istorinės praeities, bijom priimti korupuotų politikų ir valstybės tarnautojų neteisėtu būdu įgyto turto nusavinimo įstatymą(prezidento veto praeitą savaitę!!) Vietiniai politikai nenori imtis atsakomybės, kai puse Kelmės rajono gyventojų paliko savo gimtasias vietas, nes nieko nedarė o tik sėdėjo rajono valdymo institucijoje eilę metų ir toliau posėlėja niekingus savo planus, vietoj to kad pasitrauktų.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.