Naujausios
Namai ir meilė sugrąžina atgal
Armundas Jonaitis gyventi į Šiaulius grįžo po 6 metų, praleistų Anglijoje, Lukas Kasparas – po dvejų. Šiauliečių istorijos – skirtingos, bet namo grįžo dėl tų pačių priežasčių – meilės ir savo namų.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Baigė su pagyrimu
Armundas į Angliją išvyko baigęs 10 klasių Šiaulių konservatorijoje: sunkiai sekėsi mokytis tiksliųjų mokslų, lietuvių kalbos. Saksofonu grojęs vaikinas norėjo mokytis muzikos.
„Mokytis Anglijoje buvau išsiųstas tėvų iniciatyva. Išvažiuoti buvo labai sunku. Čia buvo viskas aišku – gyvenimo rutina. Draugus palikti buvo vienas iš sunkiausių dalykų“, – sako 23-ejų Armundas.
A. Jonaitis mokėsi koledže Liverpulyje. Tame pačiame Menų centre dizainą studijavo ir penkeriais metais vyresnė sesuo.
Koledže iš bendrųjų dalykų tereikėjo mokytis anglų kalbos ir matematikos – mokslai buvo daug lengviau įkandami nei Lietuvoje. Visa kita – vien muzika.
Koledžą Armundas baigė su pagyrimu – jam buvo skirtas apdovanojimas kaip labiausiai progresuojančiam studentui.
Baigęs koledžą, A. Jonaitis domėjosi dėl studijų Lietuvos universitetuose. Bet didelio pasirinkimo neturėjo – Lietuvoje būtų reikėję baigti 12 klasių.
Baigtas koledžas buvo paruošiamasis žingsnis į Anglijos aukštąsias mokyklas. Pasirinko Mančesterio metropolyje esantį Salfordo universitetą.
Dėl finansų sunkumų nekilo: koledže mokėti nereikėjo, nes įstojo dar būdamas nepilnametis, o studijoms universitete ėmė studento paskolą.
Paskolą reikėtų pradėti grąžinti, jei per metus uždirbtų 25 tūkstančius svarų sterlingų arba daugiau. „Lietuvoje iš muzikanto duonos tokių pinigų nebus. Jei ten nebegyveni, jei neuždirbi daugiau, paskolos po keleto metų mokėti nereikia“, – britišką sistemą aiškina Armundas.
A. Jonaičio diplome įrašyta specialybė – populiarioji muzika ir įrašai.
Priešinga kryptimi
Baigęs studijas neabejojo – važiuos namo. Sprendimą, kad Anglijoje negyvens ilgiau, nei trunka mokslai, buvo priėmęs dar koledže.
Anglijoje Armundui buvo sunkūs ne mokslai, o pats gyvenimas.
„Esu nemažai keliavęs, buvęs stovyklose užsienyje, kitur pritapau lengviau. O Anglija man visiškai netiko. Viskuo. Pradedant oru“, – sako Armundas.
Šiaulietis gyveno studentų miestelyje. Trūko draugų – vietiniai nepriima užsieniečio kaip savo draugo. Jau koledže pastebėjo, kad su anglais nėra bendros kalbos – kai esi šalia, nekreipia dėmesio, ratelyje kalbasi tarpusavyje.
Skyrė ir labai skirtingi poreikiai. Anglams linksmiausia pramoga – nueiti į barą. Armundui jau koledže tai atsibodo.
„Visame mieste buvo trys medžiai, – ironizuoja gamtą mylintis Armundas. – Paklausiu, ar žvejojat? Ne! Man visa Anglija – didelis miestas.“
Paprasčiau buvo bendrauti su graikais – su jais išsikepdavo kepsnių. Vienerius metus bendrabutyje kambariokas buvo indas – irgi gerai sutarė.
Studijų draugų lietuvių nebuvo – iš viso mokėsi tik keturi užsieniečiai. Kartais vykdavo lietuvių susitikimai. Į Angliją atvažiavę lietuviai, sako Armundas, būdavo ne jo stiliaus: dažniausiai – „kas per aš“ arba „mokausi geresnės specialybės negu tu“ tipažai.
A. Jonaitis negaili kritikos ir angliškam maistui: nesveikas, visur pusfabrikačiai, salotos, ir tos neskanios. Armundas buvo priaugęs iki 100 kilogramų. Pernai 30 kilogramų numetė.
Kai kiti per atostogas atvažiuodavo į Angliją užsidirbti, Armundas traukdavo priešinga kryptimi – į Šiaulius. Dirbdavo „patį blogiausią darbą už visišką minimumą“. Užpraeitą vasarą buvo sandėlininkas, praeitą – plataus profilio statybininkas. Šypsosi: trečdalį uždarbio išleisdavo kurui, kad nuvažiuotų į darbą. Bet svarbiausia, kad dirbo – čia, gimtajame mieste.
Savo vietoje
Gyventi į Šiaulius A. Jonaitis grįžo birželį. Visą laiką laukė tos akimirkos. Būdavo įpratęs: ateis rugsėjis, ir teks išvažiuoti į Angliją. Šią vasarą prisiminęs, kad nebereikės išvykti, nusišypsodavo sau.
Šių metų rugsėjo 1-ąją sutiko kaip mokytojas – pradėjo dirbti Šiaulių 1-ojoje muzikos mokykloje saksofono mokytoju ir orkestro vadovu. Džiaugiasi, kad dabar, kai gali mokyti pats, apima visai kitos emocijos. Nuo mokslų kol kas nenutolo – lanko pedagoginius kursus.
Armundas įsijungė ir į Šiaulių pučiamųjų orkestrą, prieš savaitę dalyvavo koncerte. Ateityje tikisi suburti savo grupę. Jam pavyzdys – tėtis Audrius Jonaitis, kuris ir dirba muzikos mokykloje, ir koncertuoja su Gyčiu Paškevičiumi. „Tikiuosi tokių aukštumų. Scena traukia, patinka koncertuoti.“
Dabar Armundas su antrąja puse ir 1,5 mėnesio sūnumi kuriasi savo bute. Apie kitą miestą negalvoja – nori „susistovėti“, pabūti vienoje vietoje. Užsidirbęs norėtų kraustytis gyventi į sodus, nes labai patinka gamta.
Žmona – šiaulietė, susipažino praėjusią vasarą. „Oi ne, ji negalėtų būti užsienietė! Negalėčiau visą laiką bendrauti kita kalba. Juk kita kalba negali visiškai išreikšti emocijų, visko išsakyti“, – neabejoja Armundas.
Be privalumų
Rugsėjį labai geras A. Jonaičio draugas, statybų vadovas, išvažiavo į Angliją. Armundas tikisi – ne visam.
„Labai norėčiau, kad čia būtų geriau“, – nuoširdžiai viliasi šiaulietis. Emigrantus į Lietuvą, mano jis, grąžintų darbo vietos, didesnis užmokestis. Dabar užsienyje dirbdamas bet kokį darbą gausi daugiau.
Armundo sesuo įsitvirtino Anglijoje – su vyru lietuviu augina dvi atžalas. „Lagaminai su kumpiu ten keliauja“, – juokiasi Armundas.
Į Angliją vaikinas nevažiuotų net atostogauti.
O ar bent kažko pasiilgsta Anglijoje? „Reikėtų ilgi galvoti, niekas neateina į galvą, kas buvo gerai“, – kiek pasvarstęs, atsako šiaulietis.
Nuviliojo smalsumas
Šiaulietis Lukas Kasparas gyventi į Šiaulius grįžo gegužę. Anglijoje jis dirbo dvejus metus.
„Norėjau kažko naujo, paieškoti, kur įdomiau“, – išvykimą prisimena 22-ejų Lukas. Tuomet buvo smalsu, nes visi sakė, kad bus rojus. Realybėje to rojaus, mano Lukas, yra 50 procentų.
Iš pradžių važiavo ne dirbti, o atostogauti. Išėjo kitaip: atvyko penktadienį, o pirmadienį jau keliavo į darbą.
Kiek anksčiau kelių pažįstamų buvo užklausęs, ar būtų įmanoma Londone gauti darbo. Kai į „Facebook“ įdėjo nuotrauką, jog jau yra Londone, kaipmat sulaukė pasiūlymo.
„Buvo daugiau pasirinkimų, galėjau eiti nešioti visų žinomus lankstinukus, bet statybos buvo įdomiau. Anksčiau visi darbai siejosi su automobiliais, o netyčia pataikiau į kitą sritį“, – sako šiaulietis.
Iš pradžių dirbo pagalbinius darbus statybose. Vėliau vyresnybė pamatė, kad vaikinas turi „ne dvi kaires rankas“. Galiausiai pakilo iki elektros darbų.
Lietuviai, sako Lukas, vertinami, mėgstami darbe, nes yra kruopštūs, darbštūs, pareigingi. Dirba greit, nevaikštinėja aplink imituodami darbą. Tik ne visiems patinka, kad lietuviai turi savo charakterį: netyli, jei nesumokama alga ar lipama ant galvos.
Pirmą kartą namo grįžo po pusmečio. Vėliau grįžinėdavo kas tris-keturis mėnesius. Dėl dažnų kelionių namo Lukas pakeitė keturias darbo vietas. „Mes tau paskambinsime“, – susitarimas pasibaigdavo šiuo pažadu.
Privalumai ir trūkumai
Grįžti namo Lukas nusprendė dėl dviejų priežasčių: merginos ir sveikatos. Abi galimybės – likti ar išvykti – turėjo didelį svorį.
Londone jau buvo atsiradę draugų, kuriuos ir dabar norėtų matyti šalia.
„Kažkas yra tokio, kas nusveria. Nors žinai, kad čia bus dvigubai sunkiau, bet vertiesi per galvą“, – sako vaikinas.
Paskutinėje vietoje Londone Luko darbo diena tęsdavosi 10 valandų, bet darbas, jo teigimu, buvo visiškai nesunkus. Daug laiko atimdavo kelionė į darbą ir namo – pusę gyvenimo pragyveni traukiniuose.
Gyvenimo Londone minusai – per daug žmonių, daugybė skirtingų tautybių. Iš pradžių atrodė – smagu, viskas gyva. Bet vėliau tai atsibodo: „Nebežinai, kur galvą kišti.“
Žmonių kultūra kartais pavyzdinga, kartais – nepakenčiama: „Nesvarbu, gali gulėti ant žemės, praeis pro tave. Grūstis ir aš buvau įpratęs – eini ir nekreipi dėmesio, kovoji pečiais, alkūnėmis, kad pakliūtumei į traukinį. Atvažiuoja vienas traukinys – plūsteli masė. Antras, trečias – pagaliau į ketvirtą įlipi. Ir pečius suspaudęs riedi 1,5 valandos.“
Garsieji anglų džentelmenai, sako Lukas – elitas. O Londoną jis vadina darbo miestu. Turtingieji į skruzdėlyną nelenda, turi savo gyvenimą gerokai už Londono, į sostinę atvažiuoja tik darbo reikalais. Nes tai – laiko žudymas.
Privalumai – darbo užmokestis ir užimtumas. Bet kada nuvykęs į miestą, nors tai būtų ir 4 valanda nakties, rasi, ką veikti. Miestas didelis, daug pramogų – ne tik klubai, bet ir gausybė galimybių sportuoti.
Londone buvo lengviau ir finansiškai. Luko teigimu, jei nuvažiuoji ne taupyti, o gyventi, gali sau leisti daug. Ten nebežiūri į maisto, pramogų kainas. Vaikinas palygina: jei Lietuvoje už 20 eurų iš parduotuvės išsineši mažą maišelį, už 20 svarų ant rankų užsikabinsi keturis.
„Lietuvoje lyja dažniau nei Londone“, – šypsosi Lukas. Bet angliška drėgmė lenda visur – ir į lovą, ir po drabužiais.
Nesigaili grįžęs
Į Lietuvą iš Anglijos planuoja grįžti ir geras Luko draugas, nors ten turi mėgstamą darbą, namą. „Čia yra blogiau, bet vis tiek traukia sugrįžti.“
Kad grįžo, Lukas nesigaili. Šiauliuose darbą susirado greitai. Per pažįstamus pasiteiravo apie galimybę dirbti elektros srityje. Vieną rytą sulaukė skambučio su pasiūlymu. Jau kitą dieną išvyko į darbą. Darbu, kolektyvu ir užmokesčiu patenkintas. Šalia – tėvai, mylima mergina.
„Emigrantus sugrąžintų darbo užmokestis – kad darbas būtų įvertinamas. Kai draugai pasako, kiek uždirba, nesuprantu, kaip išgyvena. Liūdna, kai dirbi tik tam, kad pragyventum“, – sako L. Kasparas.
Dabar Lukas norėtų įsitvirtinti čia. Svarbiausia – kad nereikėtų rūpintis, jog atlyginimo užtektų iki mėnesio galo.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
SVAJONĖ: Armundas Jonaitis gyventi į Šiaulius grįžo po 6 metų studijų Anglijoje. Šiauliuose vaikinas jaučiasi kaip ant sparnų.
TIKSLAS: Armundas Jonaitis savo siekia įsitvirtinti gimtajame mieste.
SUGRĮŽIMAS: Luką Kasparą į Angliją nuviliojo smalsumas. Dvejus metus padirbėjęs, grįžo namo.
NUOMONĖ: Lukas Kasparas mano, kad emigrantus namo sugrąžintų darbo užmokestis – darbo įvertinimas.
