Naujausios
Mylėti tėvynę galima be patoso
Aistės Smilgevičiūtės ir grupės „Skylė“ koncerte, kuriame pristatytas naujausias albumas “Broliai“, skirtas pokario kovoms, dalis publikos verkė. “Galbūt žmonėms reikia, kad būtų apie tai kalbama. Asmeniškai“, — apie žiūrovų ašaras sako A. Smilgevičiūtė. Interviu “Šiaulių kraštui“ atlikėja kalba apie paralelę: pokariu atsakomybę prisiėmė paprasti žmonės, šiandieninė valstybė taip pat laikosi iš paprastų žmonių iniciatyvos.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Mirusieji kalba gyviesiems
— „Už medžiais pavirtusius. Už žemę, kurioj mes visi prasidėjom,“ — taip pristatote naujausią albumą “Broliai“. Šiauliai — trečias miestas, kuriame koncertavote. Prieš tai koncertai vyko Vilniuje ir Panevėžyje. Kokios klausytojų reakcijos sulaukėte?
— Nuotaika tokia, kokios siekėme ir kokios tikėjomės. Gink Dieve, mes nenorime nieko supriešinti. Atvirkščiai — norime suvienyti ir suteikti žmonėms apsivalymo. Norime kaip dainiai apdainuoti žuvusiuosius, kad jų sielos būtų ramios, kad ramiai Danguje ilsėtųsi.
Buvo klausytojų, kurie salėje verkė. Galbūt žmonėms reikia, kad būtų apie tai kalbama. Asmeniškai.
— Kokiam klausytojui skiriate šį albumą?
— Yra žmonių, kurie savaime suinteresuoti šia tema. Norėtume pritraukti ir jauną publiką nauju požiūriu. Nežinau, kaip į šias dainas reaguos žmonės, kurie yra pripratę prie tikrųjų partizaniškų raudų. Bet iš tiesų čia yra kalbėjimas apie tuos pačius dalykus mūsų kalba.
— Pokario kovos iki šiol kelia daug diskusijų. Nesibaiminote imtis temos?
— Natūralu, kad vertinimai yra dviprasmiai. Iš tiesų šis periodas buvo žiaurus ir sudėtingas visiems. Žmonės kentėjo nuo abiejų pusių. Bet idėja yra teisinga, o karas visada yra karas.
Pokario kovos Lietuvoje yra neįtikėtinas dalykas visame Europos kontekste. Kalbėjausi su istorikais: tokio lygio pasipriešinimas tebuvo Vakarų Ukrainoje. Norvegų partizanai sėdėjo ne bunkeriuose, o butuose.
— Kas asmeniškai labiausiai sukrėtė pokario istorijoje?
— Skaitant ir gilinantis, atsiranda asmeninis santykis. Sukrečia realybė, sunki kasdienybė. Sukrečia beviltiškumas, kurį jie patys suvokia ir vis tiek eina iki galo...
Dabar mes matome, kad tai buvo teisinga pozicija. Neseniai skaičiau Marcelijaus Martinaičio straipsnį apie lietuvių martirologiją. Mūsų mirusieji sugeba veikti dar gyvųjų pasaulyje. Ir čia jie yra teisūs. Žmonės mirę, bet jų veikla mums dar duoda vaisių ir mes dar iš jų semiamės.
— Kai kurios albumo dainos dedikuotos konkretiems žmonėms?
— „Aštuoni karžygiai“ skirta aštuoniems partizanų vadams, 1949 metų vasarį įkūrusiems Lietuvos laisvės kovos sąjūdį, apjungusį atskirų apygardų jėgas.
„Klajūnė“ — Zofijos Striogaitės- Žilienės slapyvardis. Ją pasirinkome kaip visų moterų simbolį, sukūrėme dainą-dedikaciją visoms moterims. Ir toms, kurios nebuvo miške, bet rizikuodamos buvo ryšininkės, rėmė maistu, iškūrenta pirtimi ar drabužiais. Tokia parama irgi buvo būtina.
„Paskutinė kulka“ skirta L. Baliukevičiui-Dzūkui. Partizanai prisiekdavo nepasiduoti gyvi, paskutinę kulką pasilikdavo sau. Partizanas Dzūkas liko ištikimas partizano priesaikai: išduotas sunaikino dokumentus ir nusižudė.
— Šios dainos yra tarytum paminklas tiems, kurių kapų niekas niekados neberas?
— Tokia viena iš Roko (Rokas Radzevičius, grupės „Skylė“ lyderis) minčių ir buvo — sukurkime muzikinį paminklą. Jis, kai lyderis, ėmėsi užduoties ir atsakomybės.
Apie ką mąsto 25-erių vyras?
— Pastaruoju metu išleista keletas albumų, kuriuose žinomi Lietuvos atlikėjai perdainuoja partizanų dainas, pritaikydami joms naują skambesį. Albume „Broliai“ beveik visų dainų žodžiai kurti Jūsų pačių?
— Susidėjo daug aplinkybių: norėjosi kalbėti šia tema bei sustiprinti vyriškumo liniją mūsų lietuviškoje muzikoje.
Rokas perklausė daug autentiškų dainų. Pačios gražiausios jau buvo perdainuotos. Nusprendė: jei kažką daryti, tai daryti pilna koja, taip, kaip pats jauti, ir labai nuoširdžiai. Čia tokia tema, kur labai svarbu nepaslysti, stengtis išlaviruoti ir nenueiti į per didelį patosą.
— Užsiminėte apie vyriškumo liniją muzikoje. Kaip pakito pokario ir dabartinio vyro bei vyriškumo sampratos?
— Kurdami daugiausia rėmėmės partizano Dzūko (Liongino Baliukevičiaus) dienoraščiu. Iš jo sklinda labai stiprus idealizmas, tikėjimas, brandūs apmąstymai apie valstybę ir tautą žmogaus, kuris neturi nė 25-erių. Aš nežinau, apie ką dabar mąsto 25-erių metų vyrai Lietuvoje, bet tikrai abejoju, ar apie šiuos dalykus. Bent jau dauguma... Dabar, ypač jaunimas, ieško patogumo, gyvenimo be įsipareigojimų.
Bet mano aplinkos vyrai yra principingi ir turi tvirtą poziciją.
— Būtent partizanas Dzūkas dienoraštyje rašo: jei būtų šaudoma guminėmis kulkomis, daug atsirastų inteligentų kovotojų. Drąsios inteligentijos pozicijos pasigendama ir šiandien. Prisitaikyti patogiau?
— Žmonės labai daug ko bijo. Bijo prisiimti aiškią poziciją. Į miškus pokariu išėjo nemažai inteligentų, bet atsakomybę prisiėmė paprasti žmonės.
Kodėl dabar taip yra? Aš nežinau. Bet jaučiu, kad iniciatyva kyla. Pavyzdžiai: atstatytas bunkeris Mėnaičiuose, Vasario 16-osios koncertas Balandiškėse (Radviliškio rajonas). Būtent šis Vasario 16-osios minėjimas buvo pats gražiausias mano gyvenime. Buvo labai tikra, nuoširdu.
Dabar mūsų valstybė laikosi iš paprastų žmonių iniciatyvos.
— 1949 metų įvykių Balandiškėse ir Mėnaičių liudininkas, buvęs partizanas Viktoras Šniuolis, spausdinęs deklaracijos tekstą, šiandien klausia, kur dingo idealistai. Ar šį klausimą užduodate sau?
— Aš klausimą keliu kitaip. Kodėl mes juos vadiname idealistais? Netgi kartais — naivuoliais. Kad tikėjosi? Kad ėjo jauni? Bet jie tikėjo. Mes esame sulaužytu stuburu. Žinome istoriją, žinome, kad Europa buvo padalyta susitarimais.
Gal tik mums tikėjimas, idealizmas atrodo su naivumo prieskoniu. Yra toks pasakymas — Šventas kvailelis. Žmogus savo tikėjimu atrodo naivus ir kvailas, bet rezultatas neretai sukrečia aplinkinius ir duoda vaisių.
Popchorai nustūmė etnomuziką
— Pokario dainų tekstuose, likusiuose dienoraščiuose labai stipriai išreiškiamas meilės Tėvynei jausmas, įskiepytas šeimoje, mokykloje. Prieš dvidešimt metų kurtos tautinės mokyklos idėjos Lietuvoje kažkur nuplaukė. Ar nesusiniveliuosime globaliame pasaulyje?
— Europos Sąjungos kosmopolitizmas labai stipriai įsiveržė į mokyklas. Kita vertus, kaip pateikiamos tautinės vertybės? Labai nepatraukliai ir netgi atstumiančiai. Būtent deklaratyvaus, patosiško aiškinimo mes ir stengiamės vengti.
Manau, daugelis žmonių myli Tėvynę ir yra patriotai. Bet kaip tai parodyti? Mokyklose trūksta paprasčiausių dalykų, tokių, kaip tikrosios etnomuzikos būrelių, kurie dabar yra užgožti įvairiausių popchorų, pramoginių šokių. Bet tai yra mūsų šaknys! Trūksta mūsų pačių pasaulėžiūros formavimo. Kad ir vaikščiojimo po ąžuolynus, kad vaikai pajaustų dvasią.
— Nemokame didžiuotis lietuviais esantys?
— Reikia pakelti nosis. Manau, yra jėgų, kurioms labai neblogai, kai lietuviai jaučiasi užguiti, paspausti, kvaileliai, Europos nabagėliai.
— Ką šioje situacijoje gali menininkas?
— Menininkas gali ieškoti, permąstyti visą turimą tautos patirtį ir, suteikus formą, išryškinus esminius dalykus, ją pateikti. Esu linkusi pasitikėti menininko jautrumu.
— Nusivylimas esama situacija Lietuvoje tiesiog tvyro ore. Koks turėtų būti šiandienos žmogaus indėlis, kad situaciją keistųsi?
— Kai buvo kovojama už Lietuvą, aš dar buvau per jauna. Bet mes savo šalį turime padaryti tokią, kokios norime. Reikia iniciatyvos, o nelaukti, kol kažkas kažką padarys.
Liūdina emigracija. Bet mes nedejuojame, o bandome būti ČIA, kurti ČIA — ir, kaip įmanoma, geriau. Tai nėra taip paprasta ir lengva. Linkiu visiems irgi pradėti nuo savęs, pažiūrėti, ką aš galiu ir už ką aš esu atsakingas.
IDĖJA: Dainininkė Aistė Smilgevičiūtė sako, jog pasirinkus pokario temą, buvo labai svarbu nepaslysti, išlaviruoti ir nenuklysti į pernelyg didelį patosą. Dainomis stengtasi apdainuoti žuvusiuosius dainių lūpomis.
DUETAS: Pagrindines dainų partijas atlikę Aistė Smilgevičiūtė ir jos vyras Rokas Radzevičius kūrė paveikią pokario atmosferą.
ATMOSFERA: „Ko pražilo mūsų pievos? Ko pravirko mūsų Dievas?“, — daina scenoje klausė Aistė Smilgevičiūtė, tarsi atėjusi iš praeities.
KONCERTAS: Šiuolaikinės kartos santykis su pokario Lietuvos istorijos tarpsniu koncerte perteikiamas stipriais vokalais, gausybe gyvų instrumentų, vaizdo projekcijomis ir prasmingais tekstais.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
