Naujausios
Muzika nemiršta — ji keičiasi
Šeštadienio vakarą folkloro ansamblis „Salduvė“ minėjo 25— erių metų sukaktį. Šiaulių kultūros centro scenoje vilnijo folkloro festivalis “Atvažiuoja žolynai“, suburtas “Salduvės“. 27 folkloristai, iš jų — 7 šeimos į kolektyvą skuba po darbų versle, mokykloje ar ligoninėje.
Pokalbis su vienu iš ansamblio vadovų Dariumi DAKNIU likus dviem valandoms iki festivalio koncerto.
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
27 laimingi žmonės
— „Salduvėje“ beveik trisdešimt folkloristų. Jie visi turi savo darbus, namus, galybes darbų, bet vis tiek eina į repeticijas vakarais. Kas juos taip traukia į senoviškų dainų ir muzikos vakarus ir sceną?
— Profesionalai tik mes su žmona Violeta. Muzikai, bet ne etnomuzikologai. Violeta dėsto fortepijono pamokas Šiaulių Sauliaus Sondeckio meno mokykloje, aš vaikus mokau groti birbyne 2— ojoje miesto muzikos mokykloje. Mums su Violeta muzika — ir hobis, ir darbas, ir viskas.
Daugumą į „Salduvę“ traukia galimybė išreikšti save. Nors “Salduvės“ ansambliečių profesijos labai įvairios: gydytojai, ugniagesiai, mokytojai, verslininkai. Pas mus ansamblyje visi ir dainuoja, ir šoka, ir tie patys groja. Pagrojam, padainuojam, pabendraujam. Pajaučiam tradicijas.
Juk tiek prikalbėta, kad senosios lietuvių dainos liūdnos, nuobodžios. Bet kai pradedi dainuoti, pajauti, kad yra visai kitaip. Atrandi jose malonumą sau ir kitiems. Pažįstame tradicijas. Tautos muzikos gelmę.
— Ansamblis susikūrė, kai patys vadovai dar buvote labai jauni?
— Maždaug dvidešimtmečiai. Tie jubiliejai taip bėga... Penkmetis veja penkmetį.
— Kas įkūrė „Salduvės“ ansamblį?
— 1986 metais Mokytojų namų vadovė Janina Ališauskienė pradėjo ieškoti, kas galėtų įkurti folkloro ansamblį. Tada Šiaulių aukštesniosios muzikos mokyklos vadovas pasiūlė mano žmonai Violetai ir Birutei Ruoškaitei— Čiapienei. Jos dainavo liaudies dainas, gerai derėjo.
Iš pradžių buvo penkios moterys — mokytojos. Rinkosi kažkur girdėtas dainas. Prisijungė Rimas Abukevičius, važinėjęs po ekspedicijas ir rinkęs dainas. Prisijungiau ir aš po kelerių metų. Pradėjome kurti instrumentinę grupę, būrėme jaunimą. Tai ir išsiplėtė.
Iš pradžių dainavome daugiau aukštaitiškų dainų. Bet Šiauliai yra suėjimas ir Aukštaitijos, ir Žemaitijos. Pradėjome dainuoti abiejų regionų dainas.
Ne tas pats
— Ar keičiasi ansamblyje žmonės?
— Daugelis atėjo nežinodami, kas ta liaudiška muzika, tradicija, folkloras. Turėjo gerą balsą, mokėjo šokti. O „Salduvėje“ pamėgo senovinę dainą, muziką, įsiklausė į ją, suprato dainų grožį, sutartinių skambesį. Juk folklore visada maloniau pačiam dalyvauti, išgyventi jį, nei klausytis.
— Kas išlaikė dvidešimt penkerius metus tiek dainuojančių ir grojančių žmonių kartu?
— Mes — draugai. Suartina buvimas kartu. Mes net atostogaujame kartu — tai būna mūsų koncertinės kelionės. Kartą per metus vis tiek kur nors išvažiuojame. Rengiame kūrybines stovyklas su ansamblio žmonėmis.
Į gelmę
— Į kurią pusę suka „Salduvė“ — senąją, giliąją, ar sceninę muziką?
— Tradicinę. Dainų ir šokių ansamblio „Lietuva“ kryptis — stilizuota. Mes einame tradiciniu keliu su tradiciniu grojimu, dainavimo maniera, tarme. Nors šiauliečiams labai sunku išmokti tarmes. Žemaičiai mus moko žemaitiškai, aukštaičiai — savo tarmės.
— Jūsų kolektyve turbūt nėra išsiskytusių dėl muzikos ir dainos. O susiėjusių į porą?
— „Salduvėje“ — septynios šeimos iš dvidešimt septynių žmonių. Yra, kas norėtų ateiti, bet nenorime išsiplėsti, nes sunku būtų dirbti. Ansamblis ne klubas, turi girdėti, ką daro visi ansamblio dalyviai.
— Kas jums kuria kostiumus?
— Prieš keleris metus gavome Savivaldybės paramą ir pagaliau įsigijome kostiumus. Siuvomės ir Panevėžyje, ir Palangoje pagal atkurtus XIX amžiaus pavyzdžius. Rūbai yra svarbu, nes negali atrodyti bet kaip. Neužtenka vien languoto sijono ir bet kokių švarkų. Turi pristatyti savo kraštą.
Folkloras nemirs
— Kiek su žmona Violeta — taip pat ansamblio vadove, sudainuotumėt dainų be sustojimo?
— Kelis šimtus. Naktį tikrai išdainuotumėm. Žmona užveda dainas, o aš pritariu. Jeigu man vienam reikėtų prisiminti dainas, kažin, kaip būtų, bet pritarti galiu daugeliui.
— Kokią matote folkloro ateitį?
— Jaunimas pamėgsta liaudiškas dainas ir šokius. Ateina šokti į kultūros centro liaudiškas vakarones. Nemirs, tikrai nemirs. Nemirė per kelis šimtus metų, nemirs ir dabar.
Visos dainos turėjo prasmę gyvenime, dabar keliame į sceną, bet tai yra sklaida. Nors yra sakančių, kad folkloras nėra skirtas scenai, bet reikia jį nešti į žmones, kad jis išliktų.
PAŠAUKIMAS: Folkloro ansamblio „Salduvė“ vadovas Darius Daknys atrado savo pašaukimą ne tik grojime. Jaučia malonumą dalindamasis liaudies kultūra su visais.
PRADŽIA: Violeta Daknienė, viena iš „Salduvės“ vadovų, kūrė ansamblį su keliomis muzikuojančiomis moterimis. “Salduve“ ansamblis pavadintas prieš šešiolika metų.
ŠEIMOS: „Salduvėje“ dabar dvidešimt septyni ansambliečiai. Septynios iš jų — šeimos.
Jono TAMULIO nuotr.
