Naujausios
SENOSIOS ŠIAULIŲ MIESTO GATVĖS
Muziejų gatvė pavadinta Vytauto vardu
Vytauto gatvė šiandien yra viena iš centrinių. Joje veikia net trys muziejai: pagrindiniai „Aušros“ muziejaus rūmai, Vandentiekio muziejus ir memorialinis Jovaro namas. Anksčiau ši gatvė buvo miesto pakraštys.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Pavadinimas išliko sovietmečiu
Istorikė Roma Baristaitė sako, kad miesto pakraštyje nutiesta Vytauto gatvė 1852 metų miesto plane vadinosi Posadnaja ulica (Priemiesčio gatvė), o kasdienėje kalboje pavadinimas virsdavo tiesiog į Posadnoji. Joje gyveno miestiečiai ūkininkai.
1871 metais projektiniame plane gatvė pavadinta Griaznaja ulica (Purvinoji). Miestiečiams ne itin patiko naujai pasiūlytas pavadinimas, todėl beveik iki Pirmojo pasaulinio karo buvo vartojamas senasis.
Vokiečiai feldmaršalo Paul'o von Hindenburgo garbei šią gatvę pakrikštijo jo vardu. Po karo sugrąžintas Posadnoji pavadinimas.
1924 metais patvirtintas Pagyžių gatvės pavadinimas, nors daugeliui gyventojų jis atrodė nevykęs. Tik 1940 metais, mirus šioje gatvėje gyvenusiam advokatui Kazimierui Venclauskiui, miesto taryba gatvę pavadino jo vardu.
Prasidėjus vokiečių okupacijai, socialdemokrato K. Venclauskio vardas netiko, todėl 1942 metais gatvė pavadinta Vytauto vardu. Pastarasis pavadinimas liko nepakeistas sovietmečiu.
Vienuolynas neišsaugotas
1900 metais statytas neišlikęs medinis pastatas (ties dabartine „Maxima“) po Pirmojo pasaulinio karo liko nesugriautas. Čia veikė gydytojo Mato Mickaus chirurginė ligoninė, atidaryta 1926 metais.
To meto reklamoje rašyta: „Naujai atidaryta chirurginė ligoninė su gimdymo skyriumi — įtaisyta su visais patogumais — (atskiri kambariai). Didelis rentgeno aparatas pažinimui ligų — spec. gydymui vidujinių ligų (vėžys, pintibiniai navikai, tuberkuliozas kaulų, odos ir vidujinių organų)“.
Paaiškėjus skandalingai žiniai, kad M. Mickus nebuvo baigęs aukštųjų mokslų, o tik įsigijęs diplomą, šią ligoninę pardavė vienuolynui.
1932 metais čia įsikūrė šv. Jėzaus Širdies tarnaičių seserų kongregacija — vienuolynas. Po 1940 metų nacionalizacijos vienuolynas panaikintas, sovietmečiu įkurtas viešbutis. 1992 metais pastatas grąžintas vienuolynui, sugrįžo vienuolės, bet prieš keletą metų — nugriautas.
Aukštojo mokslo pradžia
Šiaulių universiteto (ŠU) ištakos — Prekybos institutas, kuris iš Klaipėdos buvo perkeltas 1939 metais. Iš pradžių įsikūrė dabartiniame centriniame pašte, policijos komisariate ir Mokytojų seminarijoje.
Pirmajam Klaipėdos ir Šiaulių prekybos instituto rektoriui E. Galvanauskui pavyko išsirūpinti, kad vietoje turizmui skirto viešbučio būtų statomos patalpos Prekybos institutui. 1941 metais pastatas (dabar — ŠU biblioteka) buvo baigtas statyti.
Prekybos institutas, įskaičiuojant metus Klaipėdoje ir Šiauliuose, išleido apie 250 absolventų. Šiaulių laikotarpyje jų suskaičiuojama apie 160.
1944 metais institutas uždarytas. Po ketverių metų šiuose rūmuose įsikūrė Šiaulių mokytojų institutas, 1954 metais perorganizuotas į pedagoginį. ŠU įsteigtas 1997 metais.
Name veikia muziejus
Dabartiniame „Aušros“ muziejaus pastate 1926— 1940 metais gyveno garsi Venclauskių šeima. Namą projektavo inžinierius K. Reisonas, pastatas išsiskyrė prašmatnia, dvarelį primenančia architektūra.
„Aušros“ muziejus čia įsikūrė 1957 metais, o 1991 metų Venclauskių dukrų Gražbylės ir Danutės pareiškimu namas skirtas amžinai naudoti muziejaus reikalams. Muziejuje saugomi šios šeimos archyvas.
K. Venclauskis — advokatas, visuomenininkas, kultūrininkas, pirmasis nepriklausomos Lietuvos Šiaulių burmistras ir Šiaulių apskrities viršininkas bei jo žmona — visuomenininkė, aktorė Stanislava Venclauskienė — išaugino per 100 globotinių ir augintinių.
Urbaičių namas
1930 metais šalia Venclauskių namo kiek mažesnį, bet pakankamai ištaigingą namą pasistatė Elena ir Ignas Urbaičiai.
I. Urbaitis — advokatas, Šiaulių apskrities viršininkas, visuomenininkas. Bene reikšmingiausias jo veiklos nuopelnas — „Rotary“ klubo sumanymas.
Antrosios sovietinės okupacijos pradžioje I. Urbaitis buvo suimtas, ištremtas į Vorkutą, Čiusovo lagerį, kur mirė 1952 metais.
I. Urbaičio žmona Elena užsiėmė labdaringa veikla, buvo šv. Vincento a Paulo draugijos vicepirmininkė. Jų dukra, žymi JAV lietuvių dailinininkė modernistė Elena Urbaitis, testamentu „Aušros“ ir kitiems Lietuvos muziejams paliko savo kūrybą.
Žydų ligoninė
Dabartinis Šiaulių odontologijos poliklinikos pastatas, kaip privati Žydų ligoninė, pradėtas statyti 1888 metais. Atidaryta 1891 metais, joje įrengta 12 lovų. Ligoninė atitiko visus to meto gydymo įstaigos reikalavimus, čia dirbo 2 gydytojai ir 1 felčeris. 1901 metų duomenimis, gydėsi 268 ligoniai.
Kauno gubernatorius A. N. Rogovičius, lankydamasis šioje ligoninėje, paliko įrašą: „Su dėkingumo jausmu apžiūrėjau šią ligoninę, kuri kol kas geriausia visoje gubernijoje“.
Tarpukariu miesto savivaldybė ligoninę nuomavo iš žydų labdaros organizacijos „Oze“. Čia buvo įrengta 80 lovų, dirbo 5 gydytojai, 1929 metais gydėsi 1528 ligoniai.
Nors miesto savivaldybė remontavo pastatą, bet patalpos buvo mažos ir senos, miestui reikėjo naujos ligoninės. Kartu su apskrities valdyba bendromis lėšomis nutarta statyti naują 300 lovų ligoninę. Vieta jai parinkta greta Parodos aikštės, Aušros alėjos gale.
Jovaro namas
Dabartiniame memorialiniame Jovaro name-muziejuje 1927 metais buvo įsteigtas A. Žukausko šokolado ir saldainių fabrikas „Aušra“. Fabrikas gamino apie 200 rūšių saldainių, šokoladą, marmeladą. Gaminiai 1928 metų Žemės ūkio ir pramonės parodoje Kaune buvo apdovanoti sidabro medaliu.
1947— 1967 metais šiame name gyveno knygnešys, poetas Jonas Krikščiūnas-Jovaras. Spaudą ir knygas Jovaras platino ne tik spaudos draudimo metais, bet ir atgavus laisvą žodį.
Rašyti eilėraščius pradėjo pamokytas P. Višinskio, pirmąjį eilėraštį „Gamta ir vargdienis“ parašė 1903 metais.
Vandentiekio bokštas
Iki Pirmojo pasaulinio karo Šiauliai neturėjo vandentiekio, kanalizacijos, dėl antisanitarinių sąlygų mieste kildavo epidemijos.
1931 metų projektu mieste buvo numatyta įtaisyti lietaus vandens ir srutų surinkimo kanalų sistemą. Darbai įkainoti trimis milijonais litų. Ministrų kabinetas Šiaulių kanalizacijos darbams paskyrė tik 50 tūkstančių litų.
Intensyvūs darbai prasidėjo 1937 metais, metų gale nutiesta 6 kilometrų kanalizacijos trasa: miesto centre iki geležinkelio stoties. Vandentiekį turėjo 652 butai.
Vandentiekio bokštas pradėtas statyti 1939 metais, vokiečių okupacijos metais darbai nutraukti. Pasibaigus karui, bokšto statyba užtruko devynerius metus.
Bokštas pradėjo veikti 1950 metais, iki 1991 metų buvo naudojamas pagal paskirtį. Jame veikia Vandentvarkos muziejus.
BOKŠTAS: Vandentiekio bokšto aukštis 47,30 metrai. Statinys turi įdomių architektūrinių detalių.
LIGONINĖ: Dabartinis Šiaulių odontologijos poliklinikos pastatas, kaip privati Žydų ligoninė, statytas XIX amžiaus pabaigoje.
NAMAS: Iki šių dienų išliko advokato, visuomenininko, „Rotary“ klubo įkūrėjo Igno Urbaičio šeimos namas.
KAITA: Memorialiniame poeto Jovaro name tarpukariu veikė „Aušros“ saldainių fabrikas.
Jono TAMULIO nuotr.
PRARADIMAS: Medinis vienuolyno pastatas, išlikęs per abu karus, buvo nugriautas prieš keletą metą.
Redakcijos archyvo nuotr.
PRAEITIS: Venclauskių namai, įamžinti apie 1930 metus.
Nuotr. iš „Aušros“ muziejaus fondų
