Naujausios
Motinos dalia
Visi kada nors netenkame Mamos. Liūdesys įsismelkia į sielą. Jaučiamės silpnesni, nes Mama – patikimiausia atrama, tvirtas pagrindas po kojomis, guodėja, laimės linkėtoja, gėrio nešėja. Tačiau daug sunkesnis liūdesys motinos, kuri netenka vaikų.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Niūrus, tamsokas būstas Pašilės (Kelmės r.) miestelio daugiabutyje. Atrodo, jog visa aplinka atspindi pusamžės jo šeimininkės Danutės Žymantienės nuotaiką.
„Neatsigaunu. Nei dvasiškai. Nei materialiai. Ir niekaip negaliu įsikabinti į gyvenimą, – apžvelgusi skurdoką savo būstą, sako moteris. – Kartais pamatau kaimo keliu einančią moterį ilgais juodais palaidais plaukais. Nudžiungu lyg maža – gal Ligita pareina. Gal neteisybė, kad žuvo. Praėjo 11 metų nuo jos žūties. O aš vis netikiu. Negaliu susitaikyti. Nemačiau jos mirusios. Parvežė tik urną su pelenais.“
Stoja slogi tyla. Paskui tarsi atsitokėjusi ištiesia anūkėlio nuotrauką. Šypsosi šviesiaplaukis, gero veido berniukas. Jis yra viskas, kas dar liko iš ponios Danutės gyvenimo. Ji anūkui Justinui taip pat yra viskas. Turi atstoti ir mamą, ir tėvą, ir močiutę.
Turi pasirūpinti jo gerove. Globos pinigų – mažoka. Po trijų ją ištikusių tragedijų susirgo cukriniu diabetu. Tačiau iš paskutinių jėgų dar augina gyvulius. Parduoda pieną, paaugintą telyčaitę. Bando išgyventi iš trijų hektarų žemės.
Šiandien moteris šventai tiki posakiu: nelaimės po vieną nevaikšto. Jos nelaimės prasidėjo tą dieną, kai traktoriaus prispaustas prie fermos žuvo vyras. Liko su dukrele Ligita. Ji buvo vienintelė paguoda.
Tačiau jaunai moteriai kaime gyventi be vyro buvo sunku. Čia daug darbų, kuriems reikia fizinės jėgos. Neneigia, jaunystėje reikia ir meilės, artumo.
Danutės gyvenime atsirado draugas. Tik nenujautė, jog su ta akimirka, kai jis peržengė namų slenkstį, į jų namus atsėlins ir nauja nelaimė.
Kurį laiką buvo viskas gerai. Sugyventinis turėjo polinkį į taurelę. Tačiau kuris vyras kaime spjauna į karčiosios gurkšnį? Kur tu berasi visišką abstinentą? Juolab turėdama kraičio vaikų...
Danutės dukra suaugo. Pati susilaukė sūnelio ir dukros. Tik gyvenimas nesiklostė. Viena augino vaikus. Padėjo mamai.
Buvo vidurvasaris. Mama su dukra išėjo ravėti daržo. Mažąją dukrytę paliko prižiūrėti Danutės sugyventiniui. Šis nusprendė papramogauti. Išgėrė. Maža mergaitė verkė.
Girtą vyrą sunervino verksmas. Nutildė kūdikį amžiams. Subadė peiliu.
Tąkart spauda daug rašė apie Pašilėje įvykusią tragediją. Danutė jautė ne tik begalinį skausmą, bet ir kaltę... Kam įsileido sugyventinį į namus. Kam toleravo jo išgėrinėjimus. Buvo gėda prieš dukrą, prieš kaimynus. Akyse kasdien stovėdavo bejėgė, subadyta, išblyškusi, nukraujavusi mažylė, karste labiau priminusi lėlę nei mažą vaiką.
Dar blogiau jautėsi jos dukra Ligita, praradusi dukrelę. Nerado sau vietos namuose. Slėgė tuštuma. Maža to, neapleido nepritekliai.
Nusprendė nusiraminimo ieškoti užsienyje. Gal karšta Ispanijos saulė išgydytų sužalotą sielą? Išvažiavo, pažadėjusi paremti jos sūnų auginančią mamą.
Dirbo ten sunkiausius darbus. Valytoja. Vaisių ir uogų skynėja. Aukso kalnų nerado. Tačiau mamai po kelis šimtus litų kas mėnesį parsiųsdavo.
Po trejų metų darbo susiruošė į Lietuvą. Žadėjo grįžti visam laikui. Pavargo svetimoje šalyje.
Pasiilgusi dukters ponia Danutė nerimavo – kada jį įžengs pro duris. Praėjo pora dienų nuo jos kelionės į Lietuvą pradžios. Turėjo įžengti dukra. Bet į namus atėjo tik šykštus pranešimas apie nelaimę.
Automobilis, vežęs lietuvaičius iš Ispanijos namo, palindo po vilkiku. Žuvo vaikinas iš Akmenės. Suluošintas vairuotojas. Žuvo ir Ligita. Nelaimė įvyko dar neišvažiavus iš Ispanijos.
Ponia Danutė pasakoja turėjusi rinktis, ar kremuoti dukros palaikus ir parsivežti į Lietuvą, ar laidoti ją Ispanijoje. Parsivežti kūną tokiu atveju būtų galėjusi tik po penkerių metų.
Tąkart pasimetusiai moteriai labai daug padėjo Savivaldybė ir kaimynai, giminės. Jautė paramą ir tvarkant formalumus, ir gaunant lėšų kremavimui bei pelenams pargabenti.
Urną su pelenais palaidojo Pašilės kapinaitėse, šalia nužudytos dukrytės.
Ir vis tiek reikėjo surasti jėgų gyventi toliau. Jėgų motinai įkvėpė anūkas Justinas. Jam tuomet buvo ketveri metukai. Jam reikėjo nepalūžusios močiutės. Turėjo būti stipri. Atstoti motiną.
Dabar jau suaugo ir anūkas Justinas. Mokosi Varniuose, Profesinio rengimo centre. Tik kai jis pradeda šnekėti apie užsienį, Danutei suvirpa širdis. Ne, ne, ne – pasąmonėje kala tik vienas žodis. Neišleis. Niekam neatiduos.
Duok Dieve išminties, kad anūkėlis paklausytų. Močiutė jaučia, kad vaikas dar nesusitaikė su mamos netektimi. Yra tarsi paženklintas tos netekties. Gal kalbos apie darbą užsienyje – nelaimės trauka? Dar vieno praradimo neištvertų...
Dukra Ligita motiną dažnai aplanko sapnuose. Danutė vis laukia jos prie Pašilės bažnyčios. Ir ji ateina.
Autorės nuotr.
NETEKTYS: Vyro, anūkėlės ir dukros netektis sujaukė Danutės Žymantienės gyvenimą. Sukėlė daug skausmo. Tačiau turėdama tikslą užauginti anūką, moteris neleido sau visiškai palūžti.
