Moralinė pareiga — prieš abejingumą

Moralinė pareiga — prieš abejingumą

Šiaulietis Kostas Čygas beveik keturis dešimtmečius rūpinasi Vaclovo Bielskio (1870— 1936), politikos ir visuomenės veikėjo, inžinieriaus, savivaldybininko, kapu Ginkūnų laisvamanių kapinėse. „Labai keista, kad miestui nerūpi gyvenimo Šiauliams pašventusio žmogaus kapas“, — abejingumu stebisi 83-ejų metų vyras.

Živilė KAVALIAUSKAITĖ

zivile@skrastas.lt

Moralinė padėka

Šį rugsėjį sukako 75-eri metai nuo V. Bielskio mirties. Su K. Čygu pirmiausia nuvykstame į Ginkūnų kapines, kur laisvamanių pusėje amžinam poilsiui 1936 metais atgulė V. Bielskis.

„Dažnokai tenka išmėtytus “bambalius“ nurinkti. Metalinius tvorelės skersinius pavogė, o ir krūmelius išrovė“, — ranka mosteli K. Čygas.

Prižiūrėti V. Bielskio kapą K. Čygui — moralinė pareiga ir padėka šio iškilaus veikėjo dukrai Valerijai Bielskytei-Anysienei, Anapilin Kanadoje išėjusiai 1994 metais. Iki šiol šiaulietis laiškais ryšius palaiko su už Atlanto gyvenančia V. Bielskio anūke Gražina Slavėniene.

Susipažino per mamą

Su V. Bielskio dukra K. Čygas susipažino 1975 metais, viešėdamas Kanadoje.

Į šią šalį karo verpetų buvo nublokšta K. Čygo mama. Čygų šeima, išsiskyrusi Vokietijoje, po karo taip ir nebesusiėjo krūvon: mama liko Kanadoje, tėvas — JAV, Čikagoje, paauglys sūnus Kostas — Lietuvoje.

Mamą K. Čygas po 25 metų nesimatymo išvydo Vilniaus oro uoste. Tąkart ji į Tėvynę grįžo su turistų grupe. Jau subrendęs vyras sutiko sunkiai einančią, lazdele pasiramsčiuojančią mamą.

Mamos ir sūnaus bendravimas tęsėsi laiškais, bet ir jie vieną dieną nutrūko. Galiausiai atkeliavo laiškas, rašytas nepažįstamųjų — iš slaugos ligoninės. Vėliau paaiškėjo, kad viena iš geradarių — V. Bielskytė-Anysienė.

Aplankyti mamą K. Čygas ruošėsi du kartus, abu kartus jo prašymai, nepaaiškinus priežasčių, buvo atmesti. Galiausiai trečias kartas nemelavo.

V. Anysienė pagelbėjo rengdama dokumentus, įrodančius, jog K. Čygo mama sunkiai serga.

1975 metų sausį K. Čygas išskrido į Kanadą, kur tris mėnesius gyveno V. Anysienės šeimoje. „Mane priėmė be jokio užmokesčio, globojo, kaip mama, ji buvo nuostabi moteris“, — iki šiol šilti prisiminimai šildo K. Čygo krūtinę.

Savo mamą K. Čygas kasdien lankė slaugos namuose. O V. Anysienė supažindino su išeiviais, gyvenusiais Kanadoje. Jaukiais vakarais, išeivėms gurkšnojant arbatą su romu, K. Čygas akordeonu užgrodavo senuosius šlagerius. „Tango Notturno“ nukeldavo į jaunystės Lietuvoje dienas.

Pasirūpino kapu

Grįžęs į Šiaulius, K. Čygas susirado V. Anysienės tėvo V. Bielskio kapavietę. Tuomet kapą dar prižiūrėjo giminės, kurių adresus buvo davusi duktė.

„Tvarkiau, kiek sugebėjau. Vėliau susipažinau su paminklosaugininku A. Petrikausku, jis informavo, kad kapą galima traukti į saugomų objektų sąrašą, suprojektavo antkapį. Tarpukario paminkle dukters prašymu buvo atnaujintos raidės“, — pasakoja K. Čygas.

Nors V. Bielskis buvo liuteronų tikėjimo, dukra K. Čygo paprašė iškalti paminkle kryžių.

„Gyveno tėvas krikščioniškai, daug kuom padėjo, daug aukojo, savo algą dalino su kitais, gyveno asketiškai, — laiške K. Čygui rašė V. Anysienė. — Jis visą savo gyvenimą pašventė Šiauliams ir jų visapusiškam išvystymui.“

Šiauliai nebuvo matę tokių laidotuvių

Išskirtinė V. Bielskio laidotuvių istorija. Mirė V. Bielskis Varšuvoje, bet buvo parvežtas į Šiaulius. Dėl pašlijusių santykių su Lenkija traukinys riedėjo pro Latviją.

Laidotuvės buvo itin iškilmingos. Laiške K. Čygui V. Anysienė rašė: „Varšuvoje buvo palaidotas liuteronų kapuose su visomis apeigomis, dalyvaujant pastoriui. Karstas velioniui vėliau buvo įdėtas į metalinį, nes turėjo būti išvežtas į Lietuvą. Tokių laidotuvių Šiauliai nėra matę, iš stoties geležinkelio prasidėjo eisena per visą miestą, daugelis krautuvių buvo uždaryta.“

Šiuos žodžius K. Čygui patvirtino ir greta kapinių gyvenęs sargas, kurio šulinio vandens kapo gėlėms palaistyti prieš kelis dešimtmečius paprašė K. Čygas. Sargas, sužinojęs, kieno kapui vandens reikia, aiktelėjo:

„O, Bielskio! Didis žmogus buvo! Atsimenu jo laidotuves, visos žydų krautuvės buvo tada uždarytos. Pirmieji eisenos dalyviai jau buvo Ginkūnuose, o paskutinieji — dar tik prie stoties. Ateik vandens, kada nori, aš ir pats kapą palaistysiu“, — sakė sargas.

Negali būti abejingas

„Kiek aš gyvensiu, man 83 metais, esu jau gyvenimo finišo tiesiojoje. Negaliu būti abejingas. Labai keista, kad miestui nerūpi šio iškilaus žmogaus kapas. Jei 1936 metais tokia didžiulė eisena atėjo į laidotuves (žmonių varu varyti nereikėjo), vadinasi, jautė poreikį pagerbti šį žmogų“,— sako K. Čygas.

Šiaulietis raštu kreipėsi į Šiaulių miesto savivaldybę, prašydamas pagalbos prižiūrėti daug Šiauliams nusipelniusios asmenybės, kurio vardu pavadinta ir viena iš miesto gatvių, kapą.

K. Čygas sulaukė padėkos už suteiktą informaciją apie kapo būklę ir pažado: „jei bus skirta lėšų (...) programai, susijusiai su nekilnojamo kultūros paveldo tvarkymu, su jumis susisieksime dėl darbų aptarimo“. Bet lėšų — nėra.

Apie V. Bielskio kapą K. Čygas informavo ir miesto socialdemokratus.

„Juk V. Bielskis buvo vienas iš pagrindinių socialdemokratų veikėjų. O mūsų socialdemokratai net nebežino tokios asmenybės! Šiandienos politikai nebekalba apie partijos principus, likusi tik kova už valdžią“, — apgailestauja šiaulietis.

Visapusiška asmenybė

V. Bielskis 1880— 1889 metais mokėsi Šiaulių gimnazijoje, iš jos išvyko studijuoti į Petrapilį.

Nuo 1906 metų dirbo Zubovų Gubernijos dvaro ūkio vedėju. 1911 metais tapo Šiaulių miesto tarybos nariu.

1915 metais, vokiečiams užėmus Šiaulius, pasitraukė į Petrapilį, kur su M. Januškevičiumi ir V. Zubovu įsteigė laikraštį „Naujoji Lietuva“.

Į Šiaulius grįžo 1923 metais, 1923— 1936 metais vadovavo „Gubernijos“ alaus gamyklai.

Vienas iš veikliausių socialdemokratų partijos narių, veikęs ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Buvo renkamas į Šiaulių miesto tarybą, jai pirmininkavo. 1924 metais rinkimus laimėjus socialdemokratams, pasiūlytas į burmistro postą, bet atsisakė juo būti.

Buvo Šiaulių apygardos ligonių kasos organizatorius ir pirmasis pirmininkas (1928— 1932).

Kultūros švietimo draugijos valdybos narys, pirmininkas, vienas iš „Kultūros“ žurnalo leidimo vadovų. Suaugusiųjų gimnazijos direktorius ir mokytojas. Rėmė Laisvamanių etinės kultūros draugijos Šiaulių skyriaus, Šiaulių socialdemokratų darbininkų klubo veiklą.

Aktyviai dalyvavo visose Šiaulių gyvenimo srityje, buvo labdarys.

POŽIŪRIS: „Šiauliuose gatvė V. Bielskio vardu pavadinta, o miestui jo kapas nerūpi“, — stebisi šiaulietis Kostas Čygas, prižiūrintis garsiojo politikios ir visuomenės veikėjo kapą. 

ASMENYBĖ: Vaclovas Bielskis 1936 metais. Fotografuota Kaune. 

PAGARBA: Vaclovo Bielskio kapas Ginkūnų laisvamanių kapinėse. Iš kairės: advokatas Kazimieras Venclauskis, Šiaulių apygardos ligonių kasos direktorius Jackus Sondeckis, Šiaulių miestro burmistras Jonas Valančius, Peliksas Bugailiškis. Fotografuota Kazio Skerstono, 1937 metais. 

Nuotr. iš „Aušros“ muziejaus fondų

RŪPESTIS: Šiaulietis Kostas Čygas Vaclovo Bielskio kapu rūpinasi beveik keturis dešimtmečius. 

Giedriaus BARANAUSKO nuotr.