Naujausios
Pasirinko mokyti
Ignalinos rajono vaikas, aukštaitis Nerijus Medeišis 2012 metais baigė ekologijos magistro studijas Vilniaus universitete ir nusprendė dalyvauti programoje „Renkuosi mokyti“. Programa dvejus metus leido „pasimatuoti“ mokytojo profesiją, teikė įvairiapusę pagalbą, siūlė aukšto lygio mokymus. Iš didžiulio būrio pretendentų atrenkama po 20–30 žmonių, kurie įsidarbina mokyklose, o kartą per mėnesį susitinka, dalijasi patirtimi, dalyvauja kokybiškose paskaitose, mokymuose.
„Po dvejų metų esi laisvas. Gauni žinių bagažą ir renkiesi, ką veikti toliau. Buvau nusprendęs, kad vyksiu į bet kurį Lietuvos kraštą. Šeimos nėra, „magistras“ rankose. Pasidomėjau valstybės tarnyba, tačiau supratau, kad tas pokytis, kurį gali padaryti aplinkosaugos srityje valstybės tarnyboje, yra mažas. Tada pagalvojau, kad mokytojas galbūt yra tas žmogus, kuris gali stipriai keisti situaciją, žmones keisti“, – apie savo pasirinkimą pasakoja Nerijus.
Sulaukęs pasiūlymo važiuoti į Kuršėnus, jis dvejus programos metus dirbo L. Ivinskio gimnazijoje vietoje į motinystės atostogas išėjusios pedagogės. Po sutartų dvejų metų kilo minčių, gal reikėtų važiuoti į Uteną arba Anykščius. Tačiau tuomet sulaukė asmeninio pakvietimo į S. Anglickio progimnaziją. Jaunas mokytojas pakeitė biologijos mokytoją. Šioje progimnazijoje Nerijus dirba nuo 2014 metų rugsėjo.
Kai jam pasiūlė padirbėti Kuršėnuose, buvo šį miestą tik pravažiavęs. Žinojo, kad tai nedidelis miestelis už Šiaulių. Šiek tiek buvo neramu. Pasiūlymą gavo rugpjūčio viduryje, tad nelabai buvo laiko rinktis. Galvojo, kur reikės gyventi, svarstė, gal iš Šiaulių į darbą važinėti.
Tačiau Kuršėnai jauną mokytoją priėmė svetingai. Jau per pirmą posėdį viena gimnazijos mokytoja pasiūlė apsigyventi giminaičio bute. Nerijus pasijautė globojamas, jam padėjo įsikurti, šeimininkai sakė, kad nori padėti jaunam žmogui. Visi žinojo, kad Kuršėnuose jaunas specialistas yra visiškai vienas. Nerijus sako, kad Kuršėnuose jam pasisekė sutikti labai šiltų žmonių. Jo dažnai teiravosi, kaip jaučiasi, kaip gyvena.
„Pusmetį jaučiau vienišumą, bet nebuvo kada liūdėti, nes laukė darbas. Turi daug žinių, bandai jas susisteminti, ruošiesi darbui, dirbi. Vėliau pradėjau lankyti „Melomanų“ chorą. Per pandemiją jis iširo, tačiau dabar vis dar yra ansamblis ir aš jame dainuoju“, – pasakoja mokytojas.
Po pusmečio jis nebesijautė vienišas, jau turėjo bendraamžių draugų. Šiame Žemaitijos mieste jaunas aukštaitis rado ir sau skirtą nuotaką Aistę. Ji irgi pedagogė – keramikos, etikos mokytoja, keramikė-tautodailininkė. Šeimoje auga 10 metų dukra ir ketverių sūnus.
Mokytojo galia – daryti pokytį
„Mano aplinkos žmonės sakė, kad man tinka būti mokytoju. Man patinka, ką aš darau. Man daug kas sako: eik į direktorius, eik į pavaduotojus. Tačiau aš atėjau ne į švietimą. Aš nenoriu būti administratorius. Aš noriu dirbti su vaikais“, – šypteli pedagogas.
Pasidžiaugęs savo mėgstamu darbu, Nerijus prisipažino, kad jis vis dėlto išvargina.
„Štai šiandien baigėsi septynios pamokos. Jau nieko nebesinori galvoti. Rytoj šešios pamokos, seminarai, poryt – vėl septynios. Diena keičia dieną, ir būna momentų, kai stipriai pavargsti psichologiškai, o tai eina į kūną. Tuomet jautiesi išsekęs fiziškai. Bet eini toliau į darbą, susidėlioji planus, juos kažkaip turi įgyvendinti. Sakiau, kad jei vieną rytą atsibudęs paklausiu savęs: „O ne, kodėl aš vėl turi eiti į tą kankynę“ – tai aš išeisiu iš darbo. Yra įvairių dienų ir man, ir mokiniams, įvairių situacijų. Buvo nusirašinėjimo atvejis, šiandien – patyčių. Šiandien pusę pamokos kalbėjomės, kodėl visa klasė yra besityčiojantys, nes nestabdė patyčių. Po biologijos temos mes turėjome išsiaiškinti, ką toliau daryti. Tu esi mokytojas ir turi galią daryti pokytį. Kiek tas pokytis palies vaikus, nežinia. Šiandien reikėjo priminti vaikams higienos taisykles, taikomas per epidemiją: apie rankų plovimą, kitus dalykus. Man vaikai sako: „Mes juk žinome, jūs mums jau sakėte tai.“ Džiugu, kad vaikams tai išlieka“, – sako Nerijus.
Jis svarsto, ar tikrai kiekvienam būtina žinoti, kas yra mitochondrija? Turbūt retam to prireikia. Bet per tai galima perteikti daug kitokių dalykų. Pažymys yra tik pažymys.
„Mes mokome daugybę kitokių dalykų. Mokykloje yra meilės, draugai, priešai, patyčios, kiti dalykai. Bandai įvairiais būdais įdiegti tas žinias, kažkam palieka, kažkam nepalieka, tačiau šalia vyksta gyvenimas“, – pažymi mokytojas.
Mažesnėse klasėse vaikams mokytis būtų lengviau
Nerijus sako, kad jei paklaustume mokinių, jie jį įvardytų, kaip vieną griežčiausių mokyklos mokytojų. Jis sako nesusiduriantis su mokinių nepagarba ar kitais dalykais, kuriais skundžiasi didelių miestų mokyklų pedagogai, nors yra pakankamai reiklus.
„Vaikai man akių nedrasko. Mes turime kitą santykį. Jie žino, kad jei pamokoje negalima pasiimti telefono, vadinasi, negalima. Turi būti tvarka, tačiau mes bendraujame draugiškai ir jie manęs gali paklausti bet kokio dalyko. Kartais iš tėvų per elektroninę „Tamo“ sistemą ateina piktesnės žinutės. Supranti, kad tas žmogus apimtas emocijos, jam skauda. Apsikeičiame keliomis žinutėmis ir žiūrėk, mes situaciją jau išsprendėme“, – bendravimo patirtį atskleidžia Nerijus.
Jam rūpi kita problema. S. Anglickio progimnazija – viena didžiausių mokyklų rajone, čia mokosi apie 500 mokinių. Klasėje stovi 28 stalai. Pavyzdžiui, trijose šeštokų klasėse yra po 26–28 vaikus. Dar yra specialiųjų poreikių vaikai, kuriems reikia didesnio dėmesio. Turi pamatyti, kaip sekasi kitiems, ir nebesuspėji. Pedagogas mano, kad mokyklose turėtų būti daugiau mokytojų padėjėjų, kurie klasėje padėtų specialiųjų poreikių vaikams, nes yra tokių, kuriems reikia atversti vadovėlio puslapį, kurie nesuspėja su klase.
„Aš vienas išeiti į miestą galiu tik su 15 vaikų. Jei veduosi 16, jau turiu prašyti kito mokytojo pagalbos. O klasėje turiu vienas dirbti su 28 vaikais. Tiek vaikų klasėje yra labai daug. Jei būtų 15 mokinių, ugdymo kokybė būtų visai kitokia. Kalbėjome su kolegėmis iš pradinių klasių. Šiuo metu daug vaikų serga, klasės gerokai tuštesnės. Aplinka ramesnė ir ugdymo kokybė visai kitokia“, – dėl didelių klasių apgailestauja mokytojas.
O kur dar gimnazijos, kai klasėje mokosi po 30 ar daugiau vaikų, jiems juk reikia laikyti brandos egzaminus.
„Dabar taip: neturim daug finansų, sugrūdame 30 vaikų į vieną gardą, ir jūs mokykitės. Labai maža dalis vaikų gali mokytis savarankiškai. Užtikrinti, kad visi vaikai dirbtų, yra sunku. O kai esi maksimalistas, tau neišeina, tu susinervini. Kai susinervini, tau viskas ateina į kūną. Tuomet ištinka išsekimas. Ne vienas kolega, sutiktas pedagoginiame kelyje, su tuo susidūrė. Tada reikia medikų pagalbos, lašinti lašines, tenka savaitei iškristi iš darbo. Man taip nebuvo. Nežinau, gal dėl to, kad esu aukštaitis – užsigrūdinęs, kaimo vaikas. Gal ateis ir tokia diena“, – svarsto pedagogas, pridurdamas, kad krūvį turi didelį, moko biologijos ir chemijos.
Tyrinėja Ventą
Mokytojo eksperto vardą Nerijus apsigynė, paragintas mokyklos vadovų. Iš pradžių gavo vyr. mokytojo, po kelerių metų – metodininko, o visai neseniai apsigynė aukščiausią mokytojo eksperto kategoriją.
Mokytojas pasakojo, kad buvo pakviestas į knygos autorių kolektyvą. Pilotinis projektas pasiteisino, ėmė kurti gamtos mokslų vadovėlį 5 klasei. Ginantis eksperto vardą, tai buvo didelis pliusas.
„Dirbi savo darbą, ateina žmonės, kurie stebi tavo pamokas ir jas įvertina – arba jomis pasidžiaugia, arba nesidžiaugia. Labai gražiai skamba: pirmasis, vienas iš keturių ar penkių mokytojų ekspertų – Kuršėnuose. Ar aš nuo sausio dirbu kitaip? Tiesiog toliau dirbi savo darbą. Prieš 10 metų dirbau kitaip, bet tai patirties dalykai“, – dėsto pedagogas.
Dabar jis savo pamokose naudoja daug netradicinių sprendimų, kurie nėra privalomi, tačiau įdomūs ir mokiniams, ir pačiam mokytojui. Pavyzdžiui, sugalvojo auginti mieles.
„Aš neprivalau tai daryti, bet aš noriu. Gal ir nesąmonė gausis, bet tada aš galvosiu, ką turiu daryti kitaip. Ruošėmės atvirai pamokai. Pūdėme šieną, kvapas baisus. Prieš kelias savaites vaikas atnešė šieno, pylėme telkinio vandens, papildėme iš čiaupo. Žiūrime mėginius per mikroskopą. To neprivaloma daryti. Tai yra papildomas vargas – kažkur padėti tą dvokiantį dalyką, išplauti viską. Galiu per internetą parodyti. Bet vaikai susidomėję žiūrėjo per mikroskopą į judančius objektus, matė organizmus, kurie gyvena vandenyje, gamtoje“, – apie savo pamokas pasakoja Nerijus.
Viena iš mokytojo ir jo mokinių tyrinėjimo vietų – per Kuršėnus tekanti Venta. Pedagogas su savo moksleiviais vyksta į edukacines keliones: į Ventės ragą, Šiaulius, Telšius, Klaipėdą.
Su penktokais vyko į Varnius (Telšiai), ten yra ežeras, iš kurio išteka Venta. Ėjo prie Ventos Kuršėnuose, rinko šiukšles, lankė Šilėnų piliakalnį. Šeštoje klasėje važiavo į Šaltiškio molio karjerą prie Papilės, septintoje vyko į Latviją – į Kuldygą ir smiltainių urvus, o 8 klasėje – į Ventspilį, kur Venta įteka į Baltijos jūrą. Vaikai pamatė upės pradžią ir pabaigą.
Mokytojas kasmet, mokslo metų pabaigoje, su aštuntokais leidžiasi Venta į baidarių žygį. Tik praėjusią vasarą nepavyko, nes numatytu laiku grėsė stichinė audra.
„Rengdamas knygą sugalvojau tyrimą, kad pagal gyvius galima nustatyti vandens kokybę. Turėjau pabandyti pats, nes buvau tik girdėjęs. Pasėmiau grybšnį vandens Ventoje prie tilto, o ten – gausybė vabzdžių lervų. Jas ištyręs galiu pasakyti, kad Ventos vanduo švarus“, – šypsosi Nerijus.
Metodinė mokytojų diena namuose
Mokytojas ne tik veda pamokas, bet ir dalyvauja mokymuose, dainuoja ansamblyje, pasirodo protmūšiuose, rašo vadovėlius, šiuo metu lanko gidų kursus. O kur dar šeima. Gal jo paroje daugiau valandų?
„Kartais norėtųsi tų papildomų valandų. Šeimos didelis palaikymas, žmona pedagogė, todėl supranta, ką aš darau. Nedaug mokytojų gali pasidaryti metodinę dieną savo namuose. Susidėliojame, susiplanuojame. Žmona irgi turi daug veiklos. Nežinau, gal šių dienų žmonės taip gyvena“, – svarsto mokytojas.
Baigęs kursus norėtų būti gamtos gidu. Vasara yra ramesnis laikas, todėl galėtų vesti ekskursijas Aukštaitijos nacionaliniame parke, kur gyvena jo tėvai, arba Kurtuvėnuose.
Kodėl mokyklose mažai mokytojaujančių vyrų?
N. Medeišis mano, kad veikia stereotipai: mokyti vaikus – moteriškas darbas, maži pinigai. Jis tikina, kad mokytojas gali išlaikyti šeimą, ypač jei ir antra pusė yra dirbanti. Susidėlioji poreikius ir viskam užtenka.
„Tu turi dirbti čia ir dabar. Negali sau pasakyti, kad dabar pagersiu kavos, pabendrausiu su kolegomis, palauksiu, kol ateis įkvėpimas dirbti. Gali užduoti vaikams paskaityti knygą ir pateikti klausimus, bet neįdomu. Turi kažką pagalvoti kitaip, kad vaikui tos žinios duotų naudos“, – savo profesijos savitumą akcentuoja pedagogas.
Jis prisiminė, kai jau su šeima įsigijo Kuršėnuose būstą, sulaukė skambučio iš Vilniaus. Kvietė atvažiuoti dirbti, nes jaunam mokytojui reikia atsiskleisti. Nerijus liko Kuršėnuose. Jis mano, kad šiandien atsiskleisti gali bet kur, pasaulis pasidarė mažas.
Pavyzdžiui, su vadovėlių bendraautoriais buvo susitikęs vieną kartą, kai dalyvavo fotosesijoje. Komandoje – pedagogai iš Vilniaus, Kruopių (Akmenės r.), Vidiškių (Ignalinos r.), Kuršėnų. Prieš 20 metų buvo sunku įsivaizduoti, kad taip įmanoma. Su bendraamžiais išleido gamtos mokslų vadovėlius 5, 6 klasėms, pratybų sąsiuvinius.
Svajones paverčia tikslu
Nerijus sako nekuriantis tuščių svajonių. Jis svajones paverčia tikslu ir jo siekia. Pavyzdžiui, kartą per mėnesį kelioms dienoms su šeima nuvykti pas tėvus į Ignaliną, kelionės į užsienį, pajūrį.
„Norėčiau vasarą išvažiuoti į poilsinę pažintinę kelionę su šeima. Išvažiuoji – ir svajonė įgyvendinta. Turėjau norą dirbti mokykloje. Padirbau, man sekasi. Ar kvalifikacinė kategorija – svajonė? Paimi ir darai. Tiesiog eini į priekį. Pasikeitė ugdymo programos, bandai ir tobulėji“, – sako mokytojas.
Jis mano, kad mokytojo profesijos nereikėtų ypač sureikšminti ar reikalauti ypatingo dėmesio. Svarbūs ir gydytojai, ir pardavėjai – visi, nuoširdžiai dirbantys savo darbą.
Tačiau norų mokytojas turi: mažiau mokinių klasėse ir atnaujinta mokykla.
