Naujausios
Mokyklos užkaltais langais
Rugsėjo 1-ąją į Šiaulių apskrities mokyklas susirinks apie pora tūkstančių mokinių mažiau nei pernai. Ženklus moksleivių mažėjimas skaičiuojamas jau gerą dešimtmetį. Mokyklos reorganizuojamos, uždaromos, tūkstančiai vaikų į mokymosi vietas vežami autobusais. Lietuvos kraštovaizdyje ryškėja griūvančios mokyklos.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Užkalti langai
Grikpėdžių (Pakruojo rajonas) gyventojai baigia pirmuosius metus be mokyklos. Broniaus Nainio pagrindinė mokykla, istoriją skaičiavusi nuo 1920 metų, praėjusių metų Rugsėjo 1-osios nebesulaukė.
Šiandien mokykla stovi užkaltais langais, keletas stiklų įskilę. Prie centrinio įėjimo – krūva šiukšlių. Parkas, stadionas skendi žolėse.
Ant mokyklos laiptų sėdi Deividas ir Ramūnas, buvę klasiokai. Abu čia mokėsi iki septintos klasės. Senosios klasės nebeliko.
Deividas tęsia mokslus Pašvitinio pagrindinėje, jo bičiulis – Žeimelio vidurinėje mokykloje. Iki Pašvitinio – apie 10 kilometrų, iki Žeimelio – apie 12 kilometrų.
„Ir skauda, ir ne, kad uždarė mokyklą, – svarsto Deividas. – Skaudu dėl to, kad mokykla buvo arti namų, buvome pripratę prie mokytojų. Mokykla buvo graži, nupirkti nauji kompiuteriai.“
Dabar apleista Grikpėdžių mokykla liko draugų susitikimo vieta. Berniukai pasakoja, kad anksčiau sporto salėje vykdavo diskoteka, bet kažkas įsilaužė ir apiplėšė pastatą.
Į mokyklas paaugliai važinėja autobusiuku. Kol mokykla veikė Grikpėdžiuose, pakakdavo atsikelti 8 valandą. Dabar tenka iš lovos ropštis gerokai anksčiau – 6 valandą 30 minučių.
Susirinko tuščiuose kabinetuose
Buvusiai Grikpėdžių Broniaus Nainio pagrindinės mokyklos direktorei Alinai Jokimčienei tereikia pereiti per gatvę, kad patektų į uždarytos mokyklos teritoriją.
„Buvau mokyklos vadovė, dabar – bedarbė. Vaikai priprato, prisitaikė. O man, einant į parduotuvę, sunku į užkaltus mokyklos langus žiūrėti. Kraupiai atrodo. Kita vertus, gerai, kad užkalti, nes būtų išplėšta tai, kas liko, – atsidūsta A. Jokimčienė. – Viskas apžėlę, niekam nebereikia.“
Praėjusią savaitę buvę mokyklos bendradarbiai susiėjo krūvon. Nuėjo pasižiūrėti į uždarytą mokyklą. Buvo skaudu matyti tuščius kabinetus.
Grikpėdžių mokyklai A. Jokimčienė vadovavo nuo 2002 metų, iš viso mokykloje dirbo beveik du dešimtmečius.
Visus vadovavimo metus buvusi direktorė girdėjo grasinimus, kad mokykla bus uždaryta.
Paradoksas: praėjusieji metai buvo pirmieji, kai kolektyvas išėjo ramiai atostogauti būdamas tikras, kad vėl susitiks Rugsėjo 1-ąją. Žinia, kad mokykla uždaroma, buvo kaip perkūnas iš giedro dangaus.
Uždaryta mokykla pasak A. Jokimčienės, buvo itin didelė tragedija jos rėmėjui JAV gyvenančiam B. Nainiui. Mokyklos puoselėtojas tikėjosi, jog Grikpėdžiuose įmanoma palikti bent pradinę mokyklą. Bet nuspręsta, jog išlaikyti penkiolika vaikų neapsimoka finansiškai.
Kas – į miestą, kas – į Airiją
A. Jokimčienės nuomone, mokyklos pastato, perduoto bendruomenei pagal panaudą, perspektyvos – liūdnos: stogas ir taip buvo kiauras, o nešildomas pastatas nyks dar sparčiau.
Iki uždarymo mokykloje veikė floristikos, madų muzikos, dainų, šokių, sporto būreliai.
Buvę mokyklos mokiniai, pasakoja A. Jokimčienė, dabar pasigenda renginių, kuriuose patys dalyvaudavo. Dainuodavo, šokdavo visi – nesvarbu, kiek talento atseikėta.
Žeimelyje būrelius moksleiviams lankyti sudėtinga: autobusas važiuoja iš karto po pamokų.
Šviesiomis spalvomis ateities buvusi direktorė nepiešia: „Jaunimas nebegrįžta. Nežinau, kas turėtų įvykti ir pasikeisti, kad sugrįžtų. Darbo nėra. Kas – į miestą, kas – į Airiją.“
Istorija liko metraščiuose
Uždarius mokyklą Grikpėdžiuose, jos biblioteka perkelta į bendruomenės pastatą, kuriame kažkada veikė kolūkio pastatytas lopšelis-darželis. Čia buvo pergabenti kompiuteriai, knygos, net linoleumas.
„Esu dėkinga bendruomenės pirmininkui, buvusiai direktorei, nes knygos galėjo būti išmestos“, – sako Stanislava Martinaitienė, mokykloje dirbusi ir mokytoja, ir bibliotekininke. Dabar ji vadovauja naujai atgimusiai bendruomenės bibliotekai.
Pasak tris dešimtmečius mokyklai atidavusios S. Martinaitienės, mokykla kaime buvo šviesuliukas, kultūros židinys.
Bibliotekininkė pakelia mokyklos metraščius. Juose – švietimo įstaigos istorija: pirmosios klasės gretimame Liesų kaime, 1984 metų iškilmės, pastačius naują pastatą Grikpėdžiuose, apdovanojimai, padėkos.
Mokinių, teigia S. Martinaitienė, Grikpėdžiuose niekada nebuvo labai daug: didžiausiose klasėse susirinkdavo penkiolika. Bet nė minties nebuvo, kad mokykla gali tapti nereikalinga.
„Liūdna, labai liūdna. Nuvažiavau į mokyklą paimti likusių pono B. Nainio knygų. Plastikinė tara, maišeliai nuo saulėgrąžų – šiukšlynas prie paradinių durų. Neturiu vilties, kad mokykla atsigaus. Mes senstame, kaimas sensta ir nyksta“, – sako bibliotekininkė.
Nusisuka į kitą pusę
Sukame į greta esantį Mažučių kaimą, kuriame gyvena Aldona Švereikienė, kuriai vadovaujant, 1984 metais Grikpėdžiuose ir buvo pastatyta nauja mokykla.
„Niekada, niekada nebūčiau pagalvojusi, kad mokykla bus uždaryta! Taip širdį skauda!“ – jaudindamasi kalba ilgametė pedagogė.
A. Švereikienė niekada nepriklausė jokiai partijai, bet kartais pagiria anuos laikus: „Kaip bebūtų, bet statė mokyklas. O dabar griauna ir naikina...“
A. Švereikienė mintimis nusikelia į 1984-uosius. Mokykla išpuošta atidarymo šventei. Susirinkę tėveliai, kolūkio, kontoros darbuotojai, mokytojai, artimieji, groja orkestras. Mokykla erdvi: sporto, aktų salės, šviesios klasės.
„Galvojome: visą amžių čia gyvuosime“, – atsidūsta pedagogė. Dabar, važiuodama pro uždarytą mokyklą, A. Švereikienė sąmoningai nusisuka į kitą pusę. Neaitrina širdies.
Pasikeitę santykiai
„Tai yra baisu! Kiek mokyklų kiekvienais metais uždaroma! Kur nueisime? Dabar sugrūdo visus į Žeimelį. Trys autobusai važiuoja: rytą surenka vaikus, po pietų parveža. Mažiukai keliasi paryčiais, matau, kaip bėga. Argi taip pigiau: trys autobusai?!“ – negali atsistebėti A. Švereikienė.
Šiandieninę švietimo sistemą ilgametė pedagogė vertina itin neigiamai ir baiminasi, kad vaikai netaptų beraščiai. Dar viena baimė – kad Lietuvos gamtovaizdį greta sugriuvusių kolūkių pastatų papildys griūvančios mokyklos.
A. Švereikienė Liesų dvare įkurtoje septynmetėje mokykloje pradėjo dirbti būdama devyniolikos – 1952 metais.
Šiandien mokytoja kalba ne tik apie ištuštėjusias mokyklas, bet ir pasikeitusius santykius tarp mokytojų ir mokinių, tėvų, išnykusią pagarbą mokytojui.
„Kai susitinku su vaikais, kuriuos mokiau Liesų mokykloje, mes apsikabiname. Atrodo, kaip tėvai su vaikais susitiktų“, – sako mokytoja.
Nors mokytoja buvo jaunutė, tik dviem metais vyresnė už moksleivius, klasėje tyla buvo tokia, kad musę būtum girdėjęs skrendant.
„Švietimo ministrui patarčiau: grįžkime į kaimą, nepalikime kaimo!“, – atsidūsta A. Švereikienė.
Tušti pastatai – galvos skausmas
Pakruojo rajono savivaldybės Švietimo skyriaus vedėjos pavaduotojas Algirdas Šidlauskas skaičiuoja, kad šiemet rugsėjo 1-ąją į Pakruojo rajono mokyklas ateis 3138 moksleivių – pusantro šimto mažiau nei pernai.
Ženklus moksleivių mažėjimas skaičiuojamas dešimtmetį: 2001–2002 metais mokinių Pakruojo rajone būta beveik dviem tūkstančiais daugiau: 5177.
Pakruojo „Versmės“ pradinė mokykla reorganizuojama į Pakruojo „Žemynos“ pagrindinės mokyklos pradinio ugdymo skyrių.
Uždaromas Žeimelio vidurinės mokyklos Bardiškių filialas. Jame pernai mokėsi 39 mokiniai.
Galbūt Bardiškiuose bus įkurtas daugiafunkcinis centras?
Pavaduotojo teigimu, pagal daugiafunkcinių centrų steigimo projektus reikalaujama, kad kuriamas centras aptarnautų tam tikrą skaičių gyventojų, o Bardiškiai – nedidelis kaimelis.
A. Šidlauskas prognozuoja, kad Bardiškių mokyklos pastatas, statytas apie 1989 metus, Savivaldybei bus didelis galvos skausmas.
„Visas kultūrinis gyvenimas kaime sukasi apie mokyklą. Uždaryta mokykla kaime kultūros prasme yra tragedija. Ir ši tragedija – ne išimtis“, – sako A Šidlauskas.
Pasak Kelmės rajono Švietimo skyriaus vedėjo Sauliaus Michailovo, šiemet rajone uždaryti Mockaičių pagrindinės mokyklos Kiaunorių skyrius ir Užvenčio gimnazijos Junkilų skyrius.
Kiaunoriuose buvo likę keturi mokiniai, Junkiluose – šeši.
Pagryžuvio pagrindinė mokykla tapo Tytuvėnų gimnazijos pradinio ugdymo skyriumi.
Kelmės „Aukuro“ vidurinėje mokykloje, likus tik keturiolikai moksleivių, nebebuvo formuojama 11 klasė.
Pasak vedėjo, trijose-keturiose mokyklose yra klasių, kuriose mokinių palikta minimaliai, po penkis. Bet, nežinia, ar ir jie ateis. Tėvai įspėti, kad iš keturių vaikų klasės nebus komplektuojamos.
Ištuštėjusių mokyklų pastatai nėra geidžiama prekė. Pasak vedėjo, kai kuriems statiniams aukcionas skelbtas ketvirtą kartą, sumažintos kainos, bet pirkėjų vis tiek neatsiranda.
Albinavos pagrindinė mokykla niekam nereikalinga stovi beveik dešimtmetį.
Problemos – identiškos
Akmenės rajono švietimo skyriaus vedėjas Vytautas Juozapavičius informuoja: rajone šiemet nebus uždaryta nė viena mokykla, tik nebus formuojamos kai kurios klasės.
„Mes mokyklų uždarėme jau prieš dešimt metų, – sako vedėjas.
Šiemet Akmenės rajone bendrojo lavinimo mokyklose sumažėjo 300 vaikų. Skaičiuojama, kad rugsėjo 1-ąją ateis 3000 moksleivių. Per dvylika metų jų sumažėjo 2500.
„Apie 700 vaikų važinėsis į mokyklas. Kaime mokyklų turime labai mažai. Tariamės su bendruomene, stengiamės išlaikyti mokyklą tol, kol įmanoma. Kuriame naujas struktūras, daugiafunkcinius centrus kaimo vietovėse. Atimame iš kaimo, bet kažką bandome ir pasiūlyti“, – sako vedėjas.
„Mažėjantis mokinių skaičius liūdina visą Lietuvą, problemos visur identiškos“, – teigia Ingrida Mačiulienė, Joniškio rajono švietimo skyriaus vedėja. Prognozuojama, kad Joniškio rajone naujus mokslo metus pradės 230 mokinių mažiau nei pernai.
Jau pavasarį buvo nuspręsta panaikinti du skyrius: Gataučių Marcės Katiliūtės pagrindinės mokyklos Rudiškių skyrių ir Žagarės gimnazijos Daukšių skyrių. Naujovė – Plikiškių mokykla-daugiafunkcinis centras.
Tendencijos nesikeičia
Radviliškio rajone Pavartyčių mokykla-darželis tampa Šeduvos gimnazijos Pavartyčių ikimokyklinio ir pradinio ugdymo skyriumi bei Pakiršinio mokykla-darželis – Baisogalos mokyklos-darželio Pakiršinio ikimokyklinio ir pradinio ugdymo skyriumi.
Radviliškio rajono savivaldybės Švietimo skyriaus vedėja Genovaitė Juodeikienė, remdamasi mokyklų direktorių pateiktais duomenimis, sako, jog mokinių sumažės 196.
„Mokyklų palaipsniui mažėja. Skyriai rajone išlieka, tik kai kur vietoje dviejų komplektų lieka vienas pradinių klasių komplektas, kaip, pavyzdžiui, Labučiuose“, – sako vedėja.
Radviliškio rajone yra įsteigti du daugiafunkciniai centrai – Palonuose ir Kutiškiuose.
Kutiškiuose veikia ikimokyklinio ugdymo grupė, Palonuose planuojama grupę atidaryti po Naujųjų metų.
Šiaulių rajone mokinių šiemet sumažės apie 250. Planuojama, kad bendrojo lavinimo mokyklose šiuos mokslo metus pradės apie 4700 moksleivių.
Pasak Švietimo skyriaus vedėjos Juditos Šertvytienės, šiemet uždarytas Kužių vidurinės mokyklos Gilaičių skyrius bei Micaičių mokykla-darželis.
Planuojama, kad lapkritį bus atidarytas Kurtuvėnų daugiafunkcinis centras.
Šiaulių mieste, jungiant mokyklas, uždaryta Dubijos pagrindinė mokykla bei Aukštabalio ir Dainų pradinės mokyklos.
Pasak Šiaulių miesto savivaldybės Švietimo skyriaus vedėjos Violetos Damskienės, šiemet Šiauliuose mokinių sumažės maždaug 700. Miesto bendrojo lavinimo mokyklas turėtų lankyti 13700 vaikų.
„Tendencijos panašios kasmet“, – sako V. Damskienė.
Jono TAMULIO nuotr.
MOKYKLA: Grikpėdžių B. Nainio pagrindinė mokykla stovi užkaltais langais.
ŠIUKŠLĖS: Prie paradinių buvusios Grikpėdžių B. Nainio pagrindinės mokyklos durų – šiukšlynas.
PAMINKLAS: Aukšta žolė veši ir prie mokyklos geradario, Broniaus Nainio giminei atminti, skirto paminklo.
STADIONAS: Buvusiame mokyklos stadione auga aukšta žolė.
SITUACIJA: Buvusi Grikpėdžių B. Nainio pagrindinės mokyklos direktorė Alina Jokimčienė prisimena: kai rinkosi pedagogikos studijas, nekilo nė minties, kad ateityje nebebus mokinių. Dabar buvusi direktorė – bedarbė.
ISTORIJA: Grikpėdžių bendruomenės bibliotekos vedėjos Stanislavos Martinaitienės rankose – mokyklos metraštis ir padėkos.
NERIMAS: „Tai yra baisu! Kiek mokyklų kiekvienais metais uždaroma! Kur nueisime?“, – retoriškai klausia buvusi pirmoji Grikpėdžiuose 1984 metais pastatytos mokyklos direktorė Aldona Švereikienė.
Į valdžią atėjo beraščiai
Marcelijus Martinaitis, poetas, Nacionalinės premijos laureatas:
– Baigiau mažytę mokyklą. Mūsų klasėje buvo septyni mokiniai. Mokytojai – šeši. Mes labai daug gavome iš mokytojų, nes mokytojai matė kiekvieną iš mūsų.
Bet kai trisdešimt mokinių į klasę sugrūdami tarsi į kolūkį, nei mokinys, nei mokytojas nieko nebemato.
Santykis, ryšys su mokytoju yra daug svarbiau nei geras pažymys. Uždarius mokyklą, šis šiltas ryšys nutraukiamas.
Mokykla darosi atšiauri, prasideda patyčios. Dabartinė mokykla tampa fabriku: atėjo, išėjo. Šis mechaninis mokytojo-mokinio atėjimas yra pražūtingas visai švietimo sistemai.
Nemažai važinėju po Lietuvą. Sakykime, atvykstu į miestelį, kuriame gyvena 200–300 žmonių. Buvo mokyklėlė, biblioteka, kultūros namai. Bet kai nebelieka mokyklos ir mokytojų, kaimo gyventojai netenka kultūrinio ryšio, juos siejusio per mokyklą, biblioteką.
Dabar iš kaimo, iš mažų miestelių išvaromas mokytojas – išvaromas inteligentas.
Kokie bebuvo sovietiniai metai, bet veikė mokyklėlės, o mokytojas buvo autoritetas.
Šiandien mokytojas nuvertinamas, jis prilyginamas santechnikui ar mechanikui.
Uždaromos kaimų mokyklėlės yra nusikaltimas Lietuvai, tautai, kultūrai.
Atrodo, kad į valdžią atėjo beraščiai, kurie nesupranta, kas yra mokytojas, mokinys, mokykla. Kiekviena uždaryta mokykla yra mokslo, švietimo praradimas.
