Naujausios
Mokyklos diagnozė: širdies nepakankamumas
Per šalį nusirito mokytojų streikų banga. Mokytojai nepatenkinti atlygiu už darbą, visuomenė — žemyn su visomis reformomis besiritančia švietimo sistema, gydytojai susirūpinę mokyklinėmis vaikų neurozėmis.
Lietuvos mokyklos krizė. Kaimynai latviai švietimo dvasingumu rūpinasi labiau, negu mes.
„Pinigai nieko neišspręs, jei mokytojai dirbs tais pačiais metodais“, — įsitikinusios dvi šiaulietės pedagogės Silvija Baranauskienė ir Zita Stankevičienė, sugrįžusios iš Maskvoje vykusių tarptautinių Pedagoginių skaitymų.
Nijolė KOSKIENĖ
nikos@skrastas.lt
Į Maskvą — žmogiškosios pedagogikos
„Dabartinėje švietimo sistemoje yra ugdomas vaiko protas, siekiama, kad jis gautų kuo daugiau žinių, išeitų iš mokyklos protingas ir išsilavinęs. Bet kad jis turi išeiti geras žmogus — apie tai dabar užmirštama“, — įsitikinusi Silvija Baranauskienė, Gegužių pagrindinės mokyklos direktorė.
Ji kartu su kolege, J.Janonio gimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui Zita Stankevičiene, dalyvavo sausio 9-11 dienomis Maskvoje vykusiuose septintuosiuose tarptautiniuose Pedagoginiuose skaitymuose. Iš Lietuvos į Maskvą vyko 11 žmonių.
Kasmet į Maskvą tuo pačiu laiku iš visos Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos, Baltijos valstybių renkasi tie, kuriems skauda dėl šiuo metu giliai įsišaknijusios autoritarinės pedagogikos, dėl kurios kenčia ir vaikai, ir patys mokytojai.
Šių Pedagoginių skaitymų iniciatorius ir siela yra garsus Rusijoje gyvenantis pedagogas Šalva Amonašvilis.
Anot pašnekovių, Pedagoginiuose skaitymuose buvo atrandama labai paprasta tiesa: kiekvienoje pamokoje bet kurio dalyko mokytojas bet kurioje klasėje gali ir turi paliesti vaiko širdį. Per pamoką reikia kalbėti ne tik apie fiziką ir matematiką, bet ir apie žmogaus gyvenimo prasmę. Vaikas turi iškelti sau klausimą: dėl ko jis gyvena? Jis turi pajusti aukštesniųjų jėgų buvimą.
„Ugdykime dvasingumą — dorovė ateis pati“, — toks yra humanistinės pedagogikos principas..
Dvasingumo programose nėra
Z. Stankevičienei įstrigo retorinis vienos privačios Maskvos mokyklos direktoriaus klausimas. „Mes ugdome vaiko fizinius ir protinius gebėjimus, bet kaip prie tų dviejų priderinti dvasingumo ugdymą? Aš neturiu tam atsakymo“, — sakė direktorius.
Iš tiesų, anot šiauliečių pedagogių, mokyklų programose tokių nuorodų nerasi. Dvasingumas tarsi uždarytas etikos ar tikybos pamokose. Tačiau humanistinės pedagogikos esmė: mokytojas turi su vaiku kalbėti iš širdies į širdį per kiekvieną pamoką. Ir tai turi plaukti iš jo paties. „Ta šventoji trejybė — kūnas, protas ir dvasia — turi derėti tarpusavyje“, — sako Z. Stankevičienė.
Mokytojos prisiminė vieną, iš pirmo žvilgsnio, gana banalų žaidimą Maskvoje. Visiems buvo išdalintos žvakės, ir nuo vienos visi turėjo prisidegti savąsias. Po to susirinkusiųjų buvo paklausta: ar tai vienai žvakelei sumažėjo šviesos?
Kiek kainuoja mokytojo širdis
Pašnekovės nė karto neužsiminė apie dabar šalyje tvyrančią įtampą švietimo sistemoje: mokytojų streikus, reikalavimus pakelti atlyginimą, didelius krūvius.
Ar ne beviltiška ir nerizikinga tokioje situacijoje prabilti apie humanistinės pedagogikos grūdus?
„Kalbant apie mokytojų situaciją Lietuvoje, į pirmą vietą vis dėlto iškeliami pinigai. Atlyginimai turi kilti, bet pinigai nieko neišspręs. Jei mokytojas uždirbs keliais tūkstančiais daugiau, bet dirbs tais pačiais metodais, niekas nepasikeis“, — mano S. Baranauskienė.
„Kam rūpi, tas ir dabar su šitais pinigais, šioje situacijoje kitaip dirba, o kam vaikas nerūpi — nepadės ir didesnė alga“, — kolegei antrino Z. Stankevičienė.
Apskritai, anot pašnekovių, dabar „vargšo mokytojo“ įvaizdis per daug sureikšmintas, ir mokytojas padarytas auka. “Net tas, kuris iki šiol negalvojo, kad yra auka, nenorom pradeda taip jaustis“, — sakė S. Baranauskienė.
Nemažai destrukcijos ir purvo į šią situaciją, anot pašnekovių, įneša ir pedagogams skirtas žurnalas „Dialogas“, dar labiau kurstydamas destruktyvias nuotaikas ir supriešindamas mokytojus su administracija.
„Reikia išmokti kuo mažiau bambėti. Mes jau žinome, kaip yra. Dabar reikia kalbėti apie tai, ką mes keičiame, kaip tai darome. Tolerancijos galima mokytis ir iš paties Š. Amonašvilio. Niekada jo neišgirsi apie ką nors šnekant blogai, destruktyviai. Jis kviečia programuoti tik šviesiąją pusę“, — pasakojo S. Baranauskienė.
Pažadėjo atvykti į Šiaulius
„Manyčiau, kad mokytojai nori keistis. Tik dabar reikia stipriau, negu bet kada anksčiau kviesti tam keitimuisi. Dabar mokytojas pavargęs labiau“, — mano S. Baranauskienė.
Iš Maskvos grįžusi Lietuvos delegacija suplanavo keletą seminarų ir renginių Šiauliuose bei Klaipėdoje.
Tačiau geriausiai žinia: Šalva Amonašvilis, mokytojų kvietimu, šį rudenį pažadėjo atvykti į Šiaulius. Čia planuojama surengti penkių dienų humanistinės pedagogikos seminarą.
Pačios pašnekovės užsikrėtė Humanistinės pedagogikos idėja būtent po tokio 2004 metais vykusio S. Amonašvilio seminaro Mažeikiuose. Mokytojos prisipažino tik vėliau supratusios, kodėl seminarai vyksta nuo ryto iki vakaro — nemažiau penkias dienas. Tiek laiko reikia, kad įvyktų pokyčiai mokytojo pasąmonėje, kad būtų pasėtas humanistinės pedagogikos grūdas. Anot pašnekovių, iš tokių seminarų mokytojas neparsiveža žinių kaip dirbti — jis tik grįžta kitoks.
Latvių pedagogika humaniškesnė
Pašnekovės apgailestavo, kad lietuviai nėra taip pažengę, kaip kaimynai latviai. Ir šįkart Latvijos delegacijoje buvo per 90 žmonių, į Maskvą vyko netgi vieno rajono švietimo skyriaus vedėjas. O tai rodo, kad švietimo dvasingumu rūpinasi ne tik eiliniai mokytojai, bet ir valdžia.
Latviai, pasakojo šiaulietės, organizuoja seminarus, dalijasi humanistinės pedagogikos pasaulėžiūros patirtimi, Latvijoje yra įkurtos atskiros laboratorijos, klasės, mokyklos, kur mokytojai su vaikais kalba širdies kalba. Ir tai, anot pašnekovių, ne trukdo oficialiajam švietimui, bet padeda.
Tačiau ir Lietuvoje, įsitikinusios pašnekovių, yra mokytojų, norinčių dirbti kitaip. Interneto svetainė humanistinepedagogika.lt. (bent taip nurodyta tituliniame puslapyje) skirta „tiems, kas ieško alternatyvų autoritarinei pedagogikai, suvokiančiai žmogų tik kaip fizinę — besielę ir bedvasę — būtybę; kas ilgisi švietimo sistemos, auginančios žmogų kaip kūno, sielos ir Dvasios visumą; kas visokioje pedagoginėje veikloje jungia protą su širdimi, logiką su jausmais, materialumą su dvasingumu,–ir šitaip ugdo Kilnų Žmogų...“
CITATA: „Reikia išmokti kuo mažiau bambėti. Mes jau žinome, kaip yra. Dabar reikia kalbėti apie tai, ką mes keičiame, kaip tai darome.
POKYTIS: Šiaulietės pedagogės Zita Stankevičienė (kairėje) ir Silvija Baranauskienė tvirtina: iš Š. Amonašvilio seminarų mokytojas neparsiveža žinių kaip dirbti — jis tik grįžta kitoks.
Silvija-Zita, redakcijos archyvo nuotr. 01
MOKYTOJAS: Šalva Amonašvilis 2003-iųjų vasarį Jelgavoje. „Mokymas, į kurį Mokytojas nededa Širdies, yra žmonijos nesantaika ir pražūtis. Mokymas, į kurį Mokytojas deda Širdį, yra žmonijos gėris ir kilimas aukštyn“, — sako Š. Amonašvilis.
MOKYTOJU MOKYTOJAS 03
