Naujausios
Problemos dėl kalbų
Ukrainietė Ana (siekiant apsaugoti nepilnamečių interesus, vardai pakeisti) savo šalį paliko antrą karo Ukrainoje dieną, nes gyveno pasienio zonoje. Moteris pasakoja, kad jei ne dukra, ji būtų likusi savo šalyje, tačiau jautė būtinybę išvežti vaiką į saugesnę šalį, kuo toliau nuo karo.
Kadangi jos vyras buvo dirbęs Lietuvoje, ji čia lankėsi anksčiau, tad nusprendė važiuoti būtent į čia. Du aukštuosius išsilavinimus turinti, juriste Ukrainoje dirbusi moteris iš pradžių Šiauliuose susirado valytojos darbą, vėliau pradėjo dirbti virtuvėje.
Šiauliuose dukrą nukreipė mokytis į vieną iš miesto mokyklų. Ana pasakojo, kad ji nesigilino, kokia tai mokykla, nežinojo, kad joje mokosi rusakalbiai vaikai. Džiaugėsi, kad vaikas bus socialinėje aplinkoje, galės bendrauti. Mergaitė nuotoliniu būdu mokosi ir mokykloje Ukrainoje. Šiuo metu ji Šiaulių mokykloje aštuntokė, o Ukrainoje – devintokė. Baigusi devynias klases, ji gaus ukrainietišką nepilno vidurinio mokslo baigimo pažymėjimą.
Ana pasakojo, kad iš pradžių mokykloje viskas buvo gerai. Klasėje dukra susidraugavo su kita mergaite iš Ukrainos, abi bendravo gimtąja kalba.
Šią vasarą Ana pasikvietė iš Ukrainos pas ją atvažiuoti savo draugės dukrą Olią, kuri yra bendraamžė su jos dukra.
Tačiau, anot Anos, šią vasarą ramus gyvenimas baigėsi. Išgirdus vos trečią dieną Šiauliuose besisvečiuojančios ukrainietės ir Anos dukros pokalbį ukrainiečių kalba, miesto parke grupė vaikų apmėtė jas obuoliais ir akmenimis.
„Aš jos mamai aiškinau, kad čia ramu, viskas gerai ir štai. Girdėjau, kaip vakare mergaitė skambino savo mamai, verkė ir sakė, kad nori atgal į Ukrainą“, – pasakojo moteris.
Prasidėjus mokslo metams pasikeitė ir atmosfera dukros klasėje. Mokytojai pradėjo aiškinti, kad mergaitės jau turi mokėti lietuvių kalbą B2 lygiu, pradėjo drausti naudotis elektroninio vertėjo paslaugomis.
Lietuvių kalbą jos mokėsi mokykloje, pirmą vasarą papildomai lankė lietuvių kalbos kursus, tačiau šią vasarą tokių kursų jau nebebuvo. Ana pirko papildomas knygutes, iš kurių buvo galima mokytis kalbos. Moteris sako, kad vienas dalykas yra išmokti šnekamąją kalbą, tačiau mokytis mokslo dalykų – visai kas kita.
Šiandien Ana galvoja, kad iš pat pradžių reikėjo vaiką leisti į lietuvišką mokyklą, tačiau visada galvojo, kad jie čia neilgam, kad karas greit baigsis ir sugrįš į savo šalį. Jaučiasi kaip laivelis, mėtomas vėjo iš vieno kranto į kitą.
„Supratau, kad integracijos tokioje mokykloje nebus. Reikia daugiau pastangų ir iš mokytojų. Galbūt lengviau vaikams, kurie mokėsi rusų mokyklose. Sumų srityje, kur aš gyvenau, rusų mokyklų net nebuvo. Aš baigiau ukrainiečių mokyklą, dukra tokią lankė irgi. Aš moku rusiškai, tačiau mokytis dalykinius mokslus rusų kalba dukrai yra sunku, kaip ir man jai padėti. Mes ieškome „Youtube“ kanale ukrainiečių kalba vienos ar kitos temos, nes rusų kalba dukrai nėra suprantama – terminai, chemija, fizika, matematika, biologija. Išėjus prie lentos, reikia pagalvoti ukrainietiškai, išgirsti rusiškai arba lietuviškai ir atsakyti lietuviškai. Tai iš tiesų yra sunku. Dukra užėmė tokią poziciją: geriau iškviesta prie lentos aš patylėsiu ir gausiu dvejetą, nei apsijuoksiu. Ir aš ją suprantu“, – sakė mama.
Mokykloje skambėjo Rusijos himnas
Mokytojams pradėjus kelti reikalavimus ukrainietėms, atkuto ir klasėje besimokę vaikai iš rusiškų šeimų. Pirmiausia mergaičių kontaktus ištrynė iš internetinio klasės pokalbių kambario. Toliau prasidėjo įvairios replikos.
Ana pasakojo, kad berniukai, priėję prie dukros ir jos draugės, ėmė mėtytis tokiomis piktdžiugiškomis frazėmis: „Ukraina bum bum“, „Na ką, jūsų namai sudegė?“, „Ukraina dvesia?“ ir panašiai.
Iš pradžių mama ragino dukrą tiesiog nekreipti dėmesio, nes suprato, kad vaikai yra iš rusiškų šeimų ir tėvų požiūrį atsineša į mokyklą.
„Matydama, kad tai nesustoja, aš jai sakiau, kad imtų telefoną ir filmuotų, tegul kartoja. Parodyk, kad tau tai nepatinka ir tu fiksuoji. Kartą pamokos metu man skambina dukra ir sako, pasiklausyk. Girdžiu, groja muzika, kalba mokytoja. Pasirodo, berniukai pamokos metu visu garsu įjungė Rusijos himną“, – buvo priblokšta mama.
Įrašas grojo gal apie minutę, gal kiek trumpiau. Vėliau, pasikalbėjus su mokytoja, ji aiškino, kad nesupratusi, ką grojo.
Mergaičių mamos parašė pareiškimą mokyklos vadovybei. Kreipėsi į Savivaldybės Švietimo skyrių, tačiau ten patarė spręsti problemą mokyklos lygmeniu.
„Prašiau tiesiog išspręsti situaciją. Sakiau, kad jei jiems nepatinka ukrainietės, tegu jas tiesiog ignoruoja, bet nereikia jų pribaiginėti“, – sakė Ana.
Ji pasakojo, kad ilgai nebuvo grįžusi į Ukrainą, tačiau neseniai teko važiuoti dėl labai liūdnos priežasties – karo fronte žuvo jos sūnėnas, kuris buvo karininkas.
„Mes grįžome po tokios nelaimės ir dukra sulaukia klausimo, ar jos namai sudegė“, – ašarų nesulaiko mama.
Mokykloje buvo surengtas mokinių tėvų pokalbis, tačiau jis nieko neišsprendė. Ana sakė pasijutusi kaip kaltinamoji, ir supratusi, kad yra tam tikras nusiteikimas. Sužinoję, kad ukrainiečių mamos parašė pareiškimą mokyklos vadovybei, vaikai ėmė prie mergaičių kabinėtis iki, anot mamos, fizinio kontakto: stumtelėjimo, sprigto ar panašiai.
Anot Anos, labai daug priklauso nuo mokytojų ir mokinių tėvų. Vienintelė anglų kalbos mokytoja tų berniukų elgesį sustabdė. Kiti mokytojai nemato problemos, kad nesukeltų sau papildomų rūpesčių.
Sprendimas – pakeisti mokyklą
Greitai tapo aišku, kad situacija nesikeis. Lankyti į šią mokyklą pirmiausia atsisakė Anos dukros bendraklasė. Mama ją perkėlė į lietuvišką progimnaziją, esančią arčiausiai gyvenamosios vietos. Keisti dukrai mokyklą nusprendė ir Ana, taip pat parinkusi mergaitei kitą lietuvišką miesto mokyklą. Šią mokyklą ketina pradėti lankyti ir pas ją apsistojusi draugės dukra Olia.
„Integraciją aš suprantu taip, kad tu įėjai į visuomenę ir vyksta kontaktas iš abiejų pusių, kai visuomenė tave priėmė, o tu priėmei visuomenę. Pas mus viskas gavosi atvirkščiai. Iš pradžių integracija vyko, o vėliau įvyko atstūmimas“, – apgailestavo Ana.
Ji prisipažįsta, jog ir savo dukrai, ir pas ją apsistojusiai mergaitei nuolat primena, kad nekalbėtų garsiai autobuse, kad koks rusakalbis, išgirdęs ukrainiečių kalbą, prie jų neprikibtų. O tokių atvejų Anai yra pasitaikę.
Kartą Olia autobuse nesusikalbėjo su vairuotoju. Jis pareiškė, kad mergaitė jau turėtų mokėti lietuviškai. Anai beliko paaiškinti, kad ta mergaitė Lietuvoje dar tik antrą mėnesį.
„Mes iš Ukrainos išvažiavome pirmiausia dėl savo vaikų. Jei ne dukra, aš nebūčiau palikusi Ukrainos. Vyras ir dabar yra ten. Noriu vaikui ramybės. Norėčiau, kad visi vaikai iš ten išvažiuotų ir turėtų ramybę. Jiems nereikia to matyti. Vaikai – mūsų ateitis, mes turime juos užauginti psichologiškai stiprius. Tačiau atvažiavome čia ir turime vėl už juos kovoti“, – kalbėjo Ana.
Užtrukę procesai
Mokyklos vadovė patvirtino, kad probleminė situacija vienoje klasėje susiklostė, tačiau linkusi dėl visko kaltinti vaikų paauglystę. Karjeros užsiėmimo metu berniukai įsijungė „TikToką“, ten suskambo Rusijos himnas, išjungė ir tiek. Dėl antiukrainietiškų replikų komentavo: „Tai yra paaugliai. Na, negali už juos atsakyti. Ir su vaikais buvo kalbėta, ir su tėvais. Kaip ir kiekvienoje situacijoje kažkiek prisideda abi pusės. Aš tik galiu pasakyti, kad taip neturėtų būti, bet mes šalia nebuvome ir nematėme, kokia tai buvo situacija.“
Direktorė pažymėjo, kad minėtoje klasėje mokėsi keturi vaikai iš Ukrainos. Du berniukai jokių nusiskundimų nereiškė. Vadovė tikino, kad mergaitės nesiekė išmokti lietuvių kalbos. Ji aiškino, kad kitose klasėse tokių problemų nekyla.
Į šią dvikalbę mokyklą buvo nukreipta daug vaikų iš karo pabėgėlių šeimų. Pernai iš 330 mokinių čia mokėsi 140 ukrainiečių, o šiais mokslo metais iš 270 mokinių – 97 ukrainiečiai. Vasarą per 50 moksleivių šią mokyklą paliko ir toliau mokosi Tarptautinėje Ukrainos mokykloje Šiauliuose.
Šiaulių miesto savivaldybės Švietimo skyriaus vedėjai Editai Minkuvienei situacija nebuvo žinoma. Ji žadėjo išsiaiškinti aplinkybes.
Vedėja pabrėžė, kad daugiakultūrė dvikalbė mokykla taiko naują ugdymo modelį, čia mokosi daug vaikų, atvykusių ir iš kitų Europos šalių, ne vien rusakalbių. Skyriaus vadovė neslėpė, kad iš pradžių buvo nerimo ir pačioje mokyklos bendruomenėje, kaip pavyks suvaldyti situaciją, kad nekiltų pasityčiojimų iš ukrainiečių vaikų. Džiugino, kad iki šiol problemų nekilo.
„Tikiu, kad gali būti visokių situacijų, bet ne viskas iškyla į paviršių. Matyt, per daug ilgai užtruko tam tikri procesai“, – pažymėjo E. Minkuvienė.
Ji pridūrė, kad kiekviena mokykla turi pasitvirtinti tvarkas ir mokiniams draudžiama naudotis mobiliaisiais telefonais pamokų metu. Žadama pasiaiškinti, kodėl mokykloje buvo nesilaikoma šio draudimo.
