Mirtis Kuršėnų ligoninėje – „už uždarų durų“

Redakcijos archyvo nuotr.
Kuršėnų ligoninei metami kaltinimai dėl paciento nepriežiūros. Pagrįsti jie ar ne, turėtų paaiškėti netrukus.
Birželio 4-osios rytą Šiaulių rajono, Kuršėnų ligoninės Slaugos ir palaikomojo gydymo skyriuje, užgeso 75 metų Juliaus Veliulio gyvybė. Po vyro mirties jo artimieji medicinos įstaigai pažėrė priekaištų dėl velionio nepriežiūros, įsitikinę, kad galimybę lankyti ligonį atėmęs karantinas atrišo rankas medikams, kurie „už uždarų durų“ su sunkiu ligoniu galėję elgtis nesivadovaudami Hipokrato priesaika.
Kuršėnų ligoninės direktorė mirusiojo artimųjų mintis vadina emocijomis, kurios žemina atsakingai dirbantį įstaigos personalą.

Kol baigsis karantinas

Balandžio pradžioje į Respublikinę Šiaulių ligoninę nuvežtas, čia operuotas, vėliau į Kuršėnų ligoninę tolimesniam gydymui pervežtas dirvonėniškis J. Veliulis su savo artimaisiais – žmona ir vaikais – nebepasimatė. Dėl karantino minėtų gydymo įstaigų durys buvo užvertos, o ligonių lankymas griežtai apribotas.

Kelios dienos iki gegužės 18-osios, dienos, nuo kurios buvo sušvelnintos karantino taisyklės, Šiaulių ligoninėje gydyto J. Veliulio artimiesiems pranešta, kad ligonis esantis jau patenkinamos būklės, tad likusiam gydymui ir pastiprėjimui bus pervežtas arčiau namų, į Kuršėnų ligoninę.

Gegužės 18-oji ir buvo ta diena, kai vyras atsidūrė minėtoje įstaigoje.

J. Veliulio dukra Judita Navikienė „Šiaulių kraštui“ papasakojo jau kitądien paskambinusi Kuršėnų ligoninės direktorei ir paprašiusi leidimo pamatyti tėtį, kurio nematė beveik du mėnesius. Direktorės atsakymas, anot kuršėniškės, buvęs kategoriškas: karantinas, todėl pasimatymas nėra įmanomas.

Vadovė, anot J. Navikienės, pabrėžusi, kad, suprastėjus ligonio būklei, apie tai šeimai būtinai praneš ligonį gydantis gydytojas ir, esant reikalui, bus suteikta galimybė atsisveikinti su artimuoju.

Anot moters, pasitikėdami medikais ir klausydami jų nurodymų, jie su tėčiu visąlaik bendravo telefonu – jis niekuo nesiskundęs, tik sykį pasiguodęs norintis bent trumpam atsisėsti. Kitąsyk, kad yra ištroškęs. Po pastarojo pokalbio J. Navikienė nedvejodama paskambinusi įstaigos administracijai, tikėdamasi gauti leidimą jei ne aplankyti tėtį, tai bent perduoti jam gėrimų.

„Pasikalbėti pavyko tik su, kaip pati prisistatė, sekretore. Pasvarsčiau, kaip taip gali būti, kad žmogus vandens negauna. Darbuotojos atsakymas mane pribloškė: buvo pasakyta, kad nė vienas ligonis nenumirė negavęs vandens“, – „Šiaulių kraštui“ sakė pašnekovė.

Pasak Kuršėnuose, ligoninės kaimynystėje, gyvenančios J. Navikienės, ligonio žmona kas dieną skambindavo sutuoktinio gydytojui, teiravosi apie sveikatos būklę – gydančio gydytojo atsakymas visada buvęs tas pats: normali, o dėl lankymo reikėtų kreiptis į ligoninės vadovybę. Į vadovybę medikas esą pataręs kreiptis ir artimiesiems užsiminus apie grįžti į namus svajojančio ligonio pasiėmimą.

Artimieji sako vis dėlto paklusę ligoninės direktorės nurodymui kantriai laukti karantino pabaigos, tad jai daugiau nebeskambinę.

„Tikėjomės, kad padėtis nėra tokia bloga ir tėvelis atsilaikys, kol galėsim jį pamatyti“.

Paskutiniai pokalbiai

Birželio 1 dieną J. Veliulio žmona su savo vyru kalbėjosi paskutinįkart – jis užsiminęs, kad labai norėtų atsigerti ko nors skanaus, galbūt pasaldinto, nes vanduo jau įgrisęs. Tos pačios dienos vakarą J. Navikienė siuntinį su buteliukais sulčių pristačiusi į Priėmimo skyrių, prašydama perduoti ligoniui.

Birželio 2 dieną žmona, kaip įprasta, paskambino gydytojui, norėdama pasiteirauti apie sutuoktinio sveikatos būklę. Gydytojas išsitarė įtariantis, kad ligonio plaučiuose kaupiasi skysčiai, nes būklė pradėjusi prastėti.

Po dienos J. Veliuliui atliktas rentgenas, išvada – būklė išties prasta.

„Žmogus geso, bet direktorės pažadėto skambučio iš gydančio gydytojo dėl galimybės atsisveikinti taip ir nesulaukėme“, – skunde, kuris Kuršėnų ligoninei buvo pateiktas po J. Veliulio mirties, nurodo mirusiojo dukra J. Navikienė.

Birželio 4-osios rytą artimieji vis dėlto sulaukė gydančio gydytojo skambučio. Pranešta, kad ligonis miršta.

„Mama net susiruošti nespėjo, kai vėl skambutis: mirė“, – prisimena kuršėniškė.

Nuvykę į ligoninę ir panorę apžiūrėti artimojo kūną, artimieji sako buvę šokiruoti – iš nuo balandžio pradžios nematyto šeimos žmogaus buvo likę vieni kaulai ir oda.

„Pamatytas kraupus vaizdas leido įtarti, kad tėtis nebuvo maitinamas. Gal personalas įsivaizdavo, kad tai jis turėjo daryti savarankiškai? Bet neabejoju, jog tai buvo neįmanoma – jis ligoninėje Šiauliuose buvo intubuotas ir maitinamas per vamzdelį. Manau, dėl to jam savarankiškai ryti buvo dar sudėtinga“, – sako moteris.

Dar labiau artimuosius šokiravo tai, kad velionis artimiesiems atiduotas atmerktomis akimis, prasižiojęs ir su pasmakrėje, matyt, žandikaulį uždaryti turėjusia sauskelne, kuri buvo lipduku užtvirtinta ant velionio galvos.

„Vaizdas iki šiol stovi akyse. Nejaugi iki tiek nusigyventa, kad ligoninės personalas negalėjo surasti medicininio binto ar marlės? Galima spėti, kad niekas net nematė ir nežino, kada tėtis tiksliai mirė ir dėl to niekas jam akių neužspaudė“, – kalba moteris.

Anot pašnekovės, mirties liudijime nurodyta J. Veliulio mirties priežastis – kardialinė astma, mirties data – birželio 4-oji, tikslus mirties laikas nenurodytas.

Maža to, kartu su mirusiuoju ir jo daiktais, anot J. Navikienės, šeimai sugrąžinti prieš kelias į ligoninę jos atnešti buteliukai sulčių, kurių velionis prieš mirtį prašė. Nė vienas iš buteliukų nebuvęs praimtas – artimieji daro išvadą, kad mirusiajam sulčių taip ir nepaduota.

Tikisi gauti atsakymus

Tėvo gedinti J. Navikienė bando ieškoti atsakymo, kodėl artimiesiems taip ir nebuvo suteikta galimybė aplankyti akyse silpstančio ligonio, kodėl sutikimas duotas tik nelikus nė valandos iki jo mirties.

Moteris patarimo kreipėsi į Sveikatos apsaugos ministeriją. Jai patarta atsakymo pirmiausia paieškoti įstaigoje, kurios specialistų kompetencija ji abejoja.

Skunde pateiktame Kuršėnų ligoninei J. Navikienė prašo atsakyti į šeimai ramybės neduodančius klausimus dėl sunkiai sirgusio šeimos nario įtariamos nepriežiūros, galbūt nualinimo.

„Taip pat norėtume gydytojo raštiško atsakymo, kaip mirė velionis. Mirties liudijime nurodyta priežastis – kardialinė astma. Esu ne medikė, bet pasidomėjus diagnoze – tėvelis užduso. Norisi paklausti ligoninės vadovybės, ar tokios mirties nusipelno žmogus, dirbęs net ir būdamas garbaus pensinio amžiaus, mokėjęs mokesčius valstybei?“, – skunde įstaigai rašo kuršėniškė.

Ji įsitikinusi, kad tulžies pūslės akmenligę kentėjęs ir dėl priepuolių į Šiaulių ligoninę patekęs bei čia operuotas, plaučių uždegimu sirgęs ir prostatos vėžį įveikęs vyras nualintas „už uždarų karantino durų“ būtent Kuršėnuose.

„Kyla klausimas, jei Kuršėnų ligoninė negalėjo suteikti tinkamų paslaugų tokiam ligoniui, kas liečia maitinimą, kam tokį ligonį tada priėmė“, – skunde rašo mirusiojo dukra.

J. Navikienė tikisi per 20 dienų gauti Kuršėnų ligoninės atsakymą į skundą. Ketina kreiptis į Valstybinę akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybą.

Karantinas ar emocijos?

Kuršėnų ligoninės direktorė Renata Noreikaitė bet kokius mirusio paciento dukters kaltinimus atmeta.

„Šnekėti, kad mes užsiiminėjam genocidu niekam neleisiu. Emocijos. Kaip jie čia draskėsi, kaip mūsų medikus vadino. Tokiose situacijose reikia išlaikyti žmoniškumą. Gyvenime tokių kaltinimų nesu girdėjusi, kad mes vykdome genocidą prieš žmones. Net ir liūdesys ir artimojo netektis neleidžia žmogui taip kalbėti.

O žmonės slaugos ligoninėse, žinoma, kad miršta. Mirė žmonės ir anksčiau, kol nebuvo karantino, kol nebuvo išskirtinės situacijos ir lankymas buvo laisvas“, – sakė vadovė.

R. Noreikaitė pripažino, kad situacija karantino metu pacientų ligoniams išties nebuvo palanki – buvo nustatytas griežtas lankymas, kuriam negaliojo „aš noriu“.

„Ryšys visą laiką buvo palaikomas su žmona, su vienu vieninteliu asmeniu, kurio telefonas buvo nurodytas ir kuris buvo atsakingas už vyrą, – sakė direktorė. – Kol kas daugiau nieko nekomentuosiu, esu sudariusi komisiją, kuri aiškinasi visus faktus. Bet aš jau dabar matau, kad tai yra labiau emocijos negu paremta faktais, vieno žmogaus argumentacija. Manyčiau, kad tai tikrai neadekvati žmonių reakcija“.

R. Noreikaitės žodžiais, „mes ne kalėjimas ir jeigu jie norėjo pasiimti savo artimąjį, jo būklė tai leido ir buvo pasiruošę jį prižiūrėti namuose, galėjome tikrai jį atiduoti į namus. Bet noro tikrai nebuvo“.

Anot direktorės, artimieji leidimo aplankyti ligoninės pacientą niekada nesikreipė, išskyrus pirmą dieną, kai jis buvo atvežtas. Tada paprašiusi pakentėti, susilaikyti nuo lankymo – „juk mes patys dar nebuvom to ligonio pačiupinėję“. Patarusi vėliau kreiptis į gydantį gydytoją ir jis nuspręs, ką daryti.

„Dėl kaltinimų, kad nualintas. Tas žmogus toks atvažiavo iš Šiaulių. Ir kodėl Šiaulių ligoninėje niekas nekankina, o Kuršėnų ligoninėje jau kankina? Šiaulių ligoninėje irgi buvo griežtas karantinas, ir niekas ligonių lankyti negalėjo, niekas nematė, koks jis atvažiavo į Kuršėnus. Jis buvo labai sunkus ligonis, turėjo daug ligų“.

Ligoninė tikėjosi geriausio

„Aš nebuvau ir nemačiau mirusiojo akių – atliekamas tyrimas. Daktaras man sakė pats užspaudęs akis. Biologinis žmogaus mirimo procesas užtrunka ne valandą ir ne dvi. Palatoje pagal taisykles turime mirusįjį palaikyti iki dviejų valandų, paskui išvežame į savo saugojimo kamerą. Vyksta pervežimo procesas, velionis įkišamas į maišą, perkeliamas nuo ratelių ant ratelių. Galėjo taip nutikti, kad išsekęs žmogus atsimerkė. Bet tai sutvarkomi dalykai, patanatomai dėl to nekelia jokių problemų. Ar miręs žmogus gali būti gražus? Esmė, kad artimieji savo žmogaus nematė ilgesnį laiką. Daro interpretacijas ir tikrai visai nepagrįstas. Bet tikrai negaliu atleisti perdėtų emocijų“.

Ligoninės vadovė mirusiojo dukters kaltinimus dėl neišduoto leidimo lankyti atmeta akcentuodama, kad įstaiga, kaip ir visos kitos tuo laiku, turėjo laikytis griežto režimo ir to režimo laikėsi vardan pacientų. „Juk ne mes tą karantiną sugalvojome. Pas mus nauji ligoniai turi karantinuotis. O jei kas iš besiveržiančių artimųjų įneštų COVID-19, ką tada pasakytų žmonės?“

„Ypatingomis situacijomis, kai žmogus mirinėja, mes leidome kai kuriems artimiesiems apsilankyti vienąkart, ir to apsilankymo laikas buvo ne daugiau 20 minučių. Šiuo atveju gydantis gydytojas tikėjosi, kad žmogus užsikabins ir gyvens. Niekas nesitikėjo tokio staigaus pablogėjimo. Ryte artimieji buvo informuoti, kad būklė blogėja ir jie galėtų atvažiuoti. Per valandą jie taip ir neatvažiavo“.

R. Noreikaitės žodžiais, „Kuršėnų ligoninė skundų faktiškai neturi“.

„O jei yra skundas, tai paprastai žmogus būna ganėtinai neadekvatus, kaip ir šioje situacijoje. Aš čia matau daug emocijų ir mažai faktų“.