Naujausios
Mirė tautos poetas
Eidamas 81-uosius metus, Vilniuje vasario 16-osios rytą mirė poetas, vertėjas, visuomenės veikėjas, akademikas Justinas Marcinkevičius. Rašytojas užgeso ligoninėje, neatsigavęs po gruodžio 7 dieną savo namuose patirtos sunkios traumos.
Tautos sąžinė
Prezidentė Dalia Grybauskaitė pareiškė užuojautą, sakydama, jog netekome išskirtinės Lietuvai asmenybės — iškilaus piliečio, tautos poeto, dramaturgo, tikrojo Lietuvos mokslų akademijos nario, publicisto, įvairių premijų laureato, žmogaus, tituluoto Lietuvos sąžine.
„Justino Marcinkevičiaus žodis, kylantis iš pačių giliausių tautos kultūros gelmių, vienodai artimas ir suprantamas visiems tautos sluoksniams, nes labai tiksliai išreiškia tai, ką mes jaučiame, bet neturime tokio didžio talento išreikšti. Susitapatiname su juo, tarsi tai būtų mūsų pačių pasakyta. Tai patvirtina ir liaudies dainomis virtę poeto tekstai, ir neblėstantis domėjimasis jo kūryba“, — sakoma Prezidentės užuojautoje.
Simboliški sutapimai
Lietuvių literatūros tyrinėtojos Viktorijos Daujotytės žodžiais, J. Marcinkevičiaus netektis Vasario 16-ąją yra simboliška.
„Tai yra simboliška. Su J. Marcinkevičiumi yra įvykę nemaža atsitikimų, kurie kada nors bus paaiškinti kaip gilūs simboliai. Neturime užmiršti, kad būtent J. Marcinkevičius mums parašė svarbiausią Vasario 16-osios kūrinį, pavadinęs tą dieną “Diena atrištom akim“.
Šiandien regėdami mintyse didįjį mūsų poetą užmerktom akim, mes neturime užmiršti tos šviesos, kuri sklido iš jo, iš jo talento, žmogiškojo gerumo, jautrumo, iš jo didžiausio įsipareigojimo Lietuvai ir ypač — lietuvių kalbai„, — Lietuvos radijui kalbėjo V. Daujotytė.
Vadina tautos patriarchu
Filosofas Romualdas Ozolas J. Marcinkevičių vadina naujosios lietuvių tautos patriarchu.
„J. Marcinkevičius buvo visą laiką per visus įtempčiausius valstybės atkūrimo momentus, saugodamas valstybę, bet labiausiai rūpindamasis tais, kurie kūrė valstybę, o būtent — tauta. Todėl man J. Marcinkevičius yra naujosios lietuvių tautos patriarchas“, — kalbėjo filosofas.
Anot jo, per poetą žmonės sužinojo, kas yra tikrasis, o ne ideologizuotas gyvenimas, tikroji istorija.
Jo teigimu, lemtis poetą apdovanojo visu tuo, ko gali trokšti žmogus: pagarba, pripažinimu, o svarbiausia — bendrumo jausmu su tais, kuriais jis rūpinosi.
„Tai gali būti laikoma žmogaus gyvenimo prasme, ir J. Marcinkevičius iš tiesų šitą prasmę savimi simbolizuoja“, — įsitikinęs filosofas.
Derėjo ir asmenybė, ir kūryba
Literatūros kritikas Valentinas Sventickas sakė, kad J. Marcinkevičius savo kūriniais ir viešąja veikla buvo didžiausią tautos pagarbą pelnęs menininkas.
„Prisimenant sovietmetį, J. Marcinkevičius, pasiremdamas labiausiai liaudies daina, liaudies pasaulėjautą, sugebėjo nubraukti tą sovietmečio kūrybai būdingą patetiką, atgaivino grynąjį lyrizmą, grynąjį meną, ir tokiu būdu jis likęs kaip neištrinama asmenybė“, — teigė literatūros kritikas.
Anot jo, J. Marcinkevičius taip pat įkūnijo nuostabią kūrybos ir asmenybės dermę.
„Nebūtinai menininkui tai privalu, bet šitoks sutapimas visada daro didžiulį įspūdį ir nusipelno žmonių, kolegų meilės, pagarbos, nuostabos. Jis galėjo paprastus dalykus pajusti visa savo sielos gelme, visa savo kelione į žodį. Tai talento, Dievo dovana, kurią J. Marcinkevičius turėjo, ir kuri gyvens toliau“,–sakė V. Sventickas.
Literatūros kritikas kaimynystėje gyvenusį poetą prisimena kaip nepaprastai jaukų, supratingą, šiltą žmogų.
„Tokių reta menininkų aplinkoje. Ambicijos, tokia laikysena, kad “Aš esu vienintelis“ yra suprantama, būdinga ir net reikalinga meno žmogui, bet J. Marcinkevičius savo žmogišką jaukumą, atjautą, supratingumą buvo priėmęs kaip gyvenimo taisyklę, atėjusią iš tėvų, šeimos“, — teigė jis.
Biografija
J. Marcinkevičius gimė 1930 m. kovo 10 dieną Važatkiemyje, Prienų rajone. 1954 m. Vilniaus universitete baigė lituanistikos studijas. Dirbo „Genio“, “Pergalės“ (dabar “Metai“) žurnalų redakcijose, Lietuvos rašytojų sąjungoje. Nuo 1965 m. — rašytojas profesionalas. Lietuvos atgimimo metais buvo aktyvus Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, nuo 1990 m. — -Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys.
Dešimčių poezijos knygų autorius J. Marcinkevičius lietuvių literatūros aukso fonde įsiamžino poetine dramine trilogija „Mindaugas“ (1968), “Katedra“ (1971), “Mažvydas“ (1977), kuri sovietmečio gūdumoje Lietuvai buvo tarsi gaivus tautiškumo dvelksmas.
Laiko išbandymus atlaikė ir J. Marcinkevičiaus publicistikos knyga „Dienoraštis be datų“ (1981), daugelio lietuvių kartų skaitomos knygos vaikams. Reikšmingi lietuvių kultūrai ir J. Marcinkevičiaus atlikti lenkų, rusų klasikų kūriniai, estų ir suomių tautiniai epai. Šiais metais Lenkijoje J. Marcinkevičius buvo apdovanotas už Adomo Mickevičiaus kūrinių vertimus į lietuvių kalbą.
Gausi poeto kūryba išleista daugiatomiais „Raštais“.
J. Marcinkevičius inicijavo „Poezijos pavasario“ festivalį ir 1965 m. tapo pirmuoju jo laureatu. Rašytojo kūryba 2001 m. įvertinta Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija, du kartus pelnė Lietuvos valstybinę premiją, o poeto visuomeninė veikla 1994 metais įvertinta Santarvės premija. 2008 metais menininkui įteikta Nacionalinė kultūros pažangos premija.
J. Marcinkevičius–Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino I ir III laipsnio ir Vytauto Didžiojo ordinų kavalierius.
ELTA, „Šiaulių krašto“ inf.
Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
NETEKTIS: Vakar mirė vienas iš garsiausių lietuvių rašytojų — poetas, dramaturgas, prozininkas Justinas Marcinkevičius.
„Kai pasakai — Justinas Marcinkevičius, nėra reikalo vardyti nei jo kūrinių, nei titulų, nei apdovanojimų. Jo vardas ir pavardė jau senokai tapo titulu, kuris žinomas visiems, o priklauso vienam“, — apie J. Marcinkevičių yra rašęs literatūros kritikas Valentinas Sventickas.
