Naujausios
Milijonas — iš tėviškės rankų
Šiaulių centre parduotas knygynas, kuris prieš penkiolika metų valstybės neatlygintinai buvo skirtas Šiaulių kultūros labui ir visuomenės poreikiams. Pardavėjas, prieš tai patalpas pavertęs įmonės nuosavybe — žinomas kultūros veikėjas, Lietuvos kultūros fondo valdybos pirmininkas Hubertas Smilgys, pribloškė savo drąsa ir apsukrumu net artimiausius bendražygius. Gal priblokštų ir teisėtvarką?
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
Kultūros nešėjas
Lietuvos kultūros fondo valdybos pirmininkas, žinomas Lietuvos ir Šiaulių kultūros funkcionierius Hubertas Smilgys, kai dar dirbo Šiaulių kultūros skyriaus vedėju, mėgdavo ateiti į darbą kiaurais batais ir pabrėžtinai patrintu krempleniniu kostiumėliu. Pavaldiniai kultūrininkai, žiūrėdami į jo kuriama kultūros kankinio įvaizdį, kandžiai juokavo: „Mūsų kultūros nešėjas Višinskis“.
Kultūros nešėjo veiklos pradžia — 1990 metais H. Smilgio išleista knygelė „Iš tėviškės rankų“.
Matyt, jau tada H. Smilgys suprato, kad ir „iš tėviškės rankų“ galima paimti kai ką materialaus. Tada jis ėmė ieškoti landų į biudžeto kišenę. Kantriai dirbo: kurė ir naikino įvairias įmones, fondus ir savo įvaizdį.
„Žiūrėkit, kad nereikėtų tampytis po teismus“, — paklaustas apie parduotas patalpas, kurias prieš penkiolika metų Šiaulių taryba atidavė kultūros poreikiams tenkinti, žurnalistei pagrasino ponas Hubertas Smilgys. Žiūrėsim.
Sandoris
Šių metų kovo 3 dieną Nekilnojamojo turto registro centre Šiaulių centre, Vilniaus gatvėje 118, esančio knygyno „Deltos knyga“ 83,35 kvadratinio metro patalpos jau buvo įregistruotos kaip Ryčio Šerkšnio, nekilnojamojo turto bendrovės darbuotojo, asmeninė nuosavybė.
Patalpas verslininkui pardavė UAB „Deltos knyga“, tai yra bendrovė, kuri per keliolika metų buvo transformuota iš tauriomis kultūros idėjomis paramstyto Kultūros fondo.
„Niekas dar neparduota“, — melavo UAB “Deltos knyga“ direktorius H. Smilgys.
Jis dar nežinojo, kad „Šiaulių kraštas“ jau kalbėjosi su verslininku R. Šerkšniu, kuris patvirtino, kad sumokėjo Hubertui Smilgiui, t.y. bendrovei, “tikrai daugiau, nei masinio vertinimo būdu nustatyta vidutinė rinkos vertė, nes ji tėra tik 405 tūkstančiai litų“. Priminsime, kalbama apie centre esančias patalpas, miesto bulvare, priešais amfiteatrą. Įvardinti tikslią sandorio sumą verslininkas atsisakė. Tikino, kad pinigus pervedė į vieną — UAB “Deltos knyga“ sąskaitą.
Panaršę internete nesunkiai suradome skelbimą su nuotraukomis —–minėtas patalpas verslininkas R. Šerkšnys jau pardavinėja už 1 milijoną 42 tūkstančius 500 litų, arba po 12,5 tūkstančio litų už kvadratinį metrą. Patalpas galima ir išsinuomoti po 59,95 lito už kvadratinį metrą.
Dalis prieš penkiolika metų Kultūros fondui skirtų patalpų — 59,88 kvadratinio metro — dar liko UAB „Deltos knyga“ nuosavybė. Nepavyko surasti oficialių dokumentų, kaip H. Smilgiui pavyko padalyti beveik pusantro šimto kvadratinių metrų patalpas į du nekilnojamojo turto objektus.
Knygynas — ne šokių salė
Verslininkas R.Šerkšnys teigė, kad jis pirko prekybinės paskirties patalpas, o ne knygyno, todėl jokio knygyno čia neprivalo būti.
Kaip H. Smilgiui pavyko pakeisti patalpų paskirtį, kas jam padėjo? Kol kas likę UAB „Deltos knyga“ 59,88 kvadratinio metro turi administracinės patalpos statusą. O parduotoji dalis buvo įregistruota kaip prekybos patalpa.
„Tai knygynas juk ir užsiėmė prekyba, o ne šokiais“, — paaiškino H. Smilgys.
Jeigu patalpos pirktos iš uždarosios akcinės bendrovės, turi būti ir akcininkų sutikimas parduoti šias patalpas. Ir kas tie „Deltos knygos“ akcininkai?
Oficialiuose dokumentuose skelbiama, kad UAB „Deltos knyga“ akcininkas, beje, įregistruotas akcininku tik po dešimties metų, kai buvo įregistruota ši bendrovė, — Šiaulių krašto kultūros fondas, viešoje erdvėje atsiradęs 2004 metais, panaikinus Lietuvos kultūros fondo Šiaulių krašto skyrių. Vadinasi, patalpas pardavė ne tik ponas Hubertas, bendrovės direktorius, bet ir tie kultūrininkai, kurie priklauso fondo valdymo organams.
Dar UAB „Deltos knyga“ dokumentuose yra nurodytas vienasmenis atstovavimas. Šio juridinio asmens vardu veikia vadovas — tai yra Hubertas Smilgys. H. Smilgys ir veikė.
Aferos — ne tik H. Smilgio?
Ar bendrovės vadovas gavo leidimą parduoti patalpas?
„Yra savininkas — Šiaulių krašto kultūros fondas, yra ir leidimas su parašais arba parduoti, arba išnuomoti. Tokių aferų vien asmeniškai nedaryčiau“, — tikino H. Smilgys. Aferų?
Šiaulių krašto kultūros fondo tarybos atsakingoji skretorė, per kurios rankas eina fondo dokumentai, Veronika Norvilienė, nustebo paklausta, ar yra užregistruotas tarybos narių leidimas parduoti patalpas. Ji negirdėjusi nei apie leidimą, nei kad iš viso patalpos yra parduotos.
Šiaulių krašto kultūros fondo tarybos narys, garbus šiaulietis, universiteto profesorius Kazimieras Župerka taip pat nustebo: apie jokį leidimą dėl patalpų negirdėjo. „Dar, neduok Dieve, pasirodys, kad esame įvelti į kažkokius pardavinėjimus“, — apgailestavo profesorius.
Dar keli fondo tarybos nariai tikino tą patį — nieko nežino, pirmąkart girdi, kad pardavinėjamas knygynas.
„Negaliu patikėti. Kai buvo prašoma atiduoti į Kultūros fondo balansą tas patalpas, buvo remiamasi garsių žmonių pavardėmis. Tada miesto Taryba H. Smilgiu patikėjo“, — sakė ilgametis miesto savivaldybės pareigūnas Justinas Sartauskas, gerai prisimenantis penkiolikos metų senumo istoriją.
Dovana kultūrai
H. Smilgys turi priežasčių gintis ir slapstytis, kad pardavė patalpas, kurias valstybė ir Savivaldybė dovanojo kultūros labui ir visuomenės poreikiams.
Iš Šiaulių miesto savivaldybės archyvo gavome 1993 metų kovo 18 dienos dokumentus:
„Perduoti iš Šiaulių valstybinio knygyno “Žiburys“ balanso į Lietuvos kultūros fondo Šiaulių krašto tarybos balansą patalpas Vilniaus g. 118, 149,5 kvadratinio metro naudingo ploto, išlaikant knygyno paskirtį ir įrengiant muzikinių plokštelių skyrių“. Sprendimą pasirašė tuometinis Tarybos pirmininkas Alfredas Lankauskas.
Suradome ir 1993 metų vasario 17 dienos tuometinio ministro pirmininko Bronislovo Lubio pasirašytą potvarkį atiduoti knygyną Lietuvos kultūros fondo Šiaulių krašto skyriui.
Tada buvo laikai, kai Hubertas Smilgys tik šildėsi rankas prie kultūros židinio.
1990— 1991 metais jis buvo Lietuvos kultūros fondo Šiaulių krašto įgaliotasis referentas, nuo 1991— ųjų fondo Šiaulių krašto tarybos pirmininkas. 1992 metais jis tapo Šiaulių kultūros skyriaus vedėju ir jau įgavo realią valdžią ir tiesioginį priėjimą prie biudžeto pinigų.
Tada buvo primiršta ir Kelmės kilimų istorija, kuria domėjusi prokuratūra. Buvo įtarimų, kad H. Smilgys, dirbdamas Kelmės kultūros skyriaus vedėju, pirkdavo naujus kilimus, o senus „iškišdavo“ kaimų kultūros namams, o liepdavo pasirašyti, kaip už naujus.
Knygnešystė
Įsitvirtinęs Šiauliuose H. Smilgys kūrė ne tik fondus, nešė šviesą tautai, bet pradėjo formuotis ir kaip verslininkas.
1991 gruodžio mėnesį Lietuvos kultūros fondo Šiaulių krašto tarybos iniciatyva įkuriama leidybos grupė, kuriai imasi vadovauti H. Smilgio gyvenimo draugė Jadvyga Kauneckienė.
Po gero mėnesio grupė reorganizuojama į knygų leidyklą „Delta“, kuri dar po poros metų pervadinta leidykla “Saulės delta“. Prie leidyklos pavadinimo buvo klijuojama ir Lietuvos kultūros fondo etiketė.
Kai Kultūros fondui buvo parūpintos patalpos pagrindinėje Šiaulių gatvėje, H. Smilgys įregistruoja jas kaip Lietuvos kultūros fondo Šiaulių krašto skyriaus personalinės įmonės nuosavybę. Personalinę įmonę valdyti patikėta Jadvygai Kauneckienei.
Vis labiau ryškėja pono Huberto apsukrumas.
Tapęs Šiaulių miesto kultūros skyriaus vedėju Hubertas Smilgys beveik trims mėnėsiams praėjus po, kai patalpos buvo perduotos Kultūros fondui, įsteigė UAB „Deltos knyga“ ir ėmėsi jai vadovauti.
Po dešimtimečio patalpos perrašomos iš kažkur atsiradusiai Šiaulių krašto kultūros fondo įmonei, o po metų patalpos tampa UAB „Deltos knyga“ nuosavybe.
Magiškas trikampis
Hubertas Smilgys maždaug aštuonerius metus oriai sėdėjo ant trijų kėdžių: Šiaulių miesto kultūros skyriaus vedėjo — Lietuvos kultūros fondo Šiaulių krašto tarybos pirmininko — UAB „Deltos knyga“ direktoriaus.
Magiškas trikampis — kultūros adminstratorius, kultūrininkas visuomeninkas, knygų leidėjas. Arba — užsakovas, pinigų skirstytojas ir vykdytojas. Verslo sėkmės formulė. Kultūros skyriaus vedėjas H.Smilgys su būreliu bendraminčių dalino kultūrai skirtus biudžeto pinigus, Kultūros fondo primininkas H.Smilgys teikė leidybos projektus, leidėjas H. Smilgys su gyvenimo drauge J. Kauneckiene leidybai skirtus tūkstančius įsisavindavo.
Fotografas
Galiausiai H. Smilgys paėmė į rankas fotoaparatą ir pradėjo leisti fotografijų albumus garsiais pavadinimais: „Šiauliai. Šiaurės Lietuva“, “Šiauliai prie Hanzos kelio“ ir panašias, kur spausdindavo savo mėgėjiškas fotografijas. Taip biudžeto ir rėmėjų pinigai rado dar vieną kelią į H. Smilgio kišenę.
Kai „Šiaulių kraštas“ 2000— aisiais atskleidė šį magišką trikampį, H. Smilgys tuometinės miesto merės Vidos Stasiūnaitės buvo išvadintas “sena morka“, o mūsų herojus suskubo pasitraukti iš Kultūros skyriaus vedėjo pareigų.
Nors atskleista biudžeto pinigų plovimo sistema buvo akivaizdi, teisėsauga tuokart H. Smilgio veikla nesusidomėjo.
Apraizgė apskritį ir ministeriją
Netekęs „mitybos“ iš Šiaulių miesto biudžeto, H. Smilgys savo albumų, kitų jo leidykloje leidžiamų knygų rėmimui pinigų pradėjo prašyti iš apskrities rajonų savivaldybių, ministerijos.
Savo fotografijų albumams ponas Hubertas prifotografavo apskrities rajonų vaizdų ir keliavo po savivaldybes prašydamas pinigų. Vien Šiaulių rajono savivaldybė H. Smilgio albumui skyrė apie 8 tūkstančius litų.
„Klausykit, tai mokestis už rajono reklamą“, — piktinosi įtarimais pinigų “išmušinėjimu“ H. Smilgys.
Beveik kasmet iš Kultūros ministerijos į H. Smilgio vadovaujamų fondų ir įmonių sąskaitas nusėda po keliolika ar keliasdešimt tūkstančių litų.
Dengiasi skambiais pavadinimais
Kad atsivertų savivaldybių ir ministerijos piniginės, reikėjo skambaus pavadinimo ir svarbaus asmens statuso.
H. Smilgys 2003 metais tapo visos Lietuvos kultūros fondo valdybos pirmininku. Kad dar pastiprintų savo įvaizdį H. Smilgys Šiauliuose įsteigtą Karalienės Mortos premiją padarė visos Lietuvos premija ir ją ėmė įteikinėti ant Gedimino pilies kalno.
2000–ųjų spalį įregistruojama Šiaulių krašto knygų leidėjų draugija „Saulės delta“. Skamba žymiai solidžiau.
Šiaulių krašte veikia kelios knygų leidyklos, bet nė vienos jų H. Smilgio įkurtoje draugijoje nėra.
Įtarimų sukėlė ir tai, kad net ir šviežiai išleistose knygose nurodomas leidėjas — Lietuvos kultūros fondas ir leidykla „Saulės delta“. Kauno spaustuvės “Aušra“, išleidusios keletą paskutinių “Saulės deltos“ knygų, atsakinga darbuotoja “Šiaulių kraštui“ patvirtino, kad užsakovas — Šiaulių krašto knygų leidėjų draugija, o ne leidykla “Saulės delta“. Manipuliacija skambiais pavadinimais, tarp kurių ir meška sprandą nusisuktų.
Nauja giesmė
Paklausėme ir H. Smilgio, už kiek jis pardavė knygyną. „Ot, šito aš neprivalau sakyti“, — nukirto.
Tačiau pakomentavo, kam išleis pinigus už parduotas patalpas: „Skirsiu kultūrai. Na knygas paremsiu...“.
citata: Verslininkas patvirtino, kad sumokėjo Hubertui Smilgiui, t.y. bendrovei, „tikrai daugiau, nei vidutinė rinkos vertė“. Dabar verslininkas pardavinėja patalpas daugiau negu už milijoną litų.
