Naujausios
Miesto gyvenimas sustojo ne visur
Kuo gyvena Šiauliai vieną apniukusią pavasario popietę?
Natalija KONDROTIENĖ, Giedriaus BARANAUSKAS (nuotraukos)
natalija@skrastas.lt
Turguje būna visko
Po pamokų moksleiviai grupelėmis traukia į prekybos centrus. Autobusų stotyje ant suolelių sėdi vos keli žmonės — autobusai dažniausiai važiuoja rytais ir pavakary.
Bulvaras apytuštis. Pro parduotuvių langus, dar likusiose prekyvietėse, nuobodžiaujančios pardavėjos stebi praeivius.
Prekyba vangi, net iškabos apie išpardavimus jau nebėra masalas pirkėjams.
Prekiautojai turguje sako, kad geriausias laikas prekybai — šeštadienis.
Tulpėmis bei vazoninėmis gėlėmis prekiaujanti Toma Ramanauskienė patvirtina — praėję metai nuo šių skiriasi kaip diena ir naktis: „Per dieną parduodu vos 20 tulpių, kai anksčiau — 70, o kaina nedidelė. Visi prekybininkai pajuto, žmonių į turgų ateina gerokai mažiau. Pelno jokio, o visai neseniai man už gėles įkišo padirbtą šimtinę. Atskaičiavau grąžą, pati likau su spalvotu popiergaliu.“
„Alkanas alkano laukia“
Kitame miesto gale ant Prūdelio ledo žvejoja tėvas ir sūnus. Abu vis dirsčiojo į eketę. Per kelias valandas vos dvi žuvelės.
„Nekimba. Priklauso nuo oro, slėgio, vėjo. Galima pagauti čia ir karpių, lynų, raudžių, lydekų. Esame sužvejoję 60— 100 įvairių žuvų. Dažnai čia ateiname, nes šalia gyvename“, — sakė Rolandas su tėvu Jonu Abromavičiumi, patikinę, kad žvejoti nebaisu, nes ledas 35— 40 centimetrų storio.
J. Abromavičius — pensininkas, todėl prie Prūdelio pažvejoti išsiruošia dažnai. Sūnus, kai nebeturi sezoninio darbo, prisijungia prie tėvo — dviese smagiau. Vyrai nusišypso, kad bedarbystės laikais, kai žuvis — brangus produktas. Žvejyba yra vienas iš būdų namo parnešti maisto.
„Sėdi ir tykoji. Alkanas alkano laukia. Seniau žuvis pigi buvo — kibo, o pabrango ir nebekimba“, — juokėsi abu.
Numylėtinės
Iš kitos Prūdelio pusės — sujudimas. Pulkas prieš kelias minutes snaudžiančių ančių ėmė lakstyti — šiauliečių pora traukė iš maišelių lesalo ir bėrė ant ledo. Antys be baimės sotinosi.
„Šalia gyvename, todėl atnešame paukščiams maisto“, — pasakoja Romas Leščinskas. Jam žiemą ant ledo tupinčių paukščių gaila, todėl jas palepina trupiniais, daržovių lapais, kruopomis.
Pro šalį skubanti Ingrida Povilavičienė taip pat sėmė iš maišelio trupinius. Nusišypso, kad antys — šio rajono numylėtinės, lesina daugelis.
Pastebėjo, kad prieš savaitę su antimis buvusi gulbė išskrido.
„Praėjusią savaitę su dukra suskaičiavome 54 antis“, — šypsojosi skubėdama į autobusą šiaulietė.
Statybos
Pietiniame miesto mikrorajone vedina anūku Benu ponia Angelė keliauja į Beržynėlio parką. Moteris vis stabteli apžiūrėti statomos bažnyčios, nors šį statinį mato per savo buto langus.
Su anūkėliu ji beveik kasdien ateina į šalia esantį Beržynėlio parką, kur gausu moterų su mažais vaikais. Sako, kad šiame rajone tai yra geriausia vieta pasivaikščioti. Jai gaila, kad statyba užgožė ne tik parką, bet ir dalį jo teritorijos.
„Bažnyčios statyba irgi komercija. Mums prieš langus bus ne tik bažnyčia, bet ir laidojimo namai. Niekas mūsų neklausė, ar mes sutinkame kiekvieną dieną matyti verkiančius žmones, išnešamus karstus“, — kalba šiaulietė.
Netoliese laukta didžiulio prekybos centro atidarymo. Po miestą zujo raudoni centro automobiliai, iš kurių vaišinama kava, dalijami nuolaidų kuponai. Kai kur gyvenimas nesustoja.
citata: Alkanas alkano laukia. Seniau žuvis pigi buvo — kibo, o pabrango ir nebekimba.
