Miesto centre – mažasis apuokas

Mies­to cent­re – ma­ža­sis apuo­kas

Šiau­lių ap­skri­ties vals­ty­bi­nės mo­kes­čių ins­pek­ci­jos (AV­MI) kie­me sa­vai­tės pra­džio­je nu­tū­pė ma­ža­sis apuo­kas. Žie­mą dar­buo­to­jus nu­džiu­gi­no gra­žuo­lė snie­ge­na, jau ne vie­ne­rius me­tus kai­my­nys­tė­je gy­ve­na ežių šei­my­na. Gam­ti­nin­kas Se­le­mo­nas Pal­ta­na­vi­čius sa­ko, kad daug kas pa­sau­ly­je ar Va­ka­rų Eu­ro­po­je sva­jo­tų, kad to­kie paukš­čiai, kaip ma­ža­sis apuo­kas, gy­ven­tų ir žmo­gaus ap­lin­ko­je.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

„Kaž­ko­kia fan­tas­ti­ka, dir­bu tarp žmo­nių ir su žmo­nė­mis, ku­rie lyg šven­tie­ji pran­ciš­kai ma­to sa­vo ma­žuo­sius bro­lius – paukš­čius, gy­vū­nė­lius – vi­du­ry­je mies­to, Šiau­lių AV­MI kie­me. Pa­veiks­la­vau­si jų dė­ka už­ma­ty­tus ežiu­kus, snie­ge­nas (čia neįs­kai­čiuo­ju tos pri­kly­du­sios į kai­my­nys­tę pa­bė­gė­lės pa­pū­gos, anot ko­le­gos žur­na­lis­to, kly­ku­sios ne­žmo­gaus bal­su), o šian­dien nu­fo­tog­ra­fa­vau net di­dį­jį apuo­ką! Taip, taip, prie­šais cent­ri­nę mies­to tur­ga­vie­tę!“ – to­kiu įra­šu pir­ma­die­nį feis­bu­ke pa­si­da­li­jo Šiau­lių AV­MI at­sto­vė spau­dai Elo­na Li­man­tie­nė.

Šiau­lių AV­MI yra įsi­kū­ru­si jud­rio­je mies­to vie­to­je prie Vil­niaus gat­vės. Ne­to­lie­se – cent­ri­nė tur­ga­vie­tė, pre­ky­bos cent­ras.

Pir­ma­die­nį E. Li­man­tie­nės ko­le­ga iš­gir­do triukš­mą, paukš­čių klyks­mus. Žvilg­te­lė­jo, kas da­ro­si lau­ke. Paaiš­kė­jo, kad var­nos ban­do iš­gui­ti apuo­ką! Apuo­kas bu­vo įsi­tai­sęs ant eg­lės, au­gan­čios vi­sai ša­lia pa­sta­to, ša­kos.

„Var­nos – mies­to šei­mi­nin­kės. Jos, ko ge­ro, su­mąs­tė vy­ti lauk, bet miš­ki­nu­kas sėk­min­gai ap­si­gy­nė. Išei­nant iš dar­bo te­be­tu­pė­jo ant tos pa­čios ša­kos“, – sa­kė E. Li­man­tie­nė.

E. Li­man­tie­nė paukš­tį įam­ži­no maž­daug 15 met­rų at­stu­mu. Apuo­kas su­do­mi­no ir ko­le­gas, ku­rie ir­gi ne­pra­lei­do pro­gos nu­fo­tog­ra­fuo­ti mąs­lų spar­nuo­tį.

„Pa­ty­riau di­džiu­lį džiaugs­mą, pa­ma­čiu­si ir ga­lė­da­ma pa­ro­dy­ti ko­le­goms gra­žuo­lį paukš­tį. Kai įkė­liau į feis­bu­ką, žmo­nės ne­ti­kė­jo, sa­kė, kad čia – iš at­vi­ru­ko! Ne kiek­vie­nam ir gam­to­je pa­vyks­ta apuo­ką pa­ma­ty­ti, o čia – mies­te! Tu­rė­jo­me įdo­mų re­gi­nį.“

Apuo­kas – ne pir­mas ne­ti­kė­tas ir ma­lo­nus gam­tos sve­čias Šiau­lių AV­MI te­ri­to­ri­jo­je. Žie­mą, kai bu­vo daug snie­go, po kė­niu užuo­vė­ją su­si­ra­do di­de­lė gra­ži rau­don­pil­vė snie­ge­na.

Anks­čiau su­lauk­ta ir eg­zo­tiš­kos vieš­nios. Į me­dį, au­gan­tį už Šiau­lių AV­MI tvo­ros, Šiau­lių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės kie­me, bu­vo at­skri­du­si pa­pū­ga.

Iš kaž­kur pa­spru­kęs eg­zo­tiš­kas paukš­tis šai­žiai rė­kė vi­są die­ną, kol ga­liau­siai nu­skri­do. Šei­mi­nin­ko ras­ti ne­pa­vy­ko.

Va­sa­rą ne pir­mus me­tus VMI te­ri­to­ri­jo­je gy­ve­na ir jau­kiai jau­čia­si ežiu­kų šei­my­na.

GAM­TI­NIN­KO ŽVILGS­NIS

Na­mi­nė pe­lė­da ir ma­ža­sis apuo­kas pe­ri ar­ti žmo­gaus

Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­jos Ry­šių su vi­suo­me­ne sky­riaus vyr. spe­cia­lis­tas, gam­ti­nin­kas Se­le­mo­nas Pal­ta­na­vi­čius, pa­ma­tęs nuo­trau­kas, kons­ta­ta­vo, kad Šiau­lių AV­MI dar­buo­to­jai įam­ži­no ne di­dį­jį, o ma­žą­jį apuo­ką.

– La­bai įdo­mu, kad pe­rin­tį ma­žą­jį apuo­ką re­tai ra­si to­li miš­kuo­se. Jis pe­ri gre­ta žmo­gaus, mies­tų par­kuo­se, so­dy­bų pa­kraš­čiuo­se. Ži­no­te, koks svar­biau­sias rei­ka­la­vi­mas ši­tam paukš­čiui? Kad prieš tai bū­tų pe­rė­ju­sios var­nos ar­ba ko­vai.

Apuo­kas ne­mo­ka su­kti liz­do, jam rei­kia se­no liz­do. Pas mus, Lie­tu­vo­je, įpras­tai esu ra­dęs apuo­kų var­nų liz­duo­se, bet į pie­tus, Uk­rai­no­je, Veng­ri­jo­je, bū­na ko­vų ko­lo­ni­jo­se. Ma­no ko­le­gos veng­rai, pa­me­nu, pa­sa­ko­jo: žiū­ri, kaip pe­ri ko­vai, ir stai­ga pa­ma­tai, kad pro liz­do kraš­tą oran­ži­nės akys spok­so ir plunks­ni­nės au­se­lės ky­šo!

Da­bar apuo­kai grįž­ta į sa­vo bu­vu­sias pe­rim­vie­tes. Die­ną apuo­kas ne­nusk­ren­da nuo liz­do, ne­pa­lie­ka kiau­ši­nių ir jau­nik­lių, nes var­nos su­les­tų. Paukš­čiai pa­si­da­li­ję veik­los sfe­ro­mis – vie­ni die­ną, ki­ti nak­tį dir­ba.

99 pro­cen­tus ma­žo­jo apuo­ko mi­ty­bos su­da­ro pe­li­niai grau­ži­kai. Kar­tais jau­nik­liams gau­do slie­kus, vabz­džius. Bet pa­grin­di­nis mais­tas – pe­lės, pe­lės, pe­lės.

Jei yra san­dė­lių, ga­ra­žų, aiš­ku, kad ten vi­są lai­ką bus ju­dė­ji­mo, tik mums at­ro­do, kad ten nie­ko nė­ra. Na­mi­nė pe­lė­da ir ma­ža­sis apuo­kas – dvi rū­šys, kur pe­ri ar­ti žmo­gaus – ne­blo­gai iden­ti­fi­kuo­ja ir me­džio­ja.

Daug kas pa­sau­ly­je ar Va­ka­rų Eu­ro­po­je sva­jo­tų, kad to­kie paukš­čiai gy­ven­tų ir žmo­gaus ap­lin­ko­je. Da­ni­jo­je ar pie­ti­nė­je Šve­di­jo­je, kur že­mės ūky­je nau­do­ja­ma daug ap­sau­gos prie­mo­nių, lau­kuo­se jo­kių grau­ži­kų ne­ra­si: jau daug de­šimt­me­čių tuš­čia. Ir var­ni­nių paukš­čių ne­la­bai yra. Jei ir bū­tų są­ly­gos ma­ža­jam apuo­kui pe­rė­ti, mais­to vi­siš­kai nė­ra. Pas mus šiems paukš­čiams yra tie­siog nuo­sta­bu.

Šią žie­mą la­bai daug ma­žų­jų apuo­kų žie­mo­jo pas mus, ne­bu­vo iš­skri­dę. Jiems ne­bu­vo leng­va, mė­ne­sį su tru­pu­čiu bu­vo snie­gas, bet kaž­kaip iš­gy­ve­no.

Ma­ža­sis apuo­kas pe­ri apie 25 die­nas, pa­kan­ka­mai il­gai. Tai vie­no kiau­ši­nio in­ku­ba­ci­ja. Sa­ky­ki­me, apuo­kas pa­de­da še­šis kiau­ši­nius kas pu­sant­ros pa­ros. Pra­de­da pe­rė­ti pa­dė­jęs pir­mą kiau­ši­nį. Viš­tos, var­nos jau­nik­liai ri­ta­si vi­si iš kar­to, o apuo­ko taip ir ri­sis kas pu­sant­ros pa­ros. Ma­ža­sis, pa­sku­ti­nis, jau­nik­lis bus 8–10 die­nų jau­nes­nis.

Ežių da­bar yra vi­suo­se mies­tuo­se – Vil­niu­je gy­ve­nu mik­ro­ra­jo­ne, ma­tau, kaip ežiai ke­liau­ja. Jiems rei­kia kaž­kur pa­lįs­ti, die­no­ji­mui rei­ka­lin­ga sau­gi vie­ta.

Bū­na pa­lei že­mę išsi­drie­kę ka­zo­ki­niai ka­da­giai, ten ežiai įsi­ren­gia, kad ga­lė­tų vi­są žie­mos lai­ką pra­leis­ti sau­giai ir kad ne­bū­tų mi­nu­si­nės tem­pe­ra­tū­ros. Ežys – toks gy­vū­nas, ne­tu­ri kai­lio, kū­no tem­pe­ra­tū­ra nu­krin­ta, jei bus šal­ta, jis pa­pras­čiau­siai neiš­gy­vens iki pa­va­sa­rio.

Ežiai pa­bus dar ne­grei­tai, gal ko­vo ga­le, pri­klau­so nuo to, ka­da at­šils, nak­tį slie­kaus. Žmo­nės skam­bi­na, ra­šo, siun­čia nuo­trau­kas – įsi­ren­gia pui­kiau­sią nau­ją ve­ją, o jo­je tūks­tan­čiai duo­bu­čių iš­kas­ta! Už gal­vų su­siė­mę klau­sia, kas čia? Atei­na ežiai ir nak­tį ka­sa. Žmo­nės ve­ža la­bai trą­šų grun­tą ir ten bū­na la­bai daug gram­buo­lių ler­vų. Jos la­bai mais­tin­gos, ežiui tai – ska­nės­tas.

Ko­dėl gy­vū­nai atei­na į mies­tą, bū­tų la­bai il­ga kal­ba. Tur­būt svar­biau­sias da­ly­kas – ran­da la­bai daug mais­to. Ypač tie, ku­riems tin­ka iš­me­ta­mos žmo­gaus mais­to at­lie­kos. Į mies­tus atei­na ir la­pės, man­gu­tai, gy­ve­na kiau­nės. Be­je, var­ni­niai paukš­čiai yra mū­sų bui­ti­nės kul­tū­ros ro­dik­lis. Ten, kur iš­me­ta­ma daug mais­to, var­ni­niai paukš­čiai tie­siog žy­di, pui­kiai jau­čia­si, pui­kiai gy­vuo­ja.

Ant­ras da­ly­kas – pa­kan­ka­ma ra­my­bė. Lyg at­ro­dy­tų keis­ta – mies­tas. Bet vis ma­žiau vaikš­tan­čių, truk­dan­čių žmo­nių, jei vie­ta nuo­ša­les­nė, žmo­nės ten net neu­žei­na. Vil­niu­je, Vin­gio par­ke, žiū­ri: ir stir­nos pė­dos, ir kiš­kio pė­dos, jau ne­kal­bu, kad vo­ve­rės gy­ve­na. Jei ne šu­nys, gy­vū­nų bū­tų dar dau­giau.

Elo­nos LI­MAN­TIE­NĖS nuo­tr.

Eg­lė­je prie Šiau­lių ap­skri­ties vals­ty­bi­nės mo­kes­čių ins­pek­ci­jos įsi­tai­sė ma­ža­sis apuo­kas.

Šiau­lių ap­skri­ties vals­ty­bi­nės mo­kes­čių ins­pek­ci­jos kie­me jau ke­le­rius me­tus gy­ve­na ežiu­kų šei­my­nė­lė.

Po kė­niu užuo­vė­ją bu­vo ra­du­si snie­ge­na.

Ne­ti­kė­ta vieš­nia me­dy­je – pa­pū­ga.

Ge­di­mi­no Sa­vic­kio (EL­TA) nuo­tr.

Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­jos Ry­šių su vi­suo­me­ne sky­riaus vyr. spe­cia­lis­tas, gam­ti­nin­kas Se­le­mo­nas Pal­ta­na­vi­čius sa­ko, kad gy­vū­nus į mies­tą trau­kia mais­tas ir pa­kan­ka­ma ra­my­bė.