Naujausios
Šiauliuose – ketveri metai
– Respublikinėje Šiaulių ligoninėje kiek laiko dirbate, ar pats šiaulietis esate?
– Gimiau Klaipėdoje, augau Kretingoje, buvau kretingiškis, vėliau „natūralizuotas“ kaunietis, nes daugiau nei dešimt metų praleidau Kaune dėl medicinos mokslų. Į Šiaulių ligoninę atvažiavau prieš ketverius metus.
– Nesibaiminote rinktis Šiaulius?
– Neturėjau jokios nuomonės apie Šiaulius, atvažiavome su kolege, nes čia turėjome galimybę įgyvendinti projektą, susijusį su skubios medicinos pagalbos skyriaus darbo organizavimu. Šiauliai tapo ta vieta, kurioje galima buvo išbandyti vadybinius ir darbo organizavimo sprendimus, tai davė efektą, gavome labai didelį pasitikėjimo kreditą iš ligoninės vadovų. Todėl atvažiavau į Šiaulius ir nesigailiu, o iššūkių buvo ir yra.
– Apie ligoninių priėmimo skyriaus veiklą ne vienas filmas yra sukurtas, mediko profesija romantizuojama, siužetai aštrūs, o kaip yra realybėje?
– Gydytojo darbe romantikos mažai. Į Priėmimo ir skubios pagalbos skyrių atėjęs žmogus, ateina nenorėdamas čia patekti, jau su blogu nusiteikimu. Žmogus ieško pagalbos ne iš laimės, o iš nelaimės.
Susiduriame su daugybe įvairiausių problemų – ir socialinių, ir sveikatos. Patiriame ir nesupratimo, ir gilios užuojautos. Pacientų reakcijos labai įvairios. Priėmimo skyriuje, sakyčiau, yra mažiausia rutinos, bet ta ne rutina yra rutina. Mes galime numatyti pacientų srautus tam tikru paros metu, bet nežinome, koks tas pacientas ateis? Galime numatyti tendencijas, jog vienu metų laiku dominuos vienokios, kitu – kitokios sveikatos bėdos.
Per parą priimame 120–130 pacientų, kreipimosi priežastys labai įvairios: nuo slogos iki rimtų traumų ir insultų, infarktų, nuo neskubios pagalbos iki skubiosios, kuri būtina čia ir dabar.
Aš dirbu tiek skubiosios medicinos gydytojo darbą, tiek koordinatoriaus. Skyriuje yra 130 darbuotojų – tai gydytojai, slaugytojai, slaugytojų padėjėjai – mes visi dirbame bendrą darbą.
Skubiosios medicinos specialistai neseniai pradėti rengti. Rezidentūrą baigiau prieš metus – esu antrosios laidos skubiosios medicinos gydytojas. Šiemet išleista trečioji laida. Privalome išmanyti ir terapijos, ir chirurgijos, ir traumatologijos, ir intensyviosios terapijos srityse – reikia ir žaizdą susiūti, ir gipsą uždėti, ir akį pasižiūrėti. Universalumas yra specialybės unikalumas, bet kiekvienas specialistas turi kompetencijos ribas. Ligoninėje dirbame ne vieni, bendradarbiaujame su visų sričių specialistais. Tai suteikia galimybę pacientui gauti greitesnę ir kokybiškesnę paslaugą.
Apie pirmąją ir antrąją bangas
– Šiaulių medikai pirmieji šalyje susidūrė su COVID-19 atveju. Kas įstrigo atmintin? Ar buvote tam pasiruošę?
– Visi akcentuoja tą pirmąjį atvejį. Be abejo, tada buvo daug emocijų. Bet dabar suprantu, kad tam niekas intensyviai negalėjo ruoštis, kol nesuvokė, kad koronavirusas realiai gali mus pasiekti.
Savaitę prieš tai mūsų ligoninėje jau buvo dėliojama, kaip veikti. Buvo ruošiamasi tokiam galimam atvejui ir vienam pacientui priimti tikrai buvo pasiruošta, ar būtų kreipęsis per skubios pagalbos skyrių, ar kita grandimi. Ir kai tai atsitiko, jokių klausimų nekilo.
Bet ar buvo pasiruošta šimtams ir tūkstančiams priimti? Tikrai – ne. Tam reikia laiko ir daug darbo įdėti.
Apie pirmąjį atvejį sužinojau trečią valandą nakties. Buvo sušauktas ligoninės valdymo visų grandžių, skyrių ir padalinių vadovų pasitarimas. Nuo tos nakties pradėjome intensyviai ruoštis itin juodam laikotarpiui. Tai pareikalavo daug energijos.
– Kas buvo sudėtingiausia per tą pirmąją bangą? Kaip reagavo artimieji, nesibaimino, kad dirbate pačioje pavojingiausioje zonoje?
– Mano žmona – taip pat skubiosios medicinos gydytoja, jos palaikymas buvo didžiulis. Manau, visi kolegos, kurie dirba tą darbą pasakys, jog nebuvo jokio didvyriškumo, mes tiesiog dirbome – toks mūsų darbas. Baimės apraiškų buvo, ir tai suprantama, nes visi esame žmonės. Bet galiu pasakyti, jog didžiuojuosi, kad esu šios ligoninės dalis. Dirbu su puikia komanda.
O sudėtingiausia buvo teikti paslaugą kokybiškai, kiekvieną dieną reikėjo išspręsti darbo organizavimo, komunikavimo problemas. Informacijos sklaidos trūkumas sukelia ypač daug problemų.
Pasimetimas buvo ir visuomenėje, ir tarp medikų.
Visiems sudėtinga buvo dėl nežinomybės, dauguma tiesiog neturėjome praktikos dirbti tokiomis ekstremaliomis sąlygomis. Teorinių žinių turime, bet praktikos – mažai. Gerai, kad ligoninėje turėjome vadovų, kurie yra dirbę ekstremaliose situacijose.
Reikėjo užtikrinti, kad viskas būtų saugu. Ta problema išlieka aktuali, nes niekas nepraėjo, virusas niekur nedingo. Tiesiog dabar yra štilis. Iš vienos pusės atsipalaidavimas yra gerai – nes visi pailsi, bet tuo pačiu tai rizika – atsipalaidavimas gali sąlygoti didesnį COVID-19 atvejų kiekį, kurių taip stengiamės išvengti.
– Manote, antroji banga bus didesnė nei pirmoji?
– Aš manau, jog ji jau yra. Nemanau, tikiuosi, kad pas mus tiek tūkstančių atvejų nebus, kiek buvo/yra kai kuriose Europos valstybėse ar JAV. Tikiuosi, kad tam gebėsime užkirsti kelią. Bet protrūkių ligoninėse, kitose gydymo įstaigose, slaugos namuose ar kitose vietose neišvengsime. Klausimas, tik kur bus ir kada? Tai liga, kuri pasireiškia ir besimptome forma – tai viena iš galimų protrūkių priežasčių.
– Kokios yra pirmosios bangos pamokos?
– Per pirmąją bangą visuomenei būčiau davęs mažesnį pasitikėjimo kreditą. Bet visuomenė buvo daug supratingesnė ir atsakingesnė negu tikėjausi. Tai padėjo suvaldyti situaciją.
Kad ir kiek buvo padaryta darbo organizavimo klaidų, reikia suprasti, jog jų neįmanoma išvengti, kai sprendimus reikia priiminėti greitai. Tik ar mes mokomės iš jų?
Tarp padėkų ir neigiamų reakcijų
– Kaip reagavote į apdovanojimą?
– Šiaulių ligoninėje daug buvo investuota įveikti grėsmėms, iš kiekvieno čia dirbančio pareikalauta maksimalių pastangų. Todėl manau, kad įvertinant mūsų pastangas negalima sutelkti dėmesį į vieną asmenį – visiems jis turi būti skirtas. Dėmesys kiekvienam malonus, bet man įteiktas apdovanojimas – tai apdovanojimas visai ligoninei.
– Per pandemiją visi dėkojome medikams, o dabar vis dažniau kyla nepasitenkinimo reakcijos dėl gydymo įstaigų darbo. Ką apie tai manote?
– Sveikatos apsaugos perspektyvoje neigiamas šleifas laikėsi ir iki pandemijos. Per pandemiją net nejauku darėsi nuo teigiamo dėmesio. Man asmeniškai atrodo, kad net per daug jo buvo. Teigiamos emocijos – gerai. Nuo dugno iki viršūnių pakilome, dabar leidžiamės į viduriuką ir nežinia, kur sustosim?
Kodėl taip yra? Manau, kad per mažai žinome, kiek nuostabių dalykų įvyksta mūsų ligoninėse. Net ir rajonų ligoninėse pirmą kartą taikomos gydymo metodikos, kurios Lietuvoje dar nebuvo taikytos ar retos net Europoje. O abejotinos klaidos eskaluojamos. Nieko nereikia slėpti, bet turėtų būti balansas tarp teigiamos ir neigiamos žinios.
Per praėjusį pandemijos laikotarpį buvo nesusikalbėjimo tarp medikų ir pacientų, buvo nesklandumų, tačiau ši situacija paskatino ir inovatyvių dalykų. Lietuvoje pradėjo vystytis nuotolinis pacientų konsultavimas, nors jame dar yra spragų, bet paslauga tampa prieinamesnė pacientui. Tikrai ne visais atvejais reikia gyvai susitikti su šeimos gydytoju ar specialistu konsultantu.
– Ką patartumėte? Kaip mums elgtis toliau, juolab kad, kaip sakote, antroji banga jau ritasi?
– Reikia įsiklausymo į epidemiologų ir medikų patarimus, supratingumo ir suvokimo, kad liga nedingo. Geriau daryti daugiau negu mažiau. Rankų higiena, kaukės ir saugaus atstumo laikymasis viešosiose vietose nėra perdėta reakcija.
Virusinės ligos dabar yra aprimusios, bet ateina ruduo, prasidės gripo sezonas ir sunku bus atskirti, ar tai gripas, ar COVID-19, ar koks kitas virusas? Be tyrimų bus neįmanoma nustatyti. Jeigu mes nesisaugosime ir nesaugosime kitų, tai visos slogos gali būti traktuojamos kaip COVID-19. Tai gali sudeginti sveikatos apsaugos sistemą čia ir dabar.
Mes visi esame mažos tikimybės rizikos grupėje. Kadangi yra besimptomių atvejų, bet kuris galime būti tos ligos nešiotojais.
Manau, jog reikia akcentuoti, ne kiek naujų atvejų turime, bet ką daryti, kad jų išvengtume ar kad jų būtų mažiau. Svarbu apie tai kalbėti. Informacijos visuomenei kur, kaip, kada ir ką daryti per daug nebus.
Nuo COVID-19 vaistų nėra, bet skiepai gali atsirasti. Kai abejojama, ar verta skiepytis, reikia suprasti, kad skiepai yra apsauga, skiepas būtinas, jeigu norime užkardyti sunkias ligas.
– Daug jaunų medikų išvažiuoja iš Lietuvos, ar pats apie tai negalvojate?
– Priežasčių važiuoti visada galima atrasti, kaip ir nevažiuoti. Mums svarstyklės yra Lietuvos pusėje, su žmona norime likti Lietuvoje. Ar pabandysime kada būti ne Lietuvoje? Nežinau, kas bus po penkerių metų.
Lietuvoje medicina turi gerą perspektyvą, viskas priklauso nuo mūsų pačių. Reikia ir patiems tobulėti, ir sistemą tobulinti – daug ką reikia nuveikti.
– Ko palinkėtumėte?
– Supratingumo, tarp medikų ir pacientų nesusikalbėjimų dar bus. Pandemija jau paliko neišvengiamą pėdsaką ir nežinome, kaip ši situacija klostysis toliau, todėl tarpusavio supratingumo labiausia reikia.
Visuomenė buvo daug supratingesnė ir atsakingesnė negu tikėjausi.
