Naujausios
Beprasmio karo šaknys – puikybėje
– Kokia yra Lietuvos stačiatikių bendruomenės reakcija į vykstantį karą Ukrainoje? Kaip jaučiasi bendruomenės nariai, tarp kurių daug rusakalbių?
– Reakcija vienareikšmė – baisūs dalykai vyksta. Ir nesuprantama, kodėl vyksta? Apie tai net pagalvoti buvo baisu. Mes esame sukrėsti. Mes nuolat meldžiamės už taiką. Bet ne šiaip taiką, kurią galima būtų suprasti, kaip raginimą, kad gal, ukrainiečiai, sudėkite ginklus ar pasiduokite.
Mes kasdien meldžiamės už Ukrainą, kad agresorius nustotų kariauti ir išeitų iš Ukrainos žemės.
Didelė nuolatinė įtampa yra visiems žmonėms, bet mums, stačiatikiams, prisideda dar ir tai, kad ir Ukraina, ir Rusija – abi kariaujančios šalys – yra broliškos tikybos. Abi yra stačiatikių šalys. Skaudu, kad tarpusavyje santykius tenka spręsti tokiu baisiu, nežmonišku būdu.
– Kaip manote, kur yra šito beprasmio karo šaknys?
– Puikybėje. Žmogus linkęs į nuodėmę puikybės. Iš čia išeina visi vaidai ir barniai. Kai barniuose baigiasi normalūs argumentai, išpuikęs žmogus imasi kumščio. Taip ir čia atsitiko. Šaknys – žmogiškojoje puikybėje, kada širdyje nėra Dievo, kada nėra pagarbos kitam žmogui, kitai tautai.
Įvairios tautos turi skirtingas istorijas, skirtingus požiūrius. Ir Lietuva su savo kaimynėmis turi įvairių požiūrių į įvykius. Bet tai nereiškia, kad mes taip galime elgtis. O čia, deja, pasielgta.
– Ar karas nesuskaldė bendruomenės narių, juk tarp stačiatikių yra šeimų, kuriose vienas – rusas, kitas – ukrainietis?
– Taip, tokių šeimų yra ne viena. Bet tikintieji bažnyčiose susirenka melstis, girdėti apie Dievą, girdėti dvasinius dalykus, religines, bet ne politines kalbas. Ačiū Dievui, kad mūsų kunigai Lietuvoje dar sugeba išlaikyti taiką tarp įvairių tautybių ir įvairių pažiūrų tikinčiųjų. Nė vienoje mūsų parapijoje nebuvo konfliktų. Nebuvo, kad ukrainietis sakytų: „Neisiu į bažnyčią, nes ten meldžiasi rusas.“ Ir atvirkščiai. Ačiū už tai mūsų nuostabiems kunigams.
Mes turime melsti Dievą taikos. Bet, kita vertus, turime sakyti žmonėms tiesą. Labai svarbu maldos pagrindu kalbėti tiesą. Tai, kad mes smerkiame Rusijos veiksmus ir tuos, kurie tuos veiksmus sukėlė, ir tuos, kurie juos palaiko.
– Jūsų pozicija aiški ir drąsi.
– Nepasakyčiau, kad drąsi. Drąsi būtų, jeigu vieninteliai būtume apie tai kalbėję Lietuvoje. Visos visuomenės grupės – religinės ir nereliginės, pasaulietinės, visuomeninės – esame vieningos. Bent aš nesu girdėjęs jokios organizacijos, kuri pasisakytų kitaip. Tai gražu ir gera.
– Popiežiaus pasiuntinys Ukrainoje, apaštalinis nuncijus Visvaldas Kulbokas liko apšaudomame Kijeve bene vienintelis iš ambasadorių, sakydamas, kad kunigo misija būti su žmonėmis, kad mūsų solidarumas stabdo karą.
– Kijevo stačiatikių metropolitas taip pat yra Kijeve.
– Lietuvos stačiatikių arkivyskupija priklauso Maskvos patriarchatui. Kokios žinios jus pasieka iš Rusijos?
– Rusijos teritorijoje yra daugybė žmonių, kurie nepalaiko savo vyriausybės veiksmų. Tarp jų – daugybė dvasininkų ir tikinčiųjų. Mes juos matome ir girdime. Deja, yra ir daugybė žmonių – net didesnė dalis, kuri tuos veiksmus palaiko. Šiuo atveju būtų gerai, kad jie bent patylėtų. Atskirą studiją galima būtų atlikti, kokios priežastys suformavo tokį požiūrį. Deja, tokia yra situacija.
Mes – Lietuvos stačiatikiai – esame atsakingi už mūsų bendruomenę, už Lietuvos tikinčiųjų bendruomenę ir jos vardu aš kalbu. Pabrėžiu, mes turime tvirtą, nedviprasmišką poziciją: mes prieš karą apskritai, mes prieš karą Ukrainoje ir smerkiame Rusiją, jos politikus, pradėjusius šitą karą, nes jį ne visa rusų tauta pradėjo, ir smerkiame tuos, kurie šį karą palaiko. Visų mūsų pozicija turi būti tokia.
Laisvė yra labai trapi
– Kovo 11-osios išvakarėse ko linkite mums visiems, kai Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo metines tenka minėti karo fone?
– Linkiu nepasimesti, nepasiduoti emocijoms, nors tai ir labai sunku. Susikoncentruoti maldai vieniems už kitus, susikoncentruoti darbui, nes darbo dabar turime labai daug. Reikia padėti Ukrainos pabėgėliams ir savo darbo vietoje uoliai atlikti pareigas, kad kiekvieno iš mūsų pastangos įplauktų į bendrą srautą.
Minėdami 1990-ųjų kovo 11-ąją turime prisiminti ir juodą mums dieną – 1991-ųjų sausio 13-ąją – ir kitas istorines mūsų šalies datas ir įvykius, kada ir mums buvo sunku, ir mes kovojome už laisvę ir mūsų didvyriams teko paaukoti gyvybes.
Sunku suvokti, kad ir mūsų laikais, XXI amžiuje, civilizuotame pasaulyje gali vykti tai, kas dabar vyksta.
Kokia trapi yra laisvė! Kaip greitai galime ją prarasti, jeigu prarasime Dievą širdyje, jeigu prarasime pasitikėjimą savo šalimi, prarasime budrumą, nesimelsime, nepalaikysime vieni kitų. Prarasti – visada yra tik akimirka.
Ukraina, ačiū Dievui, stovi ant kojų ir, duok Dieve, nepasiduos niekada. Tai, ką ji šiandien patiria, rodo, kaip akimirksniu viskas gali pradėti griūti. To mes negalime leisti.
Kovo 11-ąją apie tai turėtume mąstyti. Perduoti tas mintis mūsų vaikams, mūsų jaunajai kartai, kuri gimė po 1990-ųjų kovo 11-osios ir kuriai neteko gyventi toje vienybėje, kurią tada jautėme. Apie tai jiems pasakoja seneliai, tėvai, o dabar jie ir patys gali patirti, kas vyksta kovojant už laisvę. Pabėgėliai iš Ukrainos tai liudija savimi.
Melskimės už mūsų šalį Lietuvą. Duok, Dieve, jai žydėjimo, taikos, vienybės, visų Lietuvos gyventojų vienybės. Ir melskimės už Ukrainą. Padėk, Dieve, Ukrainai.
