Naujausios
Medus dovanojamas svetimiems
Medus, kurį bitelės prinešė Bubiuose gyvenantiems Vytautui ir Reginai Stepulaičiams, per Kalėdas kvepės ne tik ant jų stalo. Jau tapo įprasta, kad šie bitininkai prieš didžiąsias metų šventes medaus dovanoja ir kitiems.
Algimantas BRIKAS
brikas@skrastas.lt
Dovana seniūnijos žmonėms
Prieš trejetą metų Stepulaičiai, atėję į seniūniją, pasisiūlė jos teritorijoje gyvenantiems sunkiai besiverčiantiems žmonėms, vaikams dovanoti medaus.
Pirmiausia mintis apie tokią kalėdinę dovaną kilo Vytautui. Jis namie užsiminė, ar nevertėtų medaus dovanoti Vaikų namams. Tačiau Stepulaičiams pasakyta, jog tokiu atveju reikėsią rūpintis kažkokiais dokumentais: vis dėlto medus — maisto produktas, jo taip paprastai nenuveši, neatiduosi.
Be to, imta abejoti, ar verta kažkur toliau važinėti su šiomis dovanomis, kai seniūnijos kaimuose yra sunkiai besiverčiančių žmonių, vaikų, neturinčių galimybės pasimėgauti medumi.
Ir prieš šias Kalėdas Stepulaičiai į seniūniją nuvežė į plastmasinius indelius sudėto medaus, o kam jis labiausiai praverstų, jau sprendė seniūnijos darbuotojai, jie ir išvežiojo medų po sodybas.
R. Stepulaitienė sako, kad seniūnija nedaug teužsiprašė medaus.
„Stepulaičiai gal ir daugiau būtų davę medaus, bet mums nepatogu prašyti“, — tai jau Vytauto Slabio, Bubių seniūnijos vadovo, žodžiai. Seniūno teigimu, ši dovana išvežiota skurdžiau gyvenantiems žmonėms.
Geras jausmas
Ir pernai, ir šiemet Stepulaičiai medaus nuvežė ir Sutrikusios psichikos žmonių globos bendrijos „Dvasinė šiluma“ Šiaulių skyriui — saldžiosios dovanėlės paruoštos maždaug penkiasdešimčiai žmonių.
Dar yra žmonių, kuriuos aplanko, medumi sušelpia patys Stepulaičiai. Šiuos savuosius globotinius jie pasveikina, medumi pradžiugina ir prieš Velykas.
Šitaip iš viso jie išdalina apie 200 kilogramų.
„Tai labai geras jausmas, kad gali kažkam kažko duoti. Juk ne kiekvienas nusiperka tokio dalyko“, — sako R. Stepulaitienė.
„Kai duodame, nepavydime, tai ir mums užtenka“, -- žmonai pritaria Vytautas Stepulaitis.
Jis mena, kad tėtė jį mokęs: nepavydėk medaus. Jei nepavydėsi, tai ir pats jo turėsi. Jų namuose stovėdavęs bidonas, medaus pripiltas, o šalia jo šaukštas padėtas. Bet kuris kaimynas galėdavo ateiti, juo pasimėgauti.
Dabar Stepulaičiams už dosnumą, ko gero, atsilygina gamta. Tarkime, užpernai daugelis bitininkų skundėsi dėl žuvusių bičių šeimų, o Stepulaičių jau septyneri metai nežuvo nei viena.
Darbas svetimuose bitynuose
Vytautas buvo vos dvylikos, kai tėtis, turėjęs šešiolika avilių, jį ėmė vestis padėti, darbuojantis bityne. Čia prasidėjo jo bitininkavimo pamokos.
Po karo šeima patyrė Sibiro tremtį. Atsidūrė Irkutsko srities Tretjės rajone.
Sužinojęs, kad vietinis gyventojas turi tris avilius bičių, nuėjo pasižiūrėti, kaip čia bitininkaujama. Buvo smalsu, tuo labiau, kad kad jau ilgai negirdėjęs darbštuolių bitelių dūzgimo.
Menkai čia medaus jos prinešdavo: vos 70 kilometrų iki Sajanų kalnų papėdės, sniegas ant jų blizgėjo iš tolo. Už 40 kilometrų javų jau niekas nesėdavo — dėl atšiauraus klimato jie neužaugdavo.
Grįžusį iš tremties, įsidarbinusį linų fabrike V. Stepulaitį Šiaulių bitininkų draugija, turėjusi 120 avilių, pakvietė dirbti. Šiame bityne jis darbavosi ketverius metus.
Likvidavus draugijos bityną, V. Stepulaitis persikėlė į Bubius -- tarybinio ūkio vadovas kalbino dirbti ūkio bityne. Nuėjo Vytautas jo bičių pasižiūrėti, ogi besą vos septyni aviliai, kiekviename jų du-trys rėmeliai, bitės — vos gyvos. Atsisakė tapti ūkio bitininku.
Bičių nesiruošiama atsisakyti
Vis dėlto neatlėgo noras bitininkauti. Pradėjo kurti savo bityną. Avilį parsivežė iš brolio, dar septynis nusipirko, metai po metų jų daugėjo. Dabar jau turi 47 bičių šeimas.
Bityną Stepulaičiai yra įsikūrę keletas kilometrų nuo Bubių. Čia pat mškas, šlama liepos, iškirstose biržėse apstu aviečių, čia pat plyti nedirbami laukai, pievos — yra kur bitelėms nektarą rinkti. O šiemet netoliese rapso pasėjo, tai kad prinešė bitės iš jo medaus — avilio rėmeliai per savaitę pilni. Kiekvieną vasaros dieną abu dirbo bityne nuo aštuntos ryto iki šeštos — septintos vakaro. R. Stapulaitienė sako, jog ir pykstanti, ir verkianti per tuos darbymečius, nes daržuose, šilnamiuose susitvarkyti nebespėjanti, dar ir gėlėmis pasirūpinti norisi.
„Pykstu, bet mano tas bitininkas bityno nesiruošia mažinti — tik didina“, — pasakoja R. Stepulaitienė ir priduria, jog ir Vytauto brolio Zigmo, gyvenančio Joniškio rajone, Juodeikiuose, turinčio 46 avilius, žmona taip pat vargstanti.
Vis dėlto moters šypsena išduoda, kad ir jai darbas bityne nėra jau tokis nemalonus. Ir aštuoniasdešimtmetis Vytautas pasidžiaugia, kad žmona bitininkystėje jau anaiptol ne naujokė, knygas apie tai skaito, ir jį pataisanti, jeigu ką nors pražioplinąs.
O pardavus medaus solidžiai prisiduriama prie pensijos. Važinėti po turgus jau nebereikia — plačiai yra žinoma, kad jų geras medus, atvažiuojama į namus jo įsigyti.
Ir žinoma, malonu, kad nemažai jo gali išdovanoti.
BITININKAI: Kiekviena saulėta vasaros diena Stepulaičiams prabėga darbuojantis savajame bityne.
DŽIAUGSMAS: Regina ir Vytautas Stepulaičiai džiaugiasi medumi galėdami pradžiuginti svetimus žmones.
Stepulaičių albumo nuotr.
