Naujausios
Paminklo „Tautos laisvei“ idėjos istorija
Grįžti reikėtų dar į 1997 metus, kai kilo diskusija, kaip pagrindinę Šiaulių aikštę pavadinti. Siūlyti karalienės Mortos, Turgaus aikštės pavadinimai, tačiau politinių kalinių ir tremtinių organizacija siūlė pavadinti aikštę Šiaulių krašte veikusios partizanų Prisikėlimo apygardos vardu. Kadangi Vyriausybė vykdė programą paminklais įamžinti buvusias partizaninio pasipriešinimo kovas, skirta valstybės lėšų ir paminklui Šiauliuose. Tačiau jau tuomet tiek aikštės pavadinimas, tiek jos ateitis, tiek būsimas paminklas kurstė politikų aistras, kėlė nesantaiką.
Politinės demagogijos užtruko, valstybės skirtus pinigus paminklui statyti Šiauliai prarado. Prie naujo paminklo idėjos grįžta 2006 metais, kai buvusi Šiaulių miesto taryba priėmė sprendimą pastatyti tokį simbolį Prisikėlimo aikštėje. Buvo surengtos kūrybinės dirbtuvės, kurti projektai, kaip sutvarkyti Prisikėlimo aikštę ir pastatyti paminklą, tačiau rezultatai liko stalčiuose.
2015 metais miesto Taryba priėmė dar vieną sprendimą dėl paminklo statybos, pritarta paminklo idėjos ir techninio projekto parengimui.
Mero Artūro Visocko vadovaujama Savivaldybė pradėjo paminklo idėjų konkursus. Vienas neįvyko, negauta pasiūlymų. Kitame pateikta 12 pasiūlymų, tačiau nė vienas miestui netiko. 2019 metų liepą Lietuvos architektų sąjungos Šiaulių skyriaus tuometinė pirmininkė Rūta Stuopelienė kartu su aikštės rekonstrukcijos projekto autoriumi Vyteniu Rudoku spaudos konferencijoje kalbėjo, kad be paminklo aikštės architektūrinis ansamblis nebus užbaigtas. Paminklo išraiška turi būti vertikalė (smailė, obeliskas, kolona). R. Stuopelienė pabrėžė, kad architektų organizacijos siūlymai pristatyti merui A. Visockui ir jo pritarimas gautas.
Šiauliečiai architektai siūlė įamžinti dvidešimtojo amžiaus tautos už laisvę kovas nuo 1918 metų vasario 16-osios Nepriklausomybės deklaravimo iki 1990 metų kovo 11-osios. Buvo organizuojami seminarai, diskutuoti kviesti žinomi šalyje skulptoriai, architektai, monumentalistai, dizaineriai, į renginius kviesta visuomenė. Įvertinus Prisikėlimo aikštės erdves akcentuota, kad smailė arba obeliskas labiausiai atitiktų jos architektūrą.
2021 metais Savivaldybė paskelbė naują konkursą, kuriam buvo pateikti 8 idėjų variantai. Jie pristatyti miesto visuomenei, projektai eksponuoti Kultūros centre. Laimėjo paminklo idėja – obeliskas „Aušra“. Paminklui pastatyti būtų reikėję 160 tūkstančių eurų, tačiau šis sumanymas kūnu netapo. Rengiant paminklo techninį projektą Savivaldybė apkaltino paminklo autorius nevykdant savo įsipareigojimų, o šie aiškino, kad Savivaldybė nebendradarbiauja, neteikia reikiamos informacijos techniniam projektui parengti. Sutartis su autoriais buvo nutraukta.
Savivaldybė 2022 metais paskelbė dar vieną konkursą. Jis sulaukė... dviejų pasiūlymų. Savivaldybės žaidimai su kūrėjais atšaldė jų norą dalyvauti konkurse Šiauliuose.
Abu projektai pristatyti visuomenei Kultūros centre. Iš dviejų pasiūlytų obeliskų laimėtoju pripažinta vilniečių – žinomo skulptoriaus Tado Gutausko ir architekto profesoriaus Gintaro Čaikausko – idėja „Laisvės siekis“.
Paminklo idėjos „Laisvės siekis“ autoriai pagal konkurso sąlygas parengė paminklo techninį projektą. Jame teigiama, kad visus aikštės elementus jungia kompozicinis trikampis – Katedra, paminklas„Tautos laisvei“ ir centrinis vėliavos simbolis. Siekiama, kad projektuojamas paminklas nekonkuruotų ir nenustelbtų Šv. apaštalų Petro ir Povilo katedros komplekso, šalia esančios valstybės saugomos kultūros vertybės – Šiaulių miesto Liaudies namų (dabar Šiaulių savivaldybė).
Monumentas, simbolizuojantis Tautos laisvės kelią, skaidomas į tris dalis. Formos trūkiai simbolizuoja okupacijos laikotarpius, kai laisvė iš Tautos buvo atimta. Tūris vizualiai sudalintas, atskiros jo dalys tarsi sklendžia ore, nors fiziškai laikosi ant tautos amžino vidinio laisvės siekio stuburo. Įgilintos skulptūros dalys padengiamos atspindinčia medžiaga – veidrodinio paviršiaus nerūdijančio plieno plokštelėmis. Dviejose skulptūros pusėse įamžintos datos, simbolizuojančios svarbiausias Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo dienas: 1918 m. vasario 16 ir 1990 m. kovo 11. Ant paminklo užrašas „TAUTOS LAISVEI“ įkomponuojamas žiūrovo širdies aukštyje. Vidurinis skulptūros dalies aukštis yra 22 decimetrai, o tai simboliškai žymi 22 laisvės metus: nuo 1918 iki 1940.
Manipuliacijos visuomenės nuomone
Kad ši idėja Šiauliams nereikalinga ėmė aiškėti šių metų spalį. Spaudos konferencijoje Administracijos direktorius Antanas Bartulis paskelbė, kad po 5 neįvykusių paminklo pastatymo darbų pirkimo konkursų Savivaldybė išsiaiškino, kad tokio paminklo statyba šiandien kainuotų dvigubai brangiau – 380 tūkstančių eurų vietoje numatytų 190 tūkstančių. Administracijos direktorius klausė, gal gyventojai patys susimestų ir kompensuotų pabrangimą, atidarė tam skirtą sąskaitą. Formalų darbą padarė.
„Būtina remtis specialistų darbu. Mano manymu, šitą klausimą turėtų spręsti architektai, nes jie gali labai tiksliai pasakyti, kaip jie mato, ir į tą matymą gali atsiliepti žmonės“, – po vieno konkurso žiniasklaidai komentavo meras Artūras Visockas.
Šiandien apie architektus meras nebekalba, nes sprendimus priima pats.
„Gal tas 25 metrų aukščio betono ir plieno Šiaulių obeliskas nesukelia laisvės jausmo“, – rašė meras savo feisbuko paskyroje.
„Juk Tauta – tai ne tik Šiauliai? Bet ir Šiauliai. Gal toks vienijantis paminklas turėtų būti Vilniuje? Arba bent sieti visą tautą per istoriškumą, pvz., akcentuojant Saulės mūšį t.y. 1236 rugsėjo 22?“, – meras įsivaizduoja, kad tautos laisvė aktuali tik Vilniuje.
Į jo viešą svarstymą kaip mat atsiliepia žemaičių draugija „Saulaukis“, siūlydama vietoje konkursą laimėjusio paminklo statyti kitą – Saulės mūšiui, nors toks paminklas šiais metais atidengtas mūšio vietoje – vos 20 kilometrų nuo Šiaulių. Be to, Saulės mūšis mieste įamžintas Saulės Laikrodžio aikštėje, vitraže, kituose akcentuose.
A. Visockas siūlo tris išeitis: A) Skirti trūkstamus 200 tūkstančių eurų iš miesto biudžeto ir pastatyti obeliską, pabrėždamas, kad to prašo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijos skyrius.
B) Rasti kitą meninę išraišką, telpančią į pradinę nustatytą 200 tūkstančių eurų sumą – prašo Žemaičių draugija, siūlanti paminklą sieti su 1236 metų Saulės mūšiu.
C) „Palikti šią temą ramybėje, kol bus iškeltos karių kapinės ir tada vėl sugrįžti. Kapinių iškėlimas planuojamas 2025 metais. Nes nieko ypatingai (laiko prasme) nebus prarasta. Paminklo jau nėra du dešimtmečius nuo idėjos pradžios“.
Vertinant tai, kaip sparčiai mero politiniai kareiviai ėmė pasisakyti už C variantą, galima suprasti, kad sprendimas jau priimtas, o mero feisbuko paskyros draugų apklausa – „opiumas liaudžiai“. Be to, drįstantys merui prieštarauti yra užblokuoti, tad pasakyti merui savo nuomonę neturi galimybių. Taip gaunasi gražus merui reikalingos visuomenės nuomonės choras.
Vos po kelių dienų meras pasiūlo šiauliečiams pasvajoti apie Prisikėlimo aikštės skvere, ten, kur jau turėjo stovėti paminklas, stovintį apžvalgos ratą. Ir jau tą pačią dieną į aikštę suka sunkiasvorė technika, iš Klaipėdos atvežusi šį pramogų įrenginį.
„Estetika“, – džiūgauja meras feisbuke, per savo kabineto langą žvelgdamas į šviečiantį apžvalgos ratą ir kasdien deda į savo paskyrą jo nuotraukas įvairiais rakursais.
„Mums nereikia paminklo, tegul aikštėje stovi apžvalgos ratas“, – rašo komentatoriai po mero postu, įsivaizduodami, kad dalijasi savo nuomone, nors iš tiesų išreiškia tai, ką meras kryptingai sukūrė ir ką įteigė.
„Šiandieninei vartotojiškai visuomenei nereikia idealų, jiems reikia vartojimo“, – reziumuoja mero politinis bendražygis TV laidoje.
Meras A. Visockas į jam nusiųstus klausimus apie paminklo „Tautos laisvei“ procesą, apie manipuliacijas visuomenės nuomone atsakyti nesiteikė.
Paminklas statomas ne vienai politinei kadencijai
Konkursą laimėjusio paminklo vienas iš idėjos autorių – garsus skulptorius Tadas Gutauskas, kūręs monumentą Kryžkalnyje, paprašytas pakomentuoti situaciją, kalbėjo: „Kažkada žmonės už Lietuvą galvas padėjo – be jokio išskaičiavimo, vardan idėjos. Žmonėms, žuvusiems už Lietuvos laisvę, pagerbti Šiaulių mieste nėra valios. Pinigų visada gali rasti, bet jei nėra tai svarbu... Čia ne apie pinigus kalba. Ar reikia tokio dalyko? Ar Šiauliams kažką reiškia žmonės, kurie žuvo už mūsų laisvę? Toks yra esminis klausimas, visa kita – antraeiliai dalykai. Liūdina labai...“
Jis priminė, kad konkursui buvo suburta autoritetinga komisija – dalyvavo ne tik šiauliečiai, bet ir patyrę profesionalai iš kitų miestų. Autoriai savo darbu tiki ir kelia klausimą, ar dabar laikas diskutuoti, kokio paminklo reikia? Diskutuota dešimtmečius...
Monumentalus, prasmingas ir ilgaamžis paminklas yra profesionalų darbas. Yra tam tikras mastelis, medžiagiškumas. Autoriai kūrė paminklą 21 amžiui, o ne 19, todėl viskas turi būti įsimintina ir šiuolaikiška. Paminklas turi išlikti ilgiau nei vieną politinę kadenciją.
„Bažnyčios bokšto aukštis yra 70 metrų, smailės – 25 metrai. Jei būtų mažas, būtų juokingas, kaip grybas atrodytų. Viskas pasverta. Mes dirbome daugybę valandų, techninis projektas parengtas, viskas milimetrais apskaičiuota. Apšvietimo dizaineriai dirbo, konstruktoriai. Visi čia durni? Kažkas ėjo pro šalį pasakė – nereikia. Aš niekada nekalbu apie tai, ko nesuprantu, kaip menininkas, skulptorius. Apie meną kažkaip visi išmano“, – ironizavo skulptorius.
T. Gutauskas kartu su profesoriumi G. Čaikausku dalyvavo dviejuose Savivaldybės skelbtuose konkursuose. Ankstesniame, kai laimėjo sumanymas „Aušra“, buvo sugalvoję sudėtingą idėją – ietigalį, įsmigusį į 4 akmens luitus, tačiau tokį sumanymą buvo sudėtinga įgyvendinti.
„Dabar pasirinkta lakoniška forma – vis tiek kažkam kažko trūksta. Kai išgirdome apie kitą konkursą, buvome įsigilinę į situaciją, važiavome į vietą, norėjosi pateikti švaresnį variantą, manome, kad šį kartą padarėme geriau. Suprantu architektą V. Rudoką. Jokia figūrinė kompozicija tokioje milžiniškoje aikštės erdvėje nesižiūrėtų, prapultų. Netaptų simboliu. Paminklas turi būti konceptualus. Galima padaryti kovojančius žmones, kovos kompoziciją, bet ji neapvaldys aikštės. Erdvė milžiniška, pastatai aplink aukštuminiai. Labai logiškas jo pasiūlymas – smailė. Obeliskas gyvas nuo Egipto laikų. Mūsų forma kitokia, sumoderninta“, – komentavo autorius, pridurdamas, kad smailė – tai ir ieties antgalis, ir strėlės, ir kalavijo dalis, ir bažnyčios kuorai, veržimasis į laisvę, į debesis, į išsivadavimą – tai daugiaprasmis simbolis.
Kodėl išaugo paminklo kaina? Autoriai apsiklausinėjo gamintojus, kaina atrodė logiška. Bet tai buvo prieš porą metų. T. Gutauskas mano, kad yra galimybių paminklą pastatyti pigiau. Lenkijoje yra gamintojų, jų produkcija pigesnė.
„Žmonės dirba (Savivaldybėje – aut. past.), algas gauna, gali paieškoti pigesnio realizavimo varianto. Valios nėra, noro nėra. Esu ne vieną skulptūrą pastatęs, ir pinigus rinkęs, ir rėmėjų radęs. Tame pačiame Kryžkalnyje. Reikia ne tik atidaryti sąskaitą ir pranešti: „Mes renkame pinigus.“ Čia ne vaikų darželis. Reikia susikviesti įmonių vadovus, pakviesti autorius, padaryti paminklo pristatymą, paaiškinti, kur jų logo matysis. Šiauliuose yra neabejingų patriotų, tikrai prisidėtų. Lengviausia pasakyti: „Pabrango, pinigų nėra, nedarom.“ Čia silpnadvasiškumas“, – piktinosi kūrėjas.
Jo manymu, pakalbinti kažkuo nepatenkintą žmogų, suformuluoti jam klausimą, kad gautum neigiamą atsakymą – elementariausias juodas „piaras“ ir tam daug proto nereikia. Tai lengva padaryti ir nereikia įsivaizduoti, kad niekas nesupranta.
T.Gutauskas nemano, kad paminklas iš betono yra blogas. Juolab kad Šiauliuose jis turėjo būti statomas iš balto betono, kuriam pagaminti iš Latvijos atvežamas baltas žvyras. Toks paminklas švyti baltumu, nėra pilkas ar murzinas. Jis pasiūlo pasidomėti apie paminklus, skirtus Holokaustui, monumentus, statomus iš betono Vašingtone. Tai moderni medžiaga, kartu turinti istorinę prasmę, sietina su Holokaustu, tremtimis.
„Medžiagos paminklui rinktinės. Jei padaryti pigiai iš bet kokio betono, tai geriau nedaryti iš viso. Apšvietimas sudaro įspūdį, kad tie blokai tarsi kabo ore. Dirbome su italų apšvietimo dizaineriais. Padarė 3D modelį, apskaičiavo šviesą ir pasiūlė. Ne ant durniaus padaryta. Gaila, kad sukurtas gražus dalykas, visi etapai praeiti, o įgyvendinti valios nėra“, – apgailestavo skulptorius.
Paminklo projekto autoriai – pripažinti šalyje kūrėjai, jiems svarbu, kad jų kūrinys būtų kokybiškas ir prasmingas. Gintaras Čaikauskas – vienas žymiausių šalies architektų, buvo pristatytas Nacionalinei premijai gauti. Rengiama knyga apie T.Gutausko kūrybą. Jis sakė laukęs 2025 metų, kai turėjo būti pastatytas paminklas Šiauliuose. Norėjo įdėti jo nuotrauką. Suprato, kad nebėra ko laukti.
„Užupyje statome paminklą Sigitui Gedai, per savaitę surinkau 30 tūkstančių, keli Šiaulių verslininkai prisidėjo. Kalbėjau su dviem verslininkais iš Šiaulių. Sako, prisidėtų prie paminklo Šiauliuose, bet niekas nesikreipia. Jei rimtai tuos pinigus rinktų, aš pats galiu kokius 5 tūkstančius pervesti. Ne vieną gerą idėją esu parėmęs. Čia mūsų istorija. Šiauliai man nėra visiškai svetimas miestas ir man ne vis tiek, kas čia bus. Negi neįmanoma per save perlipti ir padaryti kažką dėl žmonių, dėl istorijos“, – ragino T. Gutauskas.
Tai nėra revoliucija ar pasipriešinimas
Žemaičių draugijos „Saulaukis“ pirmininkė ir Gegužių progimnazijos direktorė Silvija Baranauskienė tikino, kad niekur nėra pasisakiusi, jog Prisikėlimo aikštėje nereikia obelisko, tačiau mano, kad obeliskas galėtų keisti formą. Jai atrodo, kad daug šiauliečių obeliskui nepritaria. Ji priminė, kad nedidelis 2 metrų obeliskas prieš kelerius metus buvo išvežtas iš sovietų karių palaidojimo vietos miesto centre.
„Mūsų draugija pasisako, kad į laisvės kovas būtų pažiūrėta plačiau. Dabar paminklas įamžina 20 amžiaus laisvės kovas, o mes galėtume įamžinti Saulės mūšį. Pagerbtume kovotojus už laisvę ir turėtume gražią pradžią“, – pasiūlymą akcentuoja S. Baranauskienė.
„Nėra kvestionuojama profesionalų nuomonė. Nežinau, ar buvo miestiečiams paminklo idėja pristatyta. Gerbiant profesionalų darbą reikėtų ištransliuoti šiauliečiams ir daryti apklausą. Iki detalių nežinau, kaip vyko paminklo idėjų konkursai. Jei toks paminklas (obeliskas – aut. past.) atsirastų, mes gerbsim šį faktą. Čia nėra kažkokia revoliucija ar pasipriešinimas. Kai vėl kilo klausimai dėl paminklo, mes ir pasisakėme“, – pakomentavo žemaičių organizacijos vadovė.
Paminklo nepastatymo raktas
Ilgametis Šiaulių miesto tarybos narys ir TS-LKD frakcijos atstovas Jonas Bartkus nepritaria idėjai Prisikėlimo aikštėje įamžinti Saulės mūšį.
„Kodėl sovietų laikais mums leido įamžinti Saulės mūšį – vitražą turėjome Saulės mūšiui, įamžinome jo datą Saulės Laikrodžio aikštėje. Dėl to, kad tada mes kovojome prieš Vakarus (kalavijuočius – aut. past.), o Nepriklausoma Lietuva priešinasi rusams. Čia ir yra paminklo nepastatymo raktas, o priežastys gali būti įvairios“, – svarsto J. Bartkus.
Jis priminė, kad paskutiniame konkurse visi nuleido rankas, buvo tik du dalyviai, tačiau laimėtojai – labai rimti, solidūs autoriai ir jais verta pasitikėti.
J. Bartkus prisiminė, kad konkursų proceso metu profesorius architektas Algis Vyšniūnas kėlė klausimą, kad pinigų suma paminklui skirta per maža. Ieškojo technologijų, kaip jį atpiginti.
„Atėjo rimti autoriai, jie neleis daryti bet ką, nes brangina savo vardą. Paminklas už 400 tūkstančių bus gražesnis nei už 200 tūkstančių. Trūksta viešos informacijos apie šį paminklą. Reikėtų jį rimtai pristatyti“, – mano J. Bartkus.
Jis spėja, kad akcija prieš paminklo pastatymą susijusi ir su apžvalgos ratu, atsiradusiu beveik jo vietoje. Meras jau žinojo, kad jis ten stovės, kai pradėjo aiškinti, kad paminklo statyti gal nereikia. Tas ratas iliustruoja, kad, anot mero bendražygio, vartotojiškai visuomenei reikia ne idealų, o vartojimo, tačiau jei intelektualioji visuomenės dalis nekalbės apie idealus, atmintį, istoriją, tai ir liksime tik vartotojai.
„Ką per kelias A. Visocko kadencijas sugebėjome be Gintauto Lukošaičio (šiaulietis skulptorius ir mero politinis bendražygis – aut. past.) „Verkiančios mergaitės“ mieste pastatyti?“ – retorinį klausimą kėlė ilgametis Tarybos narys.
Sprendžia valdžios piramidės viršūnė, o ne profesionalai
Šiaulių architektė, buvusi Lietuvos architektų sąjungos (LAS) Šiaulių skyriaus pirmininkė, aktyviai įsijungusi į paminklo idėjų konkursų organizavimo procesą, Rūta Stuopelienė stebisi neigimu to, kas buvo padaryta.
„Paminklo idėja praėjo visus konkursus, visą procesą. Staiga atsiranda kažkas vienas ar kažkas po kilimu ir aiškina, kad mums čia nieko nebereikia, nes galbūt žmonėms nieko nebereikia. Toks manipuliavimas visuomenės nuomone – kaip kitaip tai reikia vertinti? Yra manoma, kad galima daryti, ką nori. Nėra opozicijos, nėra kitos nuomonės. Svarbiausia yra nuomonė to, kuris yra piramidės viršūnėje. Tu suponuoji klausimą, į kurį garantuotas neigiamas atsakymas. Socialiniuose tinkluose paskleidi ir lauki, kol kažkas atsilieps. Dažnai savo nuomonę reiškia žmonės, kurie patys nieko nesukūrę, nenuveikę, tik nori viską griauti, sumenkinti, sunaikinti, neleisti, uždrausti. Taip mes ir prigyvenome prie visuomenės susipriešinimo“, – komentavo architektė.
Ji apgailestavo, kad profesionalai neturi jokios įtakos. Šiandien viską lemia tas, kuris mano, kad jį tauta išrinko į valdžią. Nors paskaičiavus išrinko gal tik nedidelė dalis miesto gyventojų.
„Žmonės, kurie susigaudo, supranta, turi savo nuomonę, yra nutildyti, bijo ją pasakyti, nes puikiai žino, kuo tai baigiasi. Kas nori kišti rankas į nemaloniai kvepiantį daiktą. Aš galvoju, kad ateis laikas ir tas paminklas bus. Labai gaila, kad apie Šiaulius yra nuomonė kaip apie menkesnio intelekto žmonių miestą. Vilniuje dažnai išgirstu tokių pašaipų. O iš kur jos atsiranda? Iš tokių procesų ir atsiranda“, – sakė savo srities profesionalė.
„Lietuva turėjo be galo stiprią rezistenciją, todėl išlaikė tautinį identitetą šeimose. Kad ir kaip buvo muilinamos jų smegenys, bet tėvai ir seneliai perdavė žinią, išlaikė tautos vertybes. Akivaizdžių istorinių faktų neigimas šiandien nebeturėtų vykti, užaugo nauja karta, galvojanti, kad be praeities nebus ateities. Turėtų būti įamžinta, kas buvo mums brangu. Žmonėms visiems gerai, visi gerai gyvena, bet nesuvokia, kad už visa tai turi būti dėkingi tiems, kurie paklojo jų gyvenimo pamatą“, – priminė R. Stuopelienė.
Iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
