Naujausios
Maidane sparčiai mažėja Europos Sąjungos vėliavų
Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto Socialinės ir politinės teorijos katedros vedėjas profesorius Gintautas Mažeikis, nuolat stebintis situaciją Ukrainoje, teigia, kad Europos Sąjunga Ukrainai nebėra pagrindinis orientyras. Pilietinio karo požymių turintys konflikto židiniai nieko gero nežada. Ar gali žemėlapyje atsirasti dvi Ukrainos?
Interviu su profesoriumi Gintautu MAŽEIKIU – ne tik apie Ukrainos ateitį.
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
Ukrainos advokatai
– Ilgą laiką ir iš Europos Sąjungos, ir iš Rusijos jokių konkrečių veiksmų Ukrainos atžvilgiu nebuvo. Koks įvykių Ukrainoje geopolitinis fonas?
– Reikia atskirti politikų veiksmus, kuriuos galima adresuoti geopolitinei plotmei ir įvairią kitą politinę komunikaciją, kuri vyksta Europos Sąjungoje, pasaulyje dėl Ukrainos.
Pirmiausia tikimasi labai aiškaus galios rodymo. Įsivaizduojama pamatyti važiuojančias į Ukrainą kariuomenes. Kad koks nors pasaulio lyderis televizijoje retoriškai ką nors pasakys ar Europos Sąjungos parlamentas priims kokius nors radikalius sprendimus.
Tačiau, dažniausiai, šie regimieji reiškiniai yra tik rezultatas daugelio kitų komunikacijų, kurios vyksta kiekvieną dieną ir yra labai reikšmingos. Pavyzdžiui, kalbant apie Ukrainos ir Europos Sąjungos santykius, yra paplitęs toks stereotipas, kad Europos Sąjunga yra gana pasyvi Ukrainos atžvilgiu. O aktyvumas, jeigu tik jis pasirodo, vyksta tik advokataujant Lenkijai ir Lietuvai.
– Susidaro įspūdis, kad iki šiol tik Lietuvai ir Lenkijai rūpėjo įvykiai Ukrainoje. Egzistuoja nuomonė, kad Europos Sąjungai visai nereikia Ukrainos, nes Maskva jai yra reikšmingesnis partneris.
– Įsivaizduojama, kad Europos Sąjunga yra valstybė. Tačiau ji – daugelio šalių sąjunga. Niekas savaime Europos Sąjungoje, taip pat ir Europos Parlamente, nevyksta, jeigu jame kuri nors šalis neadvokatauja ir neskatina spręsti tam tikrų klausimų.
Europos Sąjunga – tai nuolatinis dialogas, kuriame ir patys ukrainiečiai turėtų parodyti papildomą iniciatyvą. Niekaip nepakanka, kad vien tik Lenkijos ar Lietuvos europarlamentarai ar prezidentai siųstų žinutes apie Ukrainą į Europos Sąjungą.
Mes matome tam tikrą nesusikalbėjimą tarp Europos ir Ukrainos. ES (pagal savo žaidimo taisykles, kurios yra pakankamai biurokratinės) laukia tam tikrų Ukrainos iniciatyvų. O Ukraina įsivaizduoja ES, lyg analogą Rusijai ar Jungtinėms Amerikos Valstijoms, kad būtent ES turėtų parodyti savo valią, jėgą ir iniciatyvą. Ši iliuzija labai kenkia Maidanui.
Jeigu šiandien Maidaną palyginsime su gruodžio mėnesio Maidanu, pamatysime, kad jame ES vėliavų šimtą kartų mažiau.
– Tai ženklas, kad iš tiesų Ukrainos siekis – visai ne Europos Sąjunga?
– Ukrainos laikraščiuose kasdien galime skaityti, kad Europos Sąjunga nebėra pats svarbiausias orientyras. Europos Sąjunga Maidane dabar yra kokioje dešimtoje vietoje.
Dabar svarbiausias orientyras Ukrainoje yra jų pačių laisvės ir demokratiniai siekiai. Tai nėra labai geras požymis. Tai rodo, kad Ukrainoje nėra galimybių ir potencialo vesti su Europos Sąjunga lygiaverčių derybų.
Lietuvos ir Lenkijos advokatavimas tampa ir labai svarbus, ir skausmingas. Nes neegzistuoja ES pokalbio su Ukrainos užsienio reikalų ministerija – tai prie ko yra pripratęs Briuselis: kalbėtis administraciniu, biurokratiniu lygmeniu.
Rusija kovoja doleriais
– Rusija, susidaro įspūdis, taip pat nelabai aršiai stoja dėl Ukrainos.
– Rusija yra įpratusi daryti milžinišką energetinį, finansinį spaudimą. Šiuo atveju Rusija Ukrainai pažadėjo 15 milijardų dolerių. Tai sukuria tam tikrą iliuziją, kad tie pinigai bus skirti žmonėms. Iš tiesų šie pinigai bus skirti didžiosioms prorusiškoms kompanijoms, laivams ar lėktuvų statybos įmonėms palaikyti, tam tikro energetinio, technologinio sektoriaus užtikrinimui – to, kas svarbu pačiai Rusijai.
Tai gali užtikrinti ir grivinos stabilumą. Tačiau ši Rusijos injekcija daro Ukrainą ypač priklausomą nuo Rusijos.
Rusija, ko gero, labai norėtų, bet negali nusiųsti savo jėgos padalinių malšinti Maidanui, todėl, kad bijomasi bet kokio akivaizdaus įrodymo, kad Rusijos saugumo pajėgos dalyvauja malšinant Maidano iniciatyvas. Tai gali būti priešinga laukiamam rezultatui ir labai paskatintų didžiulę naują Ukrainos kovos dėl savo laisvių ir demokratijos bangą.
Rusija vengia brutalios jėgos ir yra linkusi geriau finansuoti Ukrainos jėgos struktūras, kurios kovoja su Maidanu, nei siųsti savo pačių padalinius. Nors akivaizdu, kad jėgos struktūros Ukrainoje nėra tokios jau stiprios, kad galėtų išvaikyti Maidaną.
Pilietinio karo požymiai
– Į ką dabar koncentruojasi Maidanas, kai ES – nebe svarbiausias orientyras?
– Maidanas yra susitelkęs visai kitiems klausimams, kuriuose Europos Sąjunga niekaip negali padėti.
Ukrainos žmones dabar jaudina jų pensijos ir atlyginimai, kurie yra vieni mažiausių Europoje. Korupcijos mastas – vienas didžiausių Europoje. Žirklės tarp turtingiausių ir neturtingųjų – taip pat vienos didžiausių. Ukraina turi begalę vidinių problemų, ypač korumpuotą teisinę sistemą.
Vyksta kasdieninis Ukrainos artėjimas prie didesnio pilietinio konflikto su galimais pilietinio karo požymiais (nekalbu apie visavertį pilietinį karą, bet tik apie tam tikrus požymius), kai įvairiuose regionuose vis daugėja aštrių ir net ginkluotų susirėmimų tarp opozicijos ir pozicijos. Didesnis konfliktas ar net pilietinio karo židiniai greičiau gali atsirasti regionuose, kur nėra nuolat filmuojančios internetinės televizijos, tūkstančio žurnalistų iš viso pasaulio, nei pačiame Kijeve.
Tai ne tas būdas ir ne tas lygis, kur tokios šalys, kaip Didžioji Britanija, Ispanija ar Italija būtų suinteresuotos kaip nors dalyvauti.
Skaitant užsienio spaudą matosi, kad daugelis Vakarų šalių nesupranta visos kovų įvairovės, kuri nuolat plečiasi Ukrainoje.
– Esate užsiminęs po kelionės į Ukrainą gruodį, kad Maidanas nėra vienalytis. Šiuo metu labai daug kalbama ir rodoma pasauliui radikalioji Ukraina.
– Maidane atsirado vadinamasis ultradešiniųjų sektorius. Tai skėtinė organizacija, jungianti įvairius ultradešiniųjų, itin radikalius, nacionalistinius judėjimus, kurie kovoja prieš bet kokį jungimąsi į Europos Sąjungą. Bet jie lygiai taip pat, gal net dar labiau, yra priešiški Muitų sąjungai ir Rusijai.
Labai sustiprėjo judėjimas „Bendras reikalas“, kuris atsisako paklusti Maidano įsakymams ir užiminėja kai kurias ministerijas. Tai labai sudėtinga ir keista organizacija. Aš juos pavadinčiau truputį ekstremistine, truputį populistine piliečių organizacija, kurioje galima rasti ir anarchizmo, ir kitų ideologijų požymių.
Dvi Ukrainos
– Tai, kas dar gruodį vyko Maidane, išplito po Ukrainą. Kasdien piešiami vis nauji Ukrainos žemėlapiai su įtakos zonomis. Ar tai reiškia, kad jau vyksta Ukrainos skilimas?
– Laipsniškas skilimas vyksta. Šiuo metu Maidano aktyvistai bando užimti vis naujas savivaldybes. Matosi, kur jiems tai sekasi, o kur ne. Savivaldybių užėmimo procedūra vakariečiams labai neaiški. Piliečių būriai ateina prie savivaldybių neturėdami ypatingų įgaliojimų, užima pastatus ir po to neįsivaizduoja, ką daryti su tomis savivaldybėmis. Būtent tas chaotiškas bandymas užimti savivaldybes sukuria aibę problemų su vietos milicija, saugumu.
Yra tikimybė, kad ten atsiras Maidano įgaliotiniai, kurie galės užtikrinti koordinuotą savivaldą. Nes šiuo metu centrinė valdžia atsisako finansuoti tuos regionus ir tas savivaldas, kurias užėmė aktyvistai. Gali būti taip, kad tie regionai nustos mokėti mokesčius. Šalis finansiniu požiūriu pradeda išsibalansuoti.
Maidanas nesirūpina kairiosiomis idėjomis. Į klausimą apie tai, kas labiausiai rūpi regionuose: „O ką gi mes valgysim rytoj?!“, niekas Maidane negali atsakyti.
Klausimai, kuriuos Maidanas tik iš dalies kelia – skaidrumo, korupcijos mažinimo, socialinės atskirties mažinimo, ekonominio efektyvumo, aiškaus demokratinio atstovavimo, yra labai svarbūs regionams. Tačiau iš Maidano jie negirdi atsakymo į šituos klausimus. Tai labai didelė problema.
Kai Lietuvoje buvo Sąjūdis, matėme jungtį tarp radikalių dešiniųjų ir kairiųjų idėjų. Lietuvoje buvo galvojama ne tik apie nepriklausomybę, bet ir bandomos svarstyti socialinės problemos. Tuo tarpu Maidanas yra tiek susitelkęs kovai barikadose, didžiulei įtampai, kaip atsispirti „Berkutui“, atsisukti į Europos Sąjungą, kad šios socialinės problemos lyg ir išnyko. Ir tai regionuose sukelia vis daugiau problemų.
– Ar gali žemėlapyje atsirasti dvi Ukrainos?
– Manau, kad šiandien dar anksti kalbėti apie tai. Bet kurio regiono atsiskyrimas reikštų naują didžiulę Ukrainos krizę. Skilimo nenori ir Rytų Ukrainos regionai. Jie, žinoma, nenori, kad juos valdytų ultranacionalistai, bet ir skilimo nenori. Todėl, kad pilnas integravimasis į Rusiją nieko gero šiems regionams taip pat nežada. Bet didėjantis skurdas, socialinė atskirtis, neskaidrumas, finansinės atskaitomybės griuvimas gali ateityje privesti prie tam tikrų regionų atsiskyrimo.
Jono TAMULIO nuotr.
PROBLEMOS: Profesorius Gintautas Mažeikis sako, kad Ukraina turi svarbesnių vidaus problemų, dėl kurių Europos Sąjunga jiems negali padėti.
UKRAINA: Profesorius Gintautas Mažeikis mato, kad vyksta laipsniškas Ukrainos skilimas, kuris neaišku, kuo gali baigtis.
