Naujausios
Maestro pamokoje pažymiai nebuvo rašomi
Šiaulių konservatorijoje vakar atvirą pamoką vedė maestro profesorius Virgilijus Noreika. Tenoras ne tik išklausė jaunuosius dainininkus, pasidalijo patirtimi, bet ir pats uždainavo.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Su balsu — kaip su mergaite
Pamoką Šiaulių konservatorijoje organizavo paramos fondas „Auksinis strazdas“, kurio garbės prezidentas yra V. Noreika.
Maestro labai šiltai bendravo su gausiai susirinkusiais klausytojais, šmaikščiai ir išsamiai atsakinėjo į klausimus, vertino jaunųjų atlikėjų balsus. Jei reikėdavo paaiškinti vieną ar kitą niuansą, maestro uždainuodavo.
V. Noreikai dainavo keturi konservatorijos vienuoliktokai — Greta Peleckytė, Inga Kaškelytė, Simas Stankus ir Juozas Janušas.
Kai vienas iš moksleivių— tenoras — kiek vėlavo, maestro pajuokavo: „Tenoras turi teisę vėluoti“.
33-ejus pedagoginės patirties metus skaičiuojantis maestro gyrė, kad Šiauliuose su dainininkų balsais elgiamasi atsargiai, elegantiškai, neforsuojant. Esą nereikia iš jauno žmogaus skubėti padaryti dainininką, o su balsu reikia elgtis kaip su mergaite — švelniai, atsargiai. Kai ateis metas, dainininkas uždainuos. Italijoje pradedama rimtai dainuoti tik nuo 23— 24 metų.
Daug dėmesio profesorius skyrė kvėpavimo patarimams. Pasak V. Noreikos, burna geriausiai atsiveria žiovaujant, tad jauniesiems atlikėjams reikia mokytis kvėpuoti kopijuojant žiovulį. „Bet, žinoma, žiovaujant nedainuoti“, — šmaikštavo atlikėjas.
Dar vienas patarimas — išmokti kvėpuoti taip, kad truputį į šonus pajudėtų šonkauliai. Jei studentai per 4— 5 metus išmoksta pajudinti šonkaulius, vadinasi, pasiekta nemažai. Pasak garsiojo tenoro, dainuot be 10— 12 metų studijų neišmokstama.
Pas V. Noreiką mokslus yra baigę apie 40 dainininkų. Tarp jų — operos princu vadintas a.a. Sergejus Larinas, Edgaras Montvydas, Liudas Norvaišas, Laimonas Pautienis, Gediminas Tiškevičius.
Laikėsi griežto rėžimo
Klausytojai maestro teiravosi, kaip įveikti jaudulį scenoje. V. Noreika šypsojosi: „Kai išeidavau į sceną, pradėdavo virpėti dešinė koja. Šast — permetu svorį į kitą pusę, tada kairė dreba. Tada abi kojas primindavau — čia ir atsakymas“.
Maestro sakė, kad dainininkai neapsaugoti nuo netikėtumų: „Gaidžių“ labai daug nesu prigaudęs, nes laikydavausi griežto rėžimo. Net 45 dienas alaus burnoje neturėdavau, jau nekalbu apie stipresnį alkoholį. Kaklą apsivyniojęs vaikščiodavau. Vienas balsas, todėl jį reikia saugoti, saugoti, saugoti“.
Tenoras turi savo požiūrį į mikrofoninį dainavimą: „Juokas. Šimtą dainų per vakarą galėčiau padainuoti“.
Paklaustas, kaip suderinti paauglystės meilę ir dainavimą, V. Noreika patarė tiesiog gyventi. „Žmogui reikia turėti draugę. Ypač — kaip mano žmona, kuri nereikalauja brangios mašinos“, — žvelgdamas į žmoną, šmaikštavo tenoras.
Prisimindamas pirmuosius žingsnius į muzikos pasaulį, maestro užplėšė: „Mes su Stalinu į saulę...“ Nuo vaikystės gražų balsą turėjusiam V. Noreikai tokias dainas teko traukti tiesiogiai radijuje.
Jaunystėje chore dainuodavo ir tenoru, ir bosu. O muzikuoti pradėjo grodamas pučiamaisiais.
Įstojęs į Valstybinę konservatoriją, jau pirmame kurse nugalėjo operos solistų konkurse. O perėjęs mokytis pas Kiprą Petrauską, išgirdo: „Tavo balsas nesugadintas, bet pradėsim viską iš pradžių“.
Baigdamas pamoką, V. Noreika pasiėmė gaidas. Maestro pabrėžė, kad rinkdamasis repertuarą, didelį dėmesį skiria tekstui. Ir už širdies griebiančiai užtraukė: „Už aukštųjų kalnelių“.
Praeina kryžiuočiai, praeis ir...
Po pamokos maestro sakė, jog keičiasi ir studento požiūris į pedagogą, ir jo paties požiūris į studentą: „Studentui tikėjimas pedagogu yra labai reikalingas. Bet daugelis studentų, pažiūrėję televizorių, labai greitai nori tapti žvaigžde, negalvoja, kad taip tik daromi pinigai. Jaunam žmogui labai sunku susilaikyti, ypač, kai jam siūlo“.
V. Noreika bendradarbiavimą yra nutraukęs su trimis— keturiais studentais. Praėjusiais metais su studentu išsiskyrė pajutęs, jog pastarasis į pamokas atsineša svetimas mintis.
— Seimas pritarė daug diskusijų sukėlusiai aukštojo mokslo reformai. Kaip ši reforma, jūsų, ilgamečio pedagogo nuomone, paveiks studentus?
— Apie reformą dar negaliu daug pasakyti, nes praktiškai jos dar nepažįstu. Pamatysime Muzikos ir teatro akademijoje — kaip ir kiek studentų galėsime priimti.
Mokslai akademijoje kainuos 19 tūkstančių litų. Koks jaunuolis gali turėti tokius pinigus? Nesąmonė.
Arba — iškeliamas klausimas, kodėl pas mus dirbama individualiai? Bet juk ir vaikui aišku, kad negalima sustatyti į eilę dešimt fortepijonų, vienam studentui duoti groti F. Šopeną, kitam — L. van Bethoveną. O vienas pedagogas negali sėdėti ir į visus juos žiūrėti.
Praeina kryžiuočiai, praeina mongolai, praeis ir šitie dalykai.
— Ar šiandieninė Lietuva turi kultūros politiką?
— Nesutinku, kad Lietuvoje jos nėra. Kai prieš dešimtmetį važinėjau po Lietuvą, kultūros namai buvo sugriuvę, apleisti, nekūrenami. Dabar — atsistato. Fantastiški Varėnos kultūros namai. Arba Šiauliuose — šokių ansamblis „Želmenėliai“. Įsivaizduokite — šoka seneliai, kurie į kolektyvą atėjo prieš keturiasdešimt metų! Svarbiausia, jie atsiveda vaikus. Tai yra fantastika. Kultūra žlunga, bet ateina laikas, kai kultūra grįžta.
— Po skubios mokesčių reformos stipriai nukentėjo kūrėjai. Menininkai jau buvo surengę akciją, simbolizuojančią beviltišką šiandienos padėtį. Kokia Jūsų nuomonė?
— Visi kai ką paaukojome. Ir visi suprantame — vadovauti valstybei turi profesionalai.
PAMOKA: Sausakimšoje salėje Šiaulių konservatorijos auklėtiniai ir dėstytojai įdėmiai klausėsi maestro Virgilijaus Noreikos pamokos.
PATIRTIS: Maestro Virgilijus Noreika mokinius mokė dainavimo paslapčių ir gudrybių.
Jono TAMULIO nuotr.
išnaša: „Gaidžių“ labai daug nesu prigaudęs, nes laikydavausi griežto rėžimo.
