Naujausios
M. K. Čiurlionis nenorėjo kiauliško gyvenimo
Šeštadienį Trečiojo amžiaus universitetas Šiaulių kultūros centre surengė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 100-ųjų mirties metinių minėjimą. Menininko kūrybos tyrėjas profesorius europarlamentaras Vytautas Landsbergis atskleidė įsimintiniausias jo gvenimo detales. M. K. Čiurlionio harmonizuotas lietuvių liaudies dainas sudainavo berniukų ir jaunuolių choras „Dagilėlis“.
Irena BUDRIENĖ
Tikėjo šviesia Lietuvos ateitimi
„Mikalojaus Konstantinas Čiurlionis dabar suvokiamas visai kitaip nei tada, kai jis buvo tarp mūsų tėvų, senelių. Vienas iš negausių Lietuvos inteligentų, menininkų, sukrutusių kurti lietuvišką kultūrą“,— sakė Vytautas Landsbergis.
Buvo tokie laikai, apie kuriuos pats M. K. Čiurlionis rašė: „Kitos tautos turėjo geresnes sąlygas, nebuvo prispaustos, engiamos. Mes neturim visiškai nieko: nei teatro, nei orkestro, nei filharmonijos, nei mokyklų“.
Po spaudos draudimo, kai pradėjo kurtis viešosios lietuviškos mokyklos, M. K. Čiurlionis pirmasis parengė joms lietuvių liaudies dainų rinkinį „Vieversėlis“.
„Iš čia mes ir girdėjom berniukus dainuojant“,— apie vykusiai parinktą “Dagilėlio“ repertuarą sakė V.Landsbergis.
M. K. Čiurlionis, anot profesoriaus, turėjo šviesų tikėjimą ir Lietuvos ateitimi, ir kultūra, ir žmonijos ateitimi. Laiške savo mylimajai Sofijai Kymantaitei yra parašęs: „Eisim, dirbsim ir žinosim, kad nors mažą plytelę padarom tam rūmui, kurį žmonija amžių amžiais stato“.
Nenorėjo kiauliško gyvenimo
„Raštuose M. K. Čiurlionis citavo savo tėvo pajuokavimą, šiandienine kalba sakytume “bajerį“: “Kam žmogus valgo? — kad gyventų, o kam žmogus gyvena? — kad valgytų“. Žinoma, tai humoras, bet kartu ir slapta materializmo kritika: iš tikrųjų, jei galvotume kaip materialistai — tai daugiau prasmės lyg ir nėra: žmogus suvalgo savo laiką, pats save ir iš aplinkos kažką valgo: gamtą, pasaulį — užteršia jį savo atliekomis“,— sakė profesorius.
V. Landsbergio žodžiais, yra ir kitas požiūris — gyvename ne tam, kad valgytume, o kad padarytume ką nors gera, šviesaus, stiprintume tarp žmonių meilę, ryšį, atsparumą negandoms. Nes gyvenimo džiaugsmas nepriklauso nuo turto, tik išorinės sėkmės.
M.K. Čiurlionio laikais buvę aišku, ką reiškia būti žmogumi. Menininko brolis Povilas Čiurlionis, susipažinęs su M.K. Čiurlionio dukters Danutės sužadėtiniu, jaunu architektu Vladu Zubovu, jį apibūdino trumpai — žmogus.
Ir M. K. Čiurlionio laiškuose atsispindi panašus gyvenimo ir žmonių supratimas. Dar būdamas studentas savo draugams jis baisėdamasis kalbėjo apie kiaulišką gyvenimą.
„Žinoma, gal jis ir perdėtai įsivaizdavo, kad baigęs mokslus, gavęs diplomą įsitaisys tarnybą, pradės gauti algą, sočiai valgyti, reguliariai vaikščios į darbą. Ir jokių idealų, pasišventimų ir aukštesnių tikslų? M. K. Čiurlioniui tai buvo kiauliškas gyvenimas“,— sakė profesorius, tvirtindamas, jog M. K Čiurlionis bijojo patekti į rutiną.
„Jis nesiekė prasigyventi ar tiek išgarsėti, kad jo menas būtų suprastas. Yra sakęs: nedarysiu kažko tyčia, kad patikčiau — savo mene turiu būti teisingas“,— kalbėjo V. Landsbergis.
M.K. Čiurlionis nevengė diriguoti, koncertuoti kaip pianistas. Rašė straipsnius, dalyvaudavo visuomenės susirinkimuose. Svajojo, kad Vilniuje atsiras tautos namai, kur bus visos menininkų organizacijos, bibliotekos, koncertų salės.
Pats pasišaipydavo iš savęs, kad nemokąs gyventi, esąs nepraktiškas. Sofija Kymantaitė, būdama jo sužadėtine, rašė draugei: „Aš puikiai suprantu, koks gyvenimas manęs laukia, bet tu neįsivaizduoji, kiek žmogus gali duoti kitam žmogui savo dvasia, todėl aš einu ir nieko nebijau“.
„Mūsų dainelės“
Profesorius, paskaitęs kelias ištraukas iš savo naujų knygų „M. K. Čiurlionis. Laiškai Sofijai“ ir “Mažoji Čiurlioniana“, sėdo prie fortepiono skambinti kūrėjo “Druskininkų preliudų“ ir jo harmonizuotų lietuvių liaudies dainų.
„M. K. Čiurlionis apie liaudies dainas sakydavo — mūsų dainelės. Jis net tokį aforizmą parašė: “Meilė — tai sena dainelė“. Kai kas galvoja, kad tai — humoras ar ironija. Ne. Tai — pati gražiausia, amžina dainelė“,— šypsojosi profesorius.
SVAJONĖ: „M. K. Čiurlionis svajojo, kad Vilniuje atsiras tautos namai, kur bus visos menininkų organizacijos, bibliotekos, koncertų salės“,— menininko svajonę atskleidė profesorius Vytautas Landsbergis.
DAINELĖS: Vytautas Landsbergis pagrojo kelis kūrinius iš savo mėgstamo repertuaro — M. K. Čiurlionio harmozuotas lietuvių liaudies dainas ir „Druskininkų preliudus“.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
