Lvivas paskendo tamsoje

El­do­ra­do But­ri­mo nuo­tr.
Ne­vei­kiant švie­so­fo­rams ir mies­tui sken­dint tam­so­je, eis­mas gat­vė­se yra su­dė­tin­gas.
Gruodžio pradžioje grįžęs į Lvivą pamačiau visiškai kitokią situaciją, nei kad buvo prieš mėnesį. Vakarų Ukrainos sostinė, nutolusi beveik tūkstantį kilometrų nuo fronto linijos, visą karo laiką gyveno gan ramiai, negirdėdama mūšių aidų ir nejausdama kasdienio parako kvapo.

 

Kai arčiau fronto esančiuose miestuose užsidarė dauguma parduotuvių ir kavinių, Lvove po trumpos pertraukos vėl veikė visos įstaigos. Kai Charkivo, Iziumo ar Mykolajivo gyventojai stovėjo ilgose eilėse prie nemokamo duonos kepalo, Lvive žmonės smaguriavo kavinėse bei lankė teatrus ir muziejus.

Tokia situacija šiek tiek stebino ir pykdė iš pafrontės vietovių į Lvivą atvykusius pabėgėlius, tačiau Ukrainos vadovai gyrė šio miesto meriją už tai, jog gaivina ekonomiką ir mokesčiais pildo ištuštėjusį biudžetą.

Lvivas priėmė pusę milijono pabėgėlių, per jį keliauja dauguma humanitarinės bei karinės Vakarų pagalbos krovinių.

Tačiau dabar ir Lvivas yra praradęs savo sąlyginį nerūpestingumą ir linksmumą. Kremliui susprogdinus daugumą šalies elektrinių Lvive ilgam ėmė pradingti šviesa, o kartu – ir šildymas, vanduo, interneto ryšys.

Lvive jau kelias savaites gyventojams elektra yra tiekiama tik du kartus per parą po keturias valandas. Merijos paviešintoje informacijoje gyventojai yra informuojami, kokiose gatvėse bei namuose kuriuo metu elektra bus tiekiama.

Po naujų Kremliaus atakų elektra pradingsta visame mieste, o kai kuriuose namuose ją pavyksta atstatyti tik po kelių parų ar net savaitės. Tą vakarą, kai atvykau į Lvivą, elektra kaip tik buvo visur atjungta.

Automobiliu važiuoti didmiesčio gatvėmis neveikiant šviesoforams ir praeiviams bei dviratininkams nedėvint atšvaitų nėra lengva. Šviesa sklido vien pro langus iš tų parduotuvių ir įstaigų, kurios buvo įsigijusios dyzelinius generatorius. Mikrorajonuose tokių šviečiančių langų buvo tik keli, o centre irgi spindėjo mažuma langų.

„Pagaliau ir mes, lviviečiai, patiriame tai, ką senai išgyvena pafrontės bei okupuotų vietovių gyventojai“, – sakė bičiulis Lvivo žurnalistas. Jo nuomojamame bute centrinis šildymas nebuvo dingęs, tačiau elektra įsijungia tada, kai jis yra darbe.

„Jei pradings bute šildymas ir vanduo, miegosiu redakcijoje miegmaišyje, vadovai nupirko labai galingą generatorių, kuris jau dabar gelbsti dingus elektrai“, –sakė Y. Ivanoshka.

Žurnalistas žino, kad bet kuriuo momentu gali būti pašauktas į frontą. Jų redakcijoje dirba dvidešimt moterų ir aštuoni vyrai, trys iš kurių jau gavo kvietimus į karinį komisariatą. Vienam žurnalistui išvyka į frontą buvo laikinai atidėta dėl ligos, o kitiems dviem liepta vaikščioti į karinius mokymus ir ruoštis už mėnesio vykti kariauti.

Fronte kovoja vienas redakcijos darbuotojas, prieš tris mėnesius savanoriu pasiprašęs į kariuomenę. „Karo pradžioje sakė, jog žurnalistų neveš į frontą, nes mūsų darbas irgi yra svarbus, tačiau karių ėmė trūkti dėl daugybės žuvusių bei sužeistų“, – svarstė bičiulis.

Gal užėjus dideliems šalčiams iš Ukrainos į užsienį patrauks dešimt milijonų pabėgėlių?

„Nesąmonė: tie, kas bijojo karo pasekmių, jau senai išvyko, o likusieji ištversim viską, vieni kelsis pas gimines į kaimus, kiti įsigijo generatorius, o likę susieis į specialias merijos įrengtas patalpas, kuriose yra ir šviesa, ir šildymas“, – garantavo bičiulis.

Kitą dieną nusprendžiau pakalbinti Lvivo centre esančio turgaus „Dobrobut“ pardavėjas. Turguje degė šviesa, tačiau netrukus užgeso ir teko bendrauti įjungus žibintuvėlius.

„Jūs tikrai iš Lietuvos? Noriu iš visos širdies padėkoti jūsų tautai už nenuilstančią paramą Ukrainai! Jūs su lenkais pirmieji atskubėjote padėti ir iki šiol esate ištikimiausi mūsų rėmėjai!“,– sakė žaislų pardavėja Zoriana Svoboda.

Už paramą Lietuvai dėkojo ir jos draugės: gretimuose kioskuose kanceliarijos prekėmis ir spauda prekiaujanti Svetlana Urysia bei perukų pardavėja Kateryna Jaremchak. Moterys papasakojo, jog šešias pastarąsias dienas turguje nebuvo elektros, todėl privalėjo užsidaryti 16, o ne 18 valandą, nes sutemus pirkėjų nebelikdavo.

„Blogiausia, kad namo grįžus nėra kaip susišildyti, nes mano mikrorajone centrinis šildymas atjungtas, ir neturiu nei vandens, nei šviesos“, – kalbėjo Kateryna.

Svetlana šypsojosi bei atrodė pati nuotaikingiausia. Jos vienintelis sūnus kariauja. „Mano trisdešimtmetis sūnus Volodia dar 2014 metais pasiprašė savanoriu į frontą; ir pykau, ir verkiau, ir maldavau to nedaryti, bet jis pasakė: mama, privalau, kitaip negaliu, ir išvyko“, – sakė Svetlana.

Volodia per devynerius karo metus jau patyrė šešias kontūzijas, bet pasveikęs visada grįžta į frontą.

„Neretai turguje kalbėdavome, kad Ukrainos vyrai yra patižę ir pritingintys, nes nesugeba aprūpinti šeimų, ir moterys tūkstančiais priverstos važiuoti į Lenkiją uždarbiauti, bet dabar pamatėme, kad mūsų vyrai yra bebaimiai supermenai ir mes jais nepaprastai didžiuojamės“, – tvirtino pardavėja.

Svetlana netiki, kad daug ukrainiečių žiemą paliks savo šalį. Pasak jos, moterys nebėgs, nes yra pasiilgusios fronte kovojančių vyrų ir vaikų, ir laukia jų grįžtančių trumpam poilsiui iš fronto, kad savo rūpesčiu ir meile juos sušildytų ir suteiktų stiprybės toliau kovoti.