Naujausios
SUSITIKIMAI
Lobiai atrandami šalia
Birutė Kazimiera Salatkienė— Puniškytė daugiau nei trisdešimt metų po žemėmis ieško Šiaulių praeities. Pedagogė, archeologė, mokslininkė, kuriai ploja studentai. Prieš užkasant archeologinę perkasos duobę ji visada išrenka ten papuolusias peles ir varles. Atrasti auksinio sarkofago Egipte archeologė niekada nesvajojo. Jos didieji lobiai atrasti savo žemėje.
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
Pretekstas
Dėl jos jaunatviškumo archeologę vadina tiesiog Birute. Su ja susitikimą atidėliojome beveik mėnesį. Ir kai pagaliau susitikome, vis tiek dar buvo nebaigusi visų reikalų — skambino, tarėsi su savo studentais dėl susitikimų.
Pretekstas susitikti — neseniai švęstas archeologės, mokslų daktarės, pedagogės, muziejininkės 60— asis jubiliejus.
Šiauliuose Birutė nuo 1974— ųjų. Tiek pat ji ir Šiaulių „Aušros“ muziejuje. Kūrė ir miesto archeologijos istoriją, ir muziejaus archeologijos skyrių. Nuo 1998 metų — Šiaulių universitete, Istorijos katedroje.
Plojimai
Universitetas jai buvo iššūkis ne dėl žinių, patirties, mokslo, noro dirbti. Tada ji jau buvo žinomiausia ir daugiausiai Šiauliuose pasiekusia archeologe.
Iššūkis buvo kalbėti prieš auditoriją. „Net ir tokiam šnekiam žmogui, kaip aš“, — priduria Birutė.
„Laimė, kad pirmoji mano paskaita universitete buvo fuksams. Tai buvo ir jų pirmoji paskaita. Jie neturėjo su kuo manęs palyginti, todėl negalėjo labai supeikti“, — juokėsi Birutė.
Kartą Birutei išdėsčius kultūros istorijos paskaitą, studentai ją baigė plojimais savo dėstytojai. „Negalėčiau pasakyti, kodėl jie plojo, bet tokį nuotykį esu išgyvenusi“, — juokėsi Birutė.
„Kasiokai“
Archeologinė praktika Šiaulių universiteto istorikams rengiama po trečiojo kurso. Bet tai tik smulkmena, palyginus su tuo, kiek Šiaulių jaunimo, moksleivių yra augę Birutės vadovaujamose archeologinėse ekspedicijose. Nemažai išaugę į tikrus archeologus.
„Jaunimą traukia į “kasiokų“ kompaniją. Bet ne manęs reikia klausti, kas juos traukia. Žinau tik tai, kad “kasiokai“ kažkaip moka sudaryti tarpusavyje polemišką atmosferą. Amžinai kyla įvairiausių diskusijų — mokslinių, kultūrinių, politinių. Kartais iki rimtų pykčių, po kurių reikia taikytis.
Bet niekada ten nebuvo pletkų arba šnekų apie nieką. Matyt, jie turi vidinį poreikį žinoti, smalsauti, pajausti senovės dvelksmo kvapą ir skonį, norą būti intelektualioje aplinkoje„, — pasakojo Birutė.
„Kasiokas“ — archeologų terminas, sugalvotas pavadinti dirbantiems archeologiniuose kasinėjimuose.
„Kasiokai“ yra ir jos trys vaikai Giedrius, Rytis ir Audronė. “Vyras Petras ir visi vaikai praleido perkasose ne vieną vasarą ir išmoko visų operacijų, kurių reikia“, — juokiasi Birutė.
Apie auksinį sarkofagą
Vos prasižiojus ar Birutė, kaip archeologė, surado savąjį auksinį faraono sarkofagą kur nors Egipte, gavome atgal: „Žurnalistų nuomonė apie archeologų svajones apsiriboja tik auksiniu sarkofagu! Niekada nesu apie jį net pagalvojusi ir niekada jis man nebuvo joks tikslas.
Kodėl visiems atrodo, kad archeologas be surasto auksinio sarkofago nenurims, kaip koks prieškario lietuvis Berlyne?„
Archeologė savo brangakmenius surado visai šalia Šiaulių ir jaučiasi Dievo apdovanota.
Dievo dovana Lieporiuose
„Atrastą Lieporių kapinyną su dviem gyvenvietėmis šalia Šiaulių laikau ne kaip likimo skirtą darbą, o kaip Dievo dovaną atrasti tokį archeologijos paminklą, — neslepia jaudulio Birutė. — Man visada neišpasakytai įdomu pamatyti, kaip JIE gyveno tada. Žinau, kad jų žodžių, pavadinimų niekada nebeišgirsiu, niekada nepajusiu nei skonio, nei kvapo iš to laiko, kai jie gyveno. Nepažinsiu minčių, kurias jie turėjo galvose.
Bet vis tiek jaučiuosi atsidariusi labai mažą langelį į JŲ gyvenimą. Visos sensacijos ateina ir nueina. Tai, ko labiausiai trokšta archeologas perkasoje — suprasti, ką jis atrado„.
Lieporių kapinyne surasti 95 mirusiųjų kapai, datuojami V — VII amžiais, jie laidoti su IV — VII amžių ginklais, darbo įrankiais, papuošalais. O šalia atrasta jų gyvenvietė su sudegusių trobų pamatais. Kapinynas su gyvenviete apima dvylikos hektarų plotą.
Juozo Katkaus daržas
1983 metų rudenį į „Aušros“ muziejų pas Birutę atėjo nepažįstamas vyras, nešinas dėžute nuo lygintuvo. Atidaro dėžutę ir ištraukia geležinių kirvių, kelis ietigalius, smeigtukų, apyrankių. Prisistato Birutei esąs Juozas Katkus iš Lieporių kaimo, ir rodo radinius iš savo daržo.
„Aiktelėjau. Tai ne seni, o labai, labai seni daiktai ir labai vertingi“, — prisimena Birutė.
Tada archeologas, o dabar profesorius Algirdas Girininkas atvažiavo į Šiaulius. Abu archeologai patraukė į Juozo Katkaus daržus. Bevaikščiodami dar rado išartų vertybių.
Greitai informavo paveldosaugininkus, kad yra vietovė, kurią reikia greitai tirti.
Abu Birutės tyrinėti ir tyrinėjami objektai — Lieporių gyvenvietė ir Kurtuvėnų dvaras, yra įtraukti į 50 svarbiausių tyrinėtų objektų per atkurtos Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį, sąrašus.
Rugių gatvė, kurios nėra
Birutė iki šiol tebesaugo planus, kur turėjo būti Gytarių mikrorajono Rugių gatvė, ten, kur darže rasti vertingi istorijai radiniai. Tragedija, jeigu bus sunaikintas toks radinys.
Eidama į darbą Birutė sutiko buvusį Šiaulių miesto tarybos deputatą, dabar — Kurtuvėnų regioninio parko direktorių Rimvydą Tamulaitį. Jis pirmasis iškėlė klausimą, kad negalima čia statyti namų.
18 hektarų plotas su kapinynu, gyvenviete ir apsaugine zona iki šiandien tebėra neliečiama statyboms zona, įrašyta į Lietuvos valstybės saugomų teritorijų sąrašą.
„Kapinynas ir abi gyvenvietės puikiai išsilaikiusios ir tai yra ne tik Šiaulių, visos Lietuvos mastu retas radinys. Bet nežinia, kaip būtų su šia vieta, jeigu nebūčiau radusi šulinio su keturiais liepos tošies kibirėliais, dešimt sudegusių pastatų, septynių geležies lydimo krosnelių. Ir jeigu būtų nesustojusios statybos apskritai, tai kažin kaip čia būtų buvę su tais buldozeriais“, — sako Birutė.
Taip Šiaulių žemėlapyje neatsirado Rugių gatvė su mokykla, parduotuve, stadionu.
Archeologinė kokakola
Ką iš mūsų laikų gyvenimo ras archeologai po žemėmis?
„O kuo kokakola buteliukas yra blogiau už vyno butelį, kurį išgėrė dvarininkas XVII amžiuje, o aš jį radau kasinėdama Kurtuvėnų dvarą? Oi, kiek radau butelių!.., — pasakoja archeologė. — Neieškokime istorijoje reprezentacinės esencijos. Jeigu istorijai reikėtų tik paradinės pusės, tada būtų ieškoma vien sarkofagų. Kadangi norima pažinti, kaip žmonės išgyveno, pragyveno ir sugyveno tam tikrame laikotarpyje, turime imti visumą.“
Ji tiki, kad po mūsų ras tikrai nė kiek ne prastesnius, ar mažiau reikšmingus dalykus.„ Ateityje gal tas kokakolos butelis bus tokia retenybė, kad taps epochos simboliu? Man įdomiausia būtų pamatyti, kaip ateities žmonės interpretuos tą mūsų laikų butelį. Manau, kad mano lieporiškiai dausose į saują kikena, kai mato, kaip aš vadinu jų laikų daiktus“, — juokėsi Birutė.
Tarp Eifelio bokšto ir Pastoracinio centro
Beveik keturiasdešimt metų būdama šiauliete Birutė taip ir neišmoko nė vieno šiaulietiško žodžio. „Man nesisako, nei “ane“, nei “kedžike“, — juokiasi Birutė.
Jos vertybės kitur — visas jos prasmingas mokslininkės, motinos gyvenimas čia prabėgo.
Ji juokiasi, kad dabar niekas jos nebebara, kad pasiūlė pavadinimus dabartinei Didždvario gimnazijai ir Šventupio mokyklai, nes jai norėjosi įprasminti nykstančių miesto ir apylinkių vietų pavadinimus.
Birutei svarbu, kaip keičiasi ir keičiamas Šiaulių miesto veidas: „Pripras akis prie pastoracinio centro, kaip priprato paryžiečio akis prie Eifelio bokšto. Bet Eifelio bokštui bent buvo pretekstas — pasaulinė paroda. O koks pastoracinio centro tikslas, kuriam būtų pašvęstas? Ar neatsitiks pagal Parkinsono ir Merfio dėsnį: bet kokia organizacija veikli, prasminga ir rezultatyvi, kol neturi savo būstinės?“, — klausė archeologė.
GYVENIMAS: Birutė Salatkienė prisipažįsta visada iš archeologinių kasinėjimų duobių išrenkanti varles ir peles.
JUBILIEJUS: Birutei Salatkienei šiemet sukako 60 metų. Ji nesureikšmina jubiliejaus, kaip kažkokio ypatingo etapo.
Jono TAMULIO, Birutės SALATKIENĖS asmeninio archyvo nuotr.
