Naujausios
„Liūc“ ir „begemoc“ žengia į sceną
Režisierius Antanas Gluskinas kurs spektaklį „Čia aš varatarius“, jame aktoriai kalbės šiaulietiškai. „Ieškau grynuolių, kurie nevaidindami suvaidintų personažus“, – sako režisierius, ieškantis ir neprofesionalių aktorių, kurie būtų „smalsus i biški liudni, i žina, ka reišk, kai prišik koks asils į širdį.“ Ar miesto kalba – vertybė? Kodėl mes gėdijamės savo kasdienės kalbos?
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
„Gers romans, tik sunku rast“
Spektaklį Šiaulių universiteto Menų fakulteto Teatro katedros dėstytojas A. Gluskinas kurs atvirose teatro dirbtuvėse, vyksiančiose spalio 5–11 dienomis Šiauliuose. Spektaklyje galės vaidinti ir profesionalai, ir neprofesionalai.
„Ieškau „grynuolių“, kurie nevaidindami suvaidintų personažus, arba tiesiog gebėtų „talentingai“ būti scenoje“, – sako režisierius.
Spektaklyje bus kalbama šiaulietiškai. Pasak A. Gluskino, tarmė, miesto slengas, šnekamoji kalba yra stiprus socialinio identiteto matmuo ir tapatumo dalis, tačiau socialiniai kalbos ypatumai Lietuvoje ne visada yra pakankamai vertinami.
Režisierius būsimiems aktoriams kelia tris reikalavimus: kalbėti šiaulietiškai, turėti 18 metų, būti drąsiems ir atsakingiems.
Dar vieną prašymą A. Gluskinas pateikia šiaulietiškai: „I da butu gerai, ka perskaitytum knyga Pedro Lenz „Čia aš varatarius“. Žinok, gers romans, tik sunku rast. I ka butum bent biški ant scenas buves, a pavaidines kur. Arba – šiaip – esi smalsus i biški liudns, i žinai, ka reišk, kai prišik koks asils į širdį.“
Pagrindinis spektaklio veikėjas – ne herojus, o „lūzeris“, buvęs narkomanas, dirbantis pastumdėlio darbą nedideliame provincijos miestelyje.
Ernsts (pravarde Varatarius) vaikystėje buvo laimingas vaikas, tačiau užaugęs sunkiai prisitaikė prie socialinės aplinkos, ne kartą patyręs socialinę neteisybę, jis nenustojo tikėti žmogiškosiomis vertybėmis.
Pirmas susitikimas su režisieriumi įvyks spalio 5 dieną 10 valandą Šiaulių universiteto bibliotekoje, 418 auditorijoje. Spektaklio premjera numatoma netradicinėje erdvėje.
Suprantama ir turi spalvą
Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Šiuolaikinės literatūros skyriaus mokslo darbuotojas dr. Rimantas Kmita Pedro Lenco knygą „Čia aš varatarius“, parašytą Berno tarme, vertė kartu su Marku Roduneriu.
„Bernas ir Šiauliai yra pramoniniai, nelabai dideli miestai. Mums pasirodė, kad miestai, žmonių mentalitetas panašūs. Iš pradžių nežinojome, ar mums pavyks – šiaulietiškų tekstų nebuvo. Pabandžius pasirodė, kad įmanoma, dirbome ir pavyko“, – sako R. Kmita.
Problemų, pasak vertėjo, buvo daug, nes norėjosi orientuotis ne į šiuolaikinę, o į pereinamų laikų, pirmųjų nepriklausomybės metų, kalbą. Sunkus ir mentaliteto bei kalbos suderinimas.
Gana sudėtinga buvo apsispręsti dėl rašybos. „Svarbus ir kirčiavimas, ir tarimas. Skaitydamas rašytinį tekstą, turi būti girdėjęs, kaip intonuojama, tariama, kirčiuojama Šiauliuose. Norėjosi, kad būtų ir adekvatu šiauliečių kalbai, ir kad būtų suprantama kitiems“, – sako R. Kmita.
Jo teigimu, Šiaulių šnekta yra patogi, nes suprantama ir aukštaičiams, ir žemaičiams, ir dzūkams, nėra tiek daug nutolusi nuo bendrinės kalbos, bet turi savo spalvą.
Vertimas R. Kmitai sukėlė prisiminimų, autorius dabar rašo tekstą šiaulietiškai – savo paauglystės kalba. Vaikščiodamas po Šiaulius, girdi, kaip kalba keičiasi: jaučiama bendrinės kalbos, televizijos, interneto įtaka.
Kodėl slepiame gimtąją tarmę?
Šiaulietiškai R. Kmita bendrauja su tėvais. Jei kalba telefonu, draugai iš karto pajunta, su kuo.
„Su ta kalba užaugai, ja pradėjai kalbėti, ja įvardijamas pasaulis. Kaip ir kiekviena tarmė: tik ja gali pasakyti, ką tuo metu išgyvenai, patyrei, tai – pirmoji kalba, kuri leidžia išsakyti dalykus autentiškai, – sako R. Kmita. – Kalba tiksliai pagauna to miesto žmonių mąstymą, pati pasiūlo tipažus, personažus.“
R. Kmita sako, kad ne tik Šiaulių kalba turi ironišką atspalvį viešojoje erdvėje. Kultūros bėda, nes į visus kalbančius tarmiškai žiūrime ironiškai. Toks žmogus visuomet atrodo šiek tiek keistas, šiek tiek kaimietis. Todėl rašydamas šiaulietiškai, ieško atsakymo, kodėl, išvažiavę iš gimtųjų vietų, pradedame bandyti kalbėti bendrine kalba, slėpti savo regioną, gimtąją tarmę.
R. Kmita pateikia Šveicarijos pavyzdį: ten regioninis savitumas niekur nedingęs, žmonės dažnai kalba tik savo tarme. Jie labai aiškiai skiria, kur yra viešoji kalba (radijas, televizija), ten kalba bendrine kalba. Bet kasdienybėje nėra kompleksų.
„Mokykloje nuolat kartojama, kad turime mokytis bendrinės kalbos, kad su savo tarmėmis kalbame netaisyklingai. Spaudimas iš mokyklos, iš kultūrinės aplinkos yra visą laiką. Bendrinę kalbą, žinoma, reikia išmokti, bet nesigėdyti ir savo kasdieninės kalbos“, – sako R. Kmita.
Vertėjui komiškai atrodo, kai literatūroje visi personažai kalba tik bendrine kalba, kai kriminalinio sluoksnio žmonės kalba kaip literatūrologai.
Kaip gyvas organizmas
„Šiauliečių kalbėjimas yra miesto kalba. Šiauliečių kalba yra šnekamoji, turi žargono elementų, tarminių, socialinės kalbos ypatybių“, – sako Šiaulių universiteto Humanitarinio fakulteto docentė daktarė Rūta Kazlauskaitė.
– Kokie išskirtiniai šiauliečių kalbėjimo bruožai?
– Pirmiausiai – nekirčiuotų ilgųjų skiemenų trumpinimas. Išmestas „a“ gale: nams, kiems, tvarts, sijons, ein, neš. Antra labai ryški ypatybė – stiprus kirčio atitraukimas į žodžio pradžią: žmOna, gErai, normAliai.
Ryškoka morfologija: lydž vietoje lydi, girdž vietoje girdi. Žodynas ir sintaksė nėra kažkuo ypatingi. Tai – šnekamoji, ne rašto kalba.
– Kas ją formavo?
– Žmonės, suvažiavę iš skirtingų patarmių. Mes esame ant ribos: čia pat yra rytų aukštaičiai (Radviliškis, Pakruojis) ir pietų žemaičiai (Kurtuvėnai, Kelmė, Kuršėnai). Šiauliuose gyvena vakarų aukštaičiai šiauliškiai. Trys didelės patarmės vienoje vietoje. Tai – išorinė ypatybė.
Vidinė – noras kalbėti kuo paprasčiau. Šnekamajai kalbai būdingos kuo paprastesnės formos, trumpesnės, patogesnės tarti.
Yra terminas „miestų kalbos": Vilniaus kalba, Klaipėdos kalba, Šiaulių kalba. Tai yra sudėtingesnis darinys nei tarminė kalba.
– Kada miesto kalba susiformavo ir kaip kinta?
– Formavosi kartu su miesto atsiradimu. Tai nėra baigtinis reiškinys, ji formuojasi.
Anksčiau žmonės mažai judėjo, tarmės parapijoje mažai kito. Į miestą nuolat atvažiuoja žmonių iš skirtingų vietų, nuolat įneša ką nors savo. Toks derinys ir suformuoja miesto kalbą.
– Apie tarmes kalbame kaip apie vertybę. O miesto kalba?
– Miesto kalba – taip pat vertybė. Tai yra sociolingvistikos tyrimo objektas. Vertybė įdomaus kalbinio darinio, gyvosios kalbos pavyzdys.
Rašytinei kalbai paklūsta taisyklės, ji yra norminama, tvarkoma, prižiūrima. Miesto kalba – kaip gyvas organizmas.
– Dabar miesto kalba ateina ir į rašto kalbą.
– Šnekamosios kalbos formos skverbiasi visur. Kalba prisigaudo daug šnekamosios kalbos elementų. Nes tai – pirminė kalbos atmaina, ji labai pagavi, šmaikšti, gyvesnė, žmonėms ji labiau patinka, nei rašyti, kaip vadovėliai moko.
– Scenoje įprasta girdėti bendrinę kalbą. Kaip skambės šiaulietiškas kalbėjimas?
– Manau, labai gerai. Žmonės bus truputį nustebę. Tai, prie ko mes nesame įpratę, mus stebina.
Nekonservatyvūs žmonės turėtų džiaugtis. Menas ir neturi būti konservatyvus. Reikia ieškoti naujų išraiškos formų – čia ir bus nauja forma.
Asmeninė nuotr.
SUMANYMAS: Režisierius Antanas Gluskinas spektaklį „Čia aš varatarius“ statys šiaulietiškai.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
POŽIŪRIS: Šiaulių universiteto docentė daktarė Rūta Kazlauskaitė sako, kad miesto kalba – taip pat vertybė.
Jaromir TYPLT nuotr.
KLAUSIMAS: Literatūros mokslininkas ir kritikas, vertėjas dr. Rimantas Kmita, rašydamas šiaulietiškai, ieško atsakymo, kodėl išvažiavę iš gimtųjų vietų, pradedame bandyti kalbėti bendrine kalba, slėpti savo regioną, gimtąją tarmę.
