Lietuvoje – nuolatinė kova

Lie­tu­vo­je – nuo­la­ti­nė ko­va

Lie­tu­vos val­džia vis ne­nusp­ren­džia, leis­ti ar ne­leis­ti lie­tu­viams tu­rė­ti dvi­gu­bą pi­lie­ty­bę. Tuo tar­pu dau­ge­lis sve­ti­mo­se ša­ly­se įsi­tvir­ti­nu­sių emig­ran­tų jau ži­no, kaip elg­sis.

Ki­ne­zi­te­ra­peu­tė Ie­va ir gy­dy­to­jas anes­te­zio­lo­gas Ge­di­mi­nas Juk­ne­vi­čiai, dir­ban­tys Ang­li­jo­je, Hul­lo li­go­ni­nė­je, taps Ang­li­jos pi­lie­čiais, jei po "Bre­xi­to" iš ki­tų Eu­ro­pos ša­lių pi­lie­čių bus rei­ka­lau­ja­ma dar­bo vi­zų.

Per 11 me­tų Ang­li­jo­je įsi­tvir­ti­nu­si šei­ma sa­ko, jog ir po­rai sa­vai­čių su­grį­žę į Lie­tu­vą su­spė­ja pa­varg­ti.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Gy­dy­to­jas re­zi­den­tas ga­li nor­ma­liai gy­ven­ti

Į Ang­li­ją iš Kel­mės ki­lu­si Ie­va ir jo­na­viš­kis Ge­di­mi­nas Juk­ne­vi­čiai iš­vy­ko vos su­si­tuo­kę.

Ie­va tuo me­tu dar stu­di­ja­vo ki­ne­zi­te­ra­pi­ją uni­ver­si­te­te. Ge­di­mi­nas bai­gė il­gai tru­ku­sias me­di­ci­nos stu­di­jas Vil­niaus uni­ver­si­te­te.

Ge­di­mi­no Lie­tu­vo­je ne­ten­ki­no po­žiū­ris į re­zi­den­tą. Jo kaip tik dar lau­kė il­ga pra­kti­ka re­zi­den­tū­ro­je. To­dėl vai­ki­nas nu­spren­dė re­zi­den­tū­rą tęs­ti Ang­li­jo­je.

Jau­na šei­ma gy­ve­ni­mą Ang­li­jo­je pra­dė­jo įsi­dar­bi­nę slau­gy­to­jų pa­dė­jė­jais se­ne­lių na­muo­se. Nuo­mojo­si vie­ną kam­ba­rį pri­va­čia­me na­me. Pir­mai­siais me­tais te­ko pa­mirš­ti ir apie moks­lus.

Ta­čiau iš­min­tin­gai tvar­ky­da­ma sa­vo fi­nan­sus ir stro­piai dirb­da­ma, po me­tų jau­na šei­ma ga­lė­jo tęs­ti moks­lus. Ie­vai ki­ne­zi­te­ra­pi­ją rei­kė­jo stu­di­juo­ti iš nau­jo. Stu­di­juo­da­ma tu­rė­jo da­li­nį dar­bą. Ge­di­mi­nas ta­po gy­dy­to­ju re­zi­den­tu.

Gy­dy­to­jui re­zi­den­tui Ang­li­jo­je mo­ka ne­ma­žą al­gą. Pra­džio­je įma­no­ma už­dirb­ti apie 30 tūks­tan­čių sva­rų per me­tus. Kiek­vie­nais me­tais at­ly­gi­ni­mas au­ga ir išau­ga iki 60 tūks­tan­čių sva­rų.

Re­zi­den­tū­rą bai­gęs gy­dy­to­jas tam­pa kon­sul­tan­tu. Tuo­met jo at­ly­gi­ni­mas, atsižvelgiant į sta­žą, sie­kia 76 – 100 tūks­tan­čių sva­rų per me­tus.

Už eta­tą – dirb­ti tris die­nas

Ge­di­mi­nas dir­ba gy­dy­to­ju kon­sul­tan­tu Hul­lo li­go­ni­nė­je. Ie­va – ten pat vy­res­nią­ja ki­ne­zi­te­ra­peu­te. Hul­lo mies­te gy­ve­na apie 260 tūks­tan­čių žmo­nių. Li­go­ni­nė ap­tar­nau­ja vi­są re­gio­ną – apie mi­li­jo­ną gy­ven­to­jų.

Už eta­tą gy­dy­to­jui rei­kia dirb­ti tris die­nas per sa­vai­tę nuo aš­tun­tos iki aš­tuo­nio­lik­tos va­lan­dos. Kar­tais vi­sas tas va­lan­das pra­lei­džia ope­ruo­jant sun­kų li­go­nį. Kar­tais da­ly­vau­ja ke­lio­se ne­di­de­lė­se am­bu­la­to­ri­nė­se ope­ra­ci­jo­se.

Li­go­ni­nė­je yra apie 40 ope­ra­ci­nių, kiek­vie­nai pri­skir­ta po du anes­te­zio­lo­gus.

Ka­dan­gi Ge­di­mi­nas dir­ba dau­giau kaip eta­tu, pus­die­niui nuei­na į dar­bą ir ket­vir­tą die­ną: mo­ko stu­den­tus, vyk­do pro­jek­ti­nę veik­lą. Kas­met jis tu­ri 32 dar­bo die­nų ato­sto­gas.

Ie­va dir­ba ne vi­su eta­tu. Rū­pi­na­si sū­ne­liu Hu­go. Jau­na mo­te­ris da­ly­va­vo dar­bo in­ter­viu ir ga­vo da­li­nio dar­bo – dir­ba tris die­nas po 6 va­lan­das ir 25 mi­nu­tes.

Ki­ne­zi­te­ra­peu­tas ten dir­ba vi­siš­kai sa­va­ran­kiš­kai. Gy­dy­to­jas ne­si­ki­ša į jo veik­lą. Šios sri­ties spe­cia­lis­tai už­dir­ba nuo 22 iki 35 tūks­tan­čių sva­rų per me­tus. Be to, jie tu­ri pa­dė­jė­jus, ku­rie, pa­pras­tai, ne­bū­na bai­gę spe­cia­lių­jų moks­lų, bet juos ap­mo­ko li­go­ni­nė.

Pa­dė­jė­jus tu­ri ir vi­du­ri­ny­sis per­so­na­las. Jie taip pat ap­mo­ko­mi li­go­ni­nė­je. Pa­dė­jė­jai už­dir­ba nuo 13 iki 19 tūks­tan­čių sva­rų per me­tus. Ki­ne­zi­te­ra­peu­tais, slau­gy­to­jais ir jų pa­dė­jė­jais dir­ba tiek mo­te­rys, tiek vy­rai. Jie at­lie­ka dau­ge­lį to­kių dar­bų, ką Lie­tu­vo­je da­ro slau­gy­to­ja ar­ba net pa­ts gy­dy­to­jas. At­ly­gi­ni­mas tiek jiems, tiek vi­sam me­di­kų per­so­na­lui ke­lia­mas ke­tu­rio­mis pa­ko­po­mis, atsižvelgiant į dar­bo sta­žą.

Pa­cien­tas ir gy­dy­to­jas ne­jau­čia li­go­ni­nės sko­lų

„Ten nė­ra įtam­pos. Dar­bas ne­leng­vas, bet yra pa­kan­ka­mai lai­ko pail­sė­ti. To­dėl su­grį­žęs po poil­sio die­nų dir­bi ko­ky­biš­kai, – pa­sa­ko­ja po­nas Ge­di­mi­nas. – Pa­cien­tas ten pa­ts svar­biau­sias. Tik vi­siš­kai pa­svei­kęs po oper­ci­jos jis iš­lei­džia­mas na­mo. Bet ir na­muo­se jį lan­ko me­di­kų ko­man­da...“

Juk­ne­vi­čiai tu­ri su kuo pa­ly­gin­ti. Sun­kia li­ga sir­go dar nė še­šias­de­šim­ties ne­su­lau­kęs Ie­vos tė­tė. Jie bu­vo pa­si­bai­sė­ję, kaip Lie­tu­vo­je grei­tai nu­ra­šo­mi vy­res­nio am­žiaus žmo­nės, ir kiek ma­žai kal­ba­ma su pa­cien­tu, kiek ma­žai jam aiš­ki­na­ma apie li­gą. Ga­liau­siai dau­ge­lį vais­tų ir prie­mo­nių rei­kia pirk­ti pa­čiam.

Ang­li­jo­je la­bai daug se­nų žmo­nių. Bet me­di­kai ope­ruo­ja ir vie­no­dai ge­rai pri­žiū­ri tiek šim­ta­me­čius, tiek jau­nes­nius pa­cien­tus. Šim­ta­me­čiai ang­lai dar vai­ruo­ja au­to­mo­bi­lius, ke­liau­ja, sa­va­no­riau­ja. Ta kar­ta anks­čiau išė­jo į pen­si­ją, gy­ve­na ne­pa­tir­da­mi ne­pri­tek­lių ir stre­so, to­dėl gy­ve­na il­gai.

Gy­dy­to­jas pa­sa­ko­ja, jog dau­ge­lis Ang­li­jos li­go­ni­nių tu­ri sko­lų, ta­čiau su­tau­py­ti sten­gia­ma­si ki­tais bū­dais: nei pa­cien­tas, nei gy­dy­to­jas ne­skriau­džia­mas. Pa­cien­tui ne­rei­kia pirk­tis nei vais­tų, nei tvars­lia­vos, jis gau­na vis­ką, ko rei­kia li­gai iš­gy­dy­ti.

Ne­rei­kia ir ky­šio gy­dy­to­jui. Jei­gu taip pa­da­ry­tų, lik­tų ne­sup­ras­tas. Pa­si­tai­ko, kad pa­svei­kęs pa­cien­tas at­ne­ša sal­dai­nių dė­žu­tę vi­sam per­so­na­lui. Įma­no­mas ofi­cia­lus at­si­dė­ko­ji­mas li­go­ni­nei per­ve­dant pi­ni­gų į spe­cia­lų fon­dą. Daž­niau­sia ten lė­šų per­ve­da nau­ja­gi­mių su­si­lau­ku­sios šei­mos.

Kar­tais li­go­ni­nę pa­re­mia la­bai tur­tin­gi žmo­nės. Paa­vyz­džiui, mi­li­jo­nie­rius, tu­rin­tis fut­bo­lo ko­man­dą, įren­gė li­go­ni­nei nau­ją gim­dy­mo pa­tal­pą ir nu­pir­ko inst­ru­men­tų.

No­rint pa­tek­ti pas gy­dy­to­ją ar­ba ope­ruo­tis ir ten ga­li tek­ti pa­lauk­ti ke­lis mė­ne­sius. Ta­čiau, jei­gu pa­cien­tui įtar­tas vė­žys, per 62 die­nas gy­dy­mo įstai­ga tu­ri at­lik­ti iš­sa­mius ty­ri­mus, pa­tvir­tin­ti ar­ba pa­neig­ti diag­no­zę, ir jei­gu ji pa­si­tvir­ti­na, pra­dė­ti gy­dy­mą.

Priė­mi­mo sky­riu­je pa­gal­ba ne­la­bai sun­kiam li­go­niui tu­ri bū­ti su­teik­ta per ke­tu­rias va­lan­das.

Ope­ra­ci­jos pla­nuo­ja­mos taip, kad ope­ra­ci­nės ne­bū­tų tuš­čios. „Kar­tais jas bū­tų ga­li­ma at­lik­ti ir grei­čiau, – pa­sa­ko­ja Ge­di­mi­nas. – Ta­čiau po to ko­kią sa­vai­tę ope­ra­ci­nės ga­li bū­ti tuš­čios. Tai ne­ra­cio­na­lu.“

Na­mai sau­gia­me kvar­ta­le

Jau po pir­mų­jų dve­jų Ang­li­jo­je pra­leis­tų me­tų Juk­ne­vi­čiai paė­mė iš ban­ko pa­sko­lą ir nu­si­pir­ko na­mą Jor­ko mies­te.

Da­bar gy­ve­na ne­to­li Hul­lo mies­to esan­čia­me North Fer­ri­by kai­me, ku­ria­me vos ke­tu­ri tūks­tan­čiai gy­ven­to­jų. Na­mą su so­du, dvy­li­kos arų skly­pu, ku­ris Ang­li­jos mas­tais ga­na di­de­lis, pir­ko taip pat paė­mę iš ban­ko pa­sko­lą.

„No­rė­jo­me sau­gios, eko­lo­giš­kos ap­lin­kos, ge­rų kai­my­nų, erd­vės, – sa­vo pa­si­rin­ki­mą aiš­ki­na Ie­va ir Ge­di­mi­nas. – To­kią erd­vę ga­li­ma ras­ti tik kai­me. To­dėl Ang­li­jos kai­muo­se ne­kil­no­ja­ma­sis tur­tas – bran­ges­nis ne­gu mies­tuo­se, ga­li at­siei­ti nuo 200 tūks­tan­čių iki tri­jų mi­li­jo­nų sva­rų. . Aiš­ku, Lon­do­ne – dar bran­giau.“

Pust­re­čių me­tų jų sū­nus Hu­go lan­ko vai­kų dar­že­lį. Ten su vai­kais ir auk­lė­to­jo­mis kal­ba ang­liš­kai, na­muo­se su tė­vais – lie­tu­viš­kai. Tė­vai jam skai­to ir lie­tu­viš­kas, ir ang­liš­kas kny­gu­tes.

Dau­ge­lis Ang­li­jo­je gy­ve­nan­čių ma­mų, praė­jus pus­me­čiui po gim­dy­mo, grįž­ta į dar­bą. Il­giau bū­ti mo­ti­nys­tės ato­sto­go­se neap­si­mo­ka. Pus­me­tį nuo vai­ko gi­mi­mo mo­ka 90 pro­cen­tų bu­vu­sio at­ly­gi­ni­mo, pa­skui tris mė­ne­sius – ge­ro­kai ma­žiau, li­ku­sius tris mė­ne­sius, kol ga­li­ma bū­ti mo­ti­nys­tės ato­sto­go­se, vi­sai ne­mo­ka­ma.

Ie­va mo­ti­nys­tės ato­sto­go­se bu­vo me­tus, o į li­go­ni­nę sa­ko grį­žu­si to­dėl, kad jai la­bai pa­tin­ka dar­bas.

Į dar­že­lį leis­ti vai­kus bran­go­ka. Juk­ne­vi­čiai už tris die­nas per sa­vai­tę mo­ka apie 600 sva­rų. Ta­čiau bū­ti­na vai­ką ug­dy­ti, rei­kia, kad jis iš­mok­tų bend­rau­ti, so­cia­li­zuo­tų­si.

Gy­ve­ni­mas svar­biau už pi­lie­ty­bę

Kaip jau­čia­si lie­tu­viai Ang­li­jo­je? Ar nė­ra disk­ri­mi­nuo­ja­mi?

Ie­va ir Ge­di­mi­nas sa­ko, jog tik iš pra­džių bu­vo sun­ko­ka. Jie abu pui­kiai mo­kė­jo ang­lų kal­bą. Ta­čiau kei­čiant gy­ve­na­mą­sias vie­tas nuo­lat te­ko pri­si­tai­ky­ti prie vie­ti­nio dia­lek­to.

Pri­va­čia­me sek­to­riu­je dir­ban­tys tau­tie­čiai gal ir jau­čia disk­ri­mi­na­ci­ją. Vals­ty­bi­nė­je li­go­ni­nė­je dir­ban­tys Juk­ne­vi­čiai nie­kuo­met to ne­pa­jau­tė. Svar­bu bū­ti po­zi­ty­viems ir gy­ven­ti pa­gal ang­lų tai­syk­les.

„Ži­nau, kad ang­lu aš nie­kuo­met ne­bū­siu, ir net ne­ban­dau juo tap­ti, – sa­ko Ge­di­mi­nas. – Ta­čiau mums ten ge­ra gy­ven­ti. Ži­no­me, kad esa­me rei­ka­lin­gi, dir­ba­me, kau­pia­me pen­si­ją se­nat­vei. Jei­gu dėl Ang­li­jos išė­ji­mo iš Eu­ro­pos Są­jun­gos, ki­tų Eu­ro­pos ša­lių pi­lie­čiams rei­kė­tų dar­bo vi­zų, mes priim­tu­me Ang­li­jos pi­lie­ty­bę. Sū­nus jau yra Ang­li­jos pi­lie­tis. Ži­no­ma, bū­tų ma­lo­niau iš­lai­ky­ti ir Lie­tu­vos pi­lie­ty­bę. Ta­čiau, jei­gu ne­bus leis­ta tu­rė­ti dvi­gu­bos, Lie­tu­vos pi­lie­ty­bės at­si­sa­ky­si­me.“

Šie­met Juk­ne­vi­čiai ato­sto­ga­vo ke­tu­rio­se už­sie­nio ša­ly­se. Į tė­vy­nę taip pat su­grįž­ta kiek­vie­nais me­tais.

„Skau­du žiū­rė­ti į sa­vo ma­mų ir ki­tų ar­ti­mų­jų gy­ve­ni­mą, – at­vi­rai kal­ba Ie­va. – Ne­su­de­ri­na­mi da­ly­kai čia gau­na­mos al­gos, pen­si­jos ir kai­nos. Už kiek­vie­ną niek­nie­kį, ku­ris Ang­li­jo­je ne­kai­nuo­ja nė sva­ro, čia rei­kia mo­kė­ti po ke­lis eu­rus. Aiš­ku, ap­lin­ka gra­žė­ja. Bet kai ša­lia di­din­gos spor­to are­nos – ap­šnerkš­tos, nu­dreng­tos vai­kų žai­di­mų aikš­te­lės, sua­be­jo­ji, ar Lie­tu­vos val­džia nuo­šir­džiai rū­pi­na­si žmo­gu­mi, ar tik įvaiz­džiu.“

Šei­mos gal­va Ge­di­mi­nas pa­ste­bi, jog la­bai sle­gia ir emo­ci­nė ap­lin­ka. Nuei­ni pa­si­keis­ti pa­so, da­ro nuo­trau­ką – api­ba­ra, kad ne taip at­si­sė­dai. Nuei­si į pa­štą, dar­buo­to­jos vai­di­na už­siė­mu­sias, nė ne­pa­ke­lia akių, tar­si bū­tum atė­jęs joms truk­dy­ti: „Čia kiek­vie­ną mi­nu­tę pri­va­lai bū­ti ko­vos bū­se­no­je, kad ap­si­gin­tum, kai ta­ve kas nors puls. Per po­rą sa­vai­čių Lie­tu­vo­je la­bai pa­vargs­ta­me. Grį­ži­mas vi­sam lai­kui mums bū­tų ant­ro­ji emig­ra­ci­ja.“

As­me­ni­nės nuo­tr.

Juk­ne­vi­čių šei­ma ne­no­rė­tų, kad "Bre­xi­tas" pa­da­ry­tų ko­kios nors įta­kos jų kar­je­rai Ang­li­jo­je. Čia jie lin­kę pra­leis­ti vi­są dar­bin­gą sa­vo gy­ve­ni­mo lai­ko­tar­pį, o se­nat­vę su­tik­ti šil­tuo­siuo­se kraš­tuo­se.

Ie­va ir Ge­di­mi­nas Juk­ne­vi­čiai su sū­ne­liu Hu­go grį­žo į Lie­tu­vą ap­lan­ky­ti Kel­mė­je gy­ve­nan­čios Ie­vos ma­mos Lai­mos But­kie­nės ir Jo­na­vo­je gy­ve­nan­čios Ge­di­mi­no ma­mos Ve­ro­ni­kos Juk­ne­vi­čie­nės.

Po ke­lis kar­tus per me­tus Ie­va ir Ge­di­mi­nas Juk­ne­vi­čiai ke­liau­ja ato­sto­gau­ti.

Praė­ju­sią va­sa­rą Ie­va ir Ge­di­mi­nas Juk­ne­vi­čiai pa­kvie­tė sa­vo ma­mas Lai­mą But­kie­nę (de­ši­nė­je) ir Ve­ro­ni­ką Juk­ne­vi­čie­nę paa­tos­to­gau­ti Gran Ka­na­ri­jo­je.