Naujausios
Lietuvių kalba skamba kaip miuziklas
Kultūrinį šoką patyrė dvi jaunos turkės, prieš šešerius metus atvykusios studijuoti ir gyventi Lietuvoje. Vėliau jos pamėgo šaltibarščius ir išmoko lietuvių kalbą, kuri joms skamba kaip miuziklas. Baigti anglų filologijos studijų Šefika Akborga ir Sumeira Dereli iš Vilniaus atvyko į Šiaulius.
Simona PUŽAITĖ
simona@skrastas.lt
Lietuvoje – kitoks pasaulis
Po mokslų vidurinėje mokykloje dvi draugės Šefika ir Sumeira labai norėjo studijuoti kurioje nors Europos šalių, pamatyti kitokį pasaulį. Atvykimą į Lietuvą nulėmė ekonominės priežastys: pragyvenimas, studijos buvo pigesnės, nei, pavyzdžiui, Anglijoje.
„Klausinėjome savo draugų, kurie Lietuvoje studijavo per „Erasmus“ studentų mainų programą. Jie patarė, kad čia geriausia mokymo sistema iš visų Baltijos šalių“, – pasakojo Š. Akborga.
Turkės įstojo į anglų filologiją tuomečiame Vilniaus pedagoginiame universitete (dabar – Lietuvos edukologijos universitetas). Prieš metus atvyko į Šiaulius baigti studijų. Baigiamąjį darbą atsiskaitys po Velykų.
Merginos nekantrauja baigti studijas ir grįžti namo, nes labai pasiilgo savo šeimos. Žiemą jos neturėdavo galimybės grįžti į Turkiją, nes laikydavo egzaminus. Dviem mėnesiams grįždavo atostogauti tik vasarą.
Šefika ir Sumeira vienbalsiai patikina – po visko, ką čia patyrė, Lietuva yra jų antrieji namai, grįžusios į Turkiją jos be galo pasiilgs.
Pirmą kartą pamatė sniegą
Iš kurortinio miesto Antalijos kilusios merginos pačioje pradžioje labai sunkiai prisitaikė prie šaltos lietuviškos žiemos. Iki atvykstant sniegą jos matė tik per televizorių. Studijos prasidėjo žiemą – nusileidus lėktuvui jos įbrido į sniegą. Po dienos Šefika susirgo.
Sumeira pasakoja, jog atvykus į Lietuvą pirmasis sugluminęs dalykas – nedidelis žmonių kiekis. Turkijos miestuose gatvės dūzgia nuo žmonių, o Vilniuje joms pasirodė tuščia ir tylu.
„Žmonės į mus spoksodavo, kartais iš gestų suprasdavome, kad kai kurie juokiasi ir šaiposi...“ – sunkią pradžią prisiminė Sumeira. Po pusmečio ji palūžo – susirinko daiktus ir nusipirko bilietus atgal į Turkiją. „Patyriau kultūrinį šoką“, – prisipažįsta. Tik ilgas pašnekesys su drauge paskatino persigalvoti.
S. Dereli sunkiausia buvo ištverti namų, šeimos ilgesį, sudėtinga gamintis Turkijoje įprastą maistą, neturėjo jokių draugų.
„Viskas buvo labai keista. Žmonės keisti. Negalėjome paaiškinti, kaip jaučiamės, ko mums reikia, nes nemokėjome jokios visiems suprantamos kalbos“, – pasakojo mergina.
Nors studijavo anglų filologiją, pradžioje angliškai kalbėjo itin silpnai. Lietuvių kalbos kursus lankyti tik pradėjo.
„Dabar pripratome, turime daug draugų, suprantame lietuviškai, galime bendrauti su žmonėmis. Išmokome dar vieną unikalią kalbą – kultūros kalbą“, – džiaugėsi Š. Akborga.
Lietuvių kalba merginoms skamba kaip miuziklas. „Kai kalbate, atrodo, skamba miuziklo ritmas – tai aukščiau, tai žemiau“, – svarsto jos.
Turkijoje kebabai skanesni
Turkes šokiravo vaizdas, kad troleibusą vairuoja moteris. „Lietuvoje moterys dirba net statybose, dažo sienas, nešioja sunkius daiktus! Mūsų kultūroje tai būtų neįmanoma. Jūsų moterys labai stiprios“, – atkreipia dėmesį Šefika.
Dar glumino aukšta daržovių kaina. Namuose įpratusios valgyti daug daržovių, jos stebėjosi, kad už tris litus Turkijoje nusiperka tris kilogramus pomidorų, o čia – tris pomidorus.
Vėliau merginos priprato prie lietuviškos virtuvės ypatumų. Labiausiai pamėgo šaltibarščius, lietuviai draugai išmokė gaminti cepelinus su varške. „Jūs galite pagaminti daugybę patiekalų iš bulvių!“ – konstatuoja. Lietuviai draugai ypač pamėgo jų ruošiamą turkišką arbatą, kavą.
„Turkijoje gaminami kebabai visiškai skiriasi nuo lietuviškų. Turkiški žymiai skanesni. Keista, kad jūs į kebabus dedate kopūstų“, – stebėjosi Š. Akborga.
Neįprasta buvo po paskaitų universitete grįžti atgal į bendrabučio kambarį, o ne susitikti su draugais mieste. „Visi lietuviai turėtų būti labai protingi, jie tik studijuoja arba dirba“, – juokėsi studentės.
Jos išvedė teoriją: lietuvių šypsenos priklauso nuo metų laiko. Kuo šilčiau, saulė ryškesnė, tuo jie labiau šypsosi.
Kartą universitete teko atlikti užduotį – pafantazuoti, ką pakeistum, jei būtum valdžioje. Turkių idėja buvo nuspalvinti namus įvairiomis ryškiomis spalvomis, nes Lietuvoje pastatai joms atrodo niūrūs, pilki.
Sugėdino apkalbinėtoją
Per Lietuvoje praleistus šešerius metus merginos palaipsniui susirado lietuvių draugų, su kuriais nuolat palaiko ryšį. Kai kurie emigravo į Angliją, tačiau vis vien bendrauja internetu.
Vilniuje jos artimai susibičiuliavo su viena dėstytoja, kuri pakvietė studentes į savo namus pietų. Dėstytoja prisipažino, jog per 30 pedagoginio darbo metų pirmą kartą taip susidraugavo su studentais. Vėliau vasarą ji aplankė studenčių tėvus Turkijoje.
Merginų pastebėjimu, Šiauliuose žmonėms sudėtingiau susikalbėti anglų kalba. Ieškodamos gatvės jos bandė klausti kelio, bet sutikta praeivė tik mosikavo rankomis. Geranoriškai ėmė šypsotis tik tada, kai turkės prakalbo lietuviškai.
Turkės supranta lietuviškai, tik pačioms kalbėti sunkiau. Kartą viename Vilniaus prekybos centre merginos vaikštinėjo po kosmetikos parduotuvę ir išgirdo, kaip dvi pirkėjos apkalbinėjo jų išvaizdą, aprangą.
Išsirinkusios prekes jos priėjo prie kasos ir prabilo lietuviškai. Išraudusios apkalbinėtojos ėmė atsiprašinėti už savo žodžius. „Pasakėme, kad nieko tokio, tik daugiau taip nedarykite“, – prisiminė Šefika.
Tokių nemalonių patirčių Lietuvoje beveik nepasitaikė. Daugiau – gerų dalykų. Pavyzdžiui, išlipus iš troleibuso prie jų priėjo moteris, paėmė už rankos ir ėmė žerti komplimentus apie jų grožį.
Skara – tikėjimo simbolis
Vienas pirmųjų klausimų – kodėl turkės ryši skarelę ant galvos. Kiti siūlo musulmonišką hidžabą nusiimti – vis vien nemato artimieji. S. Dereli aiškina, jog taip elgiasi dėl religinių įsitikinimų.
„Mūsų niekas neverčia, taip pasirinkome pačios, – pabrėžia Sumeira. – Yra musulmonių, kurios skaros neryši, bet tai nereiškia, kad jos mažiau religingos. Kitas griežtai verčia šeima, bet iš esmės jos netiki, nežino, kodėl tai daro. Skara yra tiesiog aksesuaras. Mes tikime iš širdies, todėl norime laikytis visų taisyklių.“
Skarelę nusiimti ir plaukus parodyti jos gali tik uždaroje kompanijoje, kurioje yra vien tik moterys. Praktikuojančios musulmonės nevalgo kiaulienos, nevartoja alkoholinių gėrimų. Šefika džiaugiasi, jog restoranuose Lietuvoje visuomet geranoriškai atsako, iš kokios mėsos pagamintas patiekalas.
Turkės niekada nesilankė naktiniuose klubuose – tam nejaučia jokio poreikio. „Su tokia apranga atrodytumėme gana keistai“, – juokiasi Šefika.
Palaiko lietuvių krepšinį
Šiauliuose ant vieno iš bendrabučių langų kabo Turkijos vėliavos. Jos priklauso „Erasmus“ studentams – futbolo gerbėjams. Sumeira ir Šefika taip pat norėjo pasikabinti savo šalies vėliavą, tik nerado, kur jos įsigyti.
„Kai buvau grįžusi atostogauti į Turkiją, dėvėjau marškinėlius su užrašu „Lietuva“. Visi į mane žiūrėjo, nes žinojo Lietuvą dėl pasiekimų krepšinyje. Jūs visą laiką laimite!“ – sakė Šefika.
Lietuvoje turkės pirmą kartą pamatė baleto spektaklį, juo be galo susižavėjo. Lietuvos operos ir baleto teatre jos lankėsi penkis kartus. Kitą savaitę jos važiuos į Vilnių paskutinį kartą prieš išvykstant pažiūrėti „Gulbių ežero“.
Pasak Š. Akborgos, po gyvenimo Lietuvoje požiūris į europiečius pasikeitė. Ji niekada nemanė, kad atras tiek daug bendra.
„Visi žmonės mąsto skirtingai, turi gerų ir blogų pusių. Tačiau gyvename tame pačiame pasaulyje, todėl turime rasti tarpusavio dialogą, net jei esame skirtingų religijų, kalbų“, – neabejoja Š. Akborga.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
RELIGIJA: Studentės iš Turkijos Šefika Akborga ir Sumeira Dereli skareles rišasi savo noru, dėl religinių įsitikinimų.
DĖMESYS: Merginos gatvėje sulaukia padidinto žmonių dėmesio. „Gyvenant Lietuvoje per tiek laiko jau pripratome. Tarpusavyje juokaujame, kad esame kaip kokios įžymybės ar dainininkės“, – šypsosi jos.
